Nesam nei maži, nei silpni

„Mūsų politikai turi ir toliau drąsiai atmesti kai kurių valstybių raginimus nepraleisti progos patylėti“, - pasakė iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Bet tų raginančiųjų šiomis dienomis vis daugiau girdime ne išorėje, o šalies viduje. Ir ne vien iš kelių dešimčių akivaizdžiai ne dykai didelės kaimyninės šalies naudai dirbančių viešų asmenų. Didžioji dalis taip kalbančiųjų nėra kažkokie savos valstybės priešai ir vadovaujasi gajais mitais, įteigtais mums per ilgus svetimųjų viešpatavimo dešimtmečius.

Giliausiai iš jų įsišaknijęs yra įsitikinimas, kad Lietuva yra maža šalis, kurios likimas visiškai priklauso nuo didžiųjų valstybių tarpusavio santykių, kažkoks mažas lašelis prie Baltijos, gintarėlis ant svetimų karalių delno.

Šiuolaikiniame pasaulyje valstybių įtaką apsprendžia ne jų teritorijos dydis ar BVP vienam gyventojui. Dažniausiai daug daugiau lemia gebėjimai ir valia imtis iniciatyvos. Nedidelės Izraelio valstybės balsas girdimas ir į jos interesus atsižvelgiama gerokai labiau, negu, pavyzdžiui, 71 milijoną gyventojų turinčios Kongo demokratinės respublikos.

Pirmininkaudama Europos Sąjungoje ir išrinkta nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare Lietuva sugebėjo įrodyti, kad mūsų vaidmuo Europoje neapsiriboja pastangomis išsireikalauti kuo didesnes tiesiogines išmokas už pasėlius savo žemdirbiams, o Pasaulyje – kartoti ES senbuvių ir JAV politikų suformuluotas tezes. Būtent Lietuva šaukdavo JT Saugumo tarybą kiekvieną kartą, kai tik Rusijos teroristai Ukrainoje iškrėsdavo ką nors drastiškesnio už įprastų apimčių kasdienes žudynes.

Kitas mane ypatingai erzinantis mitas teigia, kad kaimynų nepasirinksi ir nepakeisi, todėl nevalia kištis į jų reikalus. Geriau kukliai patylėti, tada galėsime prekiauti su visais, nesulauksime jokių sankcijų, pas mus nebijos važiuoti turistai iš Rytų ir Vakarų.

Tokia logika besivadovaujantieji turėtų užsigręžti ir apsimesti nieko nematę, kai įkaušęs agresyvus paauglys, prispaudęs prie sienos tamsioje laiptinėje iš mokyklos grįžtantį pradinuką, reikalauja atiduoti jam nuo pietų likusius centus, mobiliojo ryšio telefoną bei kepuraitę su snapeliu. Negi dabar skambinsite policijai, juk kitą naktį anas gali už tai supjaustyti nesaugomoje aikštelėje stovinčio jūsų „golfuko“ padangas ar bent apspjaudyti duris? Tik tokio baimės padiktuoto elgesio mes nevadiname pilietišku ir neteikiame kaip pavyzdžio auklėdami savo vaikus. Nes greitai ateis diena, kai pačiam teks atiduoti paskutinius eurus tam tarpuvarčių šlitinėtojui.

Gal manote, kad poilsiautojai iš Rusijos tebevažiuotų į Druskininkų viešbučius ir sanatorijas kaip 2012 – 2013 m., jei tik Lietuva nebūtų viešai reiškusi solidarumo su Maidano revoliucijos rengėjais ir rėmusi Ukrainos teritorinį vientisumą?

Galėjome tylėti it vandens į burną prisiėmę, o mūsų Prezidentė tarptautiniuose renginiuose kalbėti tik apie globalią klimato kaitą, bet Rusijos užsienio politiką formuojantys ideologai Baltijos šalims jau iki visų Maidanų buvo numatę priešo vaidmenį. Jau tada per valstybės bei jai paklusnių korporacijų kontroliuojamą žiniasklaidą jie pradėjo plauti smegenis savo piliečiams, kokie fašistai ir rusofobai tie „pribaltai“, kaip čia engiama rusų mažuma, ir kokią grėsmę kelia Zokniuose viešintys NATO oro policijos misijos naikintuvai. Rusija užsiveria ne tik nuo Lietuvos, bet nuo viso Vakarų pasaulio, nors šis atkakliai bando to nepamatyti. Galų gale, jau vien rublio nuvertėjimas mažiausiai trečdaliu pabrangino kelialapius į Druskininkus.

Neapgaudinėkime savęs iliuzija, kad Ukrainoje jau prasidėjo paliaubos, tai netrukus ten įsivyraus taika, Vakarai panaikins sankcijas Rusijai, ta savo ruožtu atšauks visus prekių importo draudimus ir vėl bus galima „perkrauti“ santykius kaip po 2008 m. Rusijos-Gruzijos karo. Paliaubos gali pasibaigti anksčiau, negu šis laikraščio numeris pasieks skaitytojus, o jeigu Donecke ir Luhanske įsitvirtinę Rusijos teroristai sulauks, kol pradžius žvyrkeliai į Mariupolį, tai bus stebėtinai ilgas ramybės laikas.

Rusų kalba leidžiamo žurnalo „Snob“ internetiniame tinklalapyje anądien perskaičiau, kaip Rusijos mokinukams kurstoma neapykanta Vakarams per „patriotinio ugdymo“ pamokas. Patikėkite, tai paliks pėdsaką ne vienam dešimtmečiui ir šiandien apnuodyta karta dar ilgai įsivaizduos savo šalį kaip apgultą tvirtovę, kurios gamtos turtų gviešiasi godūs „amerikosai“ ir „geiropos“ iškrypėliai, o Baltijos šalių „fašistai“ moko Ukrainos „banderovcus“ kryžiuoti kūdikius.

Kuo greičiau susivoksime, kad Rusijos rinką atėjo metas užmiršti ilgam ir pradėsime ieškoti klientų puikioms Druskininkų kurorto paslaugoms kitur, tuo mažiau skausmingas bus pereinamasis laikotarpis.