Nebus nuobodu

Šios savaitės pradžioje nuolat teko atsakinėti į vieną ir tą patį klausimą: kaip vertinu Druskininkų mero ir savivaldybės tarybos rinkimų rezultatus? Klausinėjo bičiuliai iš kitų miestų, kolegos žurnalistai, vietos politikai ir skelbimų užsakyti į redakciją atėję skaitytojai.

Interneto socialiniuose tinkluose į šį klausimą atsakinėjau nukopijuodamas pirmadieninės televizijos laidos „Dviračio šou“ personažų peliukų dialogo vaizdo įrašą, pavadintą „Dėl Ratnyčėlės pakrantės okupacijos Malinausko reitingas artėja prie Putino“. Geriau, glausčiau ir aiškiau už juos nepasakyčiau. Kas turite galimybę, patys susiraskite internete ir pasižiūrėkite.

Bet yra ir daugiau aplinkybių, kurias čia norėčiau aptarti.

Vos prasidėjus rinkimų kampanijai Vyriausiosios rinkimų komisijos pasitarime, skirtame iš Druskininkų gautiems skundams aptarti, pasakiau, kad apie demokratiškus rinkimus galima kalbėti tik tada, jeigu toje vietovėje, kur vyksta rinkimai, veikia laisva žiniasklaida ir visi kandidatai turi vienodas galimybes skleisti apie save informaciją. Druskininkuose taip nėra – daugiau kaip du metus iki rinkimų gyventojams buvo brukamas vietos merą ir jo partiją šlovinantis bei jo oponentus menkinantis nemokamas biudžetinio Druskininkų švietimo centro leidinys. Jums plovė smegenis ir dar patys už tai susimokėjote.

Dabar jau išplauta taip tvarkingai, kad turime Druskininkuose ne tik vienpartinę valdžią, bet ir vienpartinę visuomenę. Su tuo ir sveikinu!

Man tai kas – aš juk gyvenu už kilometro nuo Druskininkų savivaldybės ribos, mažame Lazdijų rajono kaimelyje, o laikraštį leidžianti bendrovė registruota Alytuje.

Kodėl tuomet visiškai nenusispjaunu į Druskininkų pusę ir nepalieku ramybėje kurorto, kaip kažkada padarė mano tėvas rašytojas Romas Sadauskas, pamatęs peršautus savo buto langus ir išmatų krūvą ant slenksčio? Juk būtų gerokai paprasčiau rašyti apie įdomius Dzūkijos žmones, komentuoti vietinius bei pasaulio įvykius nacionalinėje žiniasklaidoje ir dideliu lankstu apvažiuoti Druskininkų savivaldybę tarsi kokią pavojingo užkrato zoną.

Bet tuomet prisiminiau Senojo Testamento Pradžios knygą, kurioje Abraomas išprašė Dievo nesunaikinti Sodomos miesto, jeigu ten ras bent dešimt teisiųjų. Tiesa, nerado.

Per 3 tūkstančius druskininkiečių atidavė savo balsus už opozicijos kandidatus į mero postą. Kaipgi galėčiau palikti tuos žmones dusti pašvinkusios propagandos užnuodytoje aplinkoje be nepriklausomo vietinės informacijos šaltinio?

Nesu politikas ir niekada nepretendavau juo tapti, todėl jaučiuosi laisvas nuo prievolės gerbti rinkėjų valią, kokia ji bebūtų ir susilaikyti nuo drastiškų vertinimų. Dauguma toli gražu ne visada būna teisi ir nematau reikalo pataikauti jos prastam skoniui šioje laikraščio skiltyje, kur visuomet rašiau tik subjektyvią savo asmeninę nuomonę, nepaisydamas jokių politkorektiškumo reikalavimų. Bet tai taip pat reiškia, kad laikraštyje ir toliau rasite objektyvią informaciją, o rašydami apie kurorto įvykius laikysimės fakto ir komentaro atskyrimo principo, išklausysime visas puses ir būsime atviri visoms nuomonėms.

O rašyti tikrai bus apie ką. Nebus nuobodūs net ir Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžiai, nes ten vietoje 4 opozicionierių, valdančiųjų pravardžiuojamų „keturiais komunarais“, bus net 7 – galės vadinti „septyniais samurajais“. Ir ne bet kas, o abiejų opozicinių partijų buvę kandidatai į mero postą Valdas Trinkūnas ir Vilius Semeška, kurių, net ir būnančių opozicijoje, taip lengvai nepastumdys.

Nebus darbiečių ir nė vieno visuomeninio komiteto, sukurto imituojant rinkėjams siūlomo pasirinkimo įvairovę. Gražu, kad tokius rinkiminius žaidimus druskininkiečiai atmetė, rinkdamiesi arba tikrus valdančiuosius socialdemokratus, o ne pigų jų pakaitalą, arba aiškią opoziciją – liberalus ir konservatorius.

Nebus nuobodu, nes jokie rinkimų rezultatai nepadaro teisėtomis užtvertų pakrančių ir Visuomenės informavimo įstatymą pažeidžiančio leidinio. Bylos teismuose tęsiasi ir kažkada turės baigtis.