2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 27 d.



Jei dabar sutikčiau bent vieną iš tų romantikų, kurie gruodį piktinosi šiltais, jų manymu, nepakankamai žiemiškais orais bei meldė sniego ir šalčių – kastuvą į rankas ir tegul nukasa bent jau įvažiavimo keliuką į mano kiemą. Na gerai, pats savaitgalį nusikasiu, jei tik nebus baisiai šalta. Ir nerodykite man pirštu į visą tą grožį: sniego kepures ant stogų, apšerkšnijusias medžių šakas. Grožis baigiasi, kai ryte reikia jį nugramdyti nuo automobilio priekinio stiklo, lipti į įšalusį saloną nešildomomis odinėmis sėdynėmis... Gerai, kad bent užsiveda, o kiek kas rytą matau stumdančių savuosius kledarus arba bandančių užvesti vieną nuo kito „krokodilais”. O kai sutemus sugrubusiomis rankomis šokinėdamas per pusnis nešiau glėbį malkų ir pusė jų išbyrėjo, prisiekiau sau, kad tą žiemos grožio ilgesį, gruodį plūdusį iš žiniasklaidos bei socialinių tinklų, būtinai jums priminsiu. O jei tai jūsų dar nesugraudino, ir malkas esate matęs tik prekybos centre, tai pabandykite įsivaizduoti, kokio dydžio šilumos sąskaitą gausite už sausį.

„Ne, čia ne Rio de Janeiro...”- mėgdavo sakyti „Dvylikos kėdžių” personažas Ostapas Benderis ir šiandien norisi jam paantrinti. Juk žmogus, su Dievo padėjimu išsivystęs iš primatų kažkur Afrikoje, neabejotinai yra šiltų kraštų gyvūnas. Na, tuo Dievo padėjimu galite ir netikėti, tai jau jūsų reikalas, bet juk nepaneigsite, kad nesame prisitaikę gyventi šaltyje. Tai suprantu vien pažvelgęs į mūsų Vidurinės Azijos aviganių veislės kalę Pandą, kuri išdidžiai liuoksi per pusnis. Su savo „avikailiu”  ji gali nusnūsti ant įšalusios žemės ir dėl to nejaučia jokio diskomforto. O dabar pažvelkite į savo kailį. Apgailėtina. Tai dabar man paaiškinkite, kokio galo mūsų protėviai atsikraustė į šitą atšiaurų kraštą, kuriame devynis mėnesius per metus belieka laukti vasaros, o iš likusių trijų pusę laiko lyja? Juk turėjo būti kažkokia priežastis, reikėjo gerokai pasikiaulinti, kad išvytų iš ten, kur šilta ištisus metus, arba reikėjo būti kvaištelėjusiais nuotykių ieškotojais.

Gyvenimas bjauraus klimato sąlygomis mus privertė nuolat dirbti, rūpintis ateitimi, tikėtis, kad bus dar blogiau, nes karti daugelio kartų patirtis išmokė, jog tie, kas mąsto tik apie šią dieną, pavasario ar sunkmečio pabaigos nesulaukia. Štai iš kur visas mūsų pesimizmas. Optimistai išmirė dar per aną ledynmetį ir nepaliko paveldėtojų. Mes esame palikuonys tų, kurie išgyveno, nes tikėjosi, jog bus dar šalčiau, kaupė malkas ir mamuto nuograužas. Pasaulį užpildo ne narsieji ir talentingieji, o atsargios vidutinybės.

Prieš porą savaičių teko dalyvauti druskininkietės liaudies dainų atlikėjos ir pedagogės Birutės Zalanskaitės mirties metinėms skirtose Šv. Mišiose Liškiavos bažnyčioje, į kurias suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos. O keliaudamas namo prisiminiau, kaip prieš keletą metų iki Birutės mirties vežiau ją į Vilnių, Rašytojų klube vykusį renginį, kuriame ji sugiedojo pagal mano tėvo eilėraštį „Lakia žūsys” sukurtą dainą. Iki šiol gailiuosi, kad tada neįsijungiau diktofono ir neįrašiau mūsų pokalbio, nes rekonstruoti jo jau nepajėgsiu ne vien dėl muzikinio išsilavinimo stokos. Net keliose Dzūkijos bažnyčiose reguliariai giedodavusi B.Zalanskaitė tuomet apgailestavo, kad autentiškas mūsų krašto giesmes ir klasikinius kūrinius iš bažnyčių stumia „popsas” – primityvus, dažniausiai iš lenkų kalbos išverstas, paviršutiniškai linksmas, bet nepaliečiantis tikinčiojo sielos gelmių. Neturėjau kompetencijos apie tai su ja diskutuoti, bet dabar, jau po Birutės mirties, pradedu suprasti, jog susirūpinusi ji buvo ne be priežasties. Kalbėjo ir apie tuos laikus, kai už neslepiamą religingumą buvo ujama iš Druskininkų muzikos mokyklos. Nustebau, kad ji puikiai žinojo, kas iš į akis besišypsančių kolegų ją skundė sovietiniam saugumui. Nesijaudinkite, jokių pavardžių čia neminėsiu, nes tokia jau buvo B.Zalanskaitės valia – ne siekti keršto, o palikti viską Aukščiausiojo teismui.

O per porą pastarųjų savaičių į redakciją užsuko keli mūsų skaitytojai, nepriklausomai vienas nuo kito suformulavę daugmaž tą pačią mintį, kad nevalia visiškai užmiršti tokią šviesią asmenybę, kaip Birutė Zalanskaitė. Druskininkų miesto garbės piliete ji taip ir netapo, o po mirties šis titulas nesuteikiamas, bet ją prisimenantieji ir gerbiantieji druskininkiečiai bei Birutės mokiniai, galėtų bent jau pasirūpinti, kad prie Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokyklos arba namo, kur ji gyveno, būtų pakabinta kokia lentelė ar koks kitas ženklas, o gal B.Zalanskaitės vardo stipendija muzikai gabiems mūsų krašto vaikams.

P.S. Šiandien pastebėjau, kad, kol aš skaitinėjau diskusijas „Facebook" grupėje „Feminizmas", sniegą nukasė žmona.

2012 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 20 d.


„Keisiu stogą,”- anądien sako man bičiulis S.B., prieš keletą metų išsikraustęs gyventi iš Druskininkų į namą kaime. Kadangi žinau, jog ant galvos jo svetainėje nelyja – kartais užsuku į svečius – tai iškart nusistebėjau, iš kur pas žmogų toks užsidegimas bei papildomi pinigai. Gal kartais loterijoje laimėjo ar kokį palikimą paveldėjo? Tuomet ir paaiškėjo, kad S.B. tiesiog įdėmiai perskaitė „Druskininkų naujienose” apie naująją kompensavimo už asbestinio šiferio stogų keitimą tvarką ir nusprendė, kad ji surašyta kaip tik jam. Man pačiam šia ES fondų programa pasinaudoti, deja, jau nepavyks, nes namo stogas jau prieš penketą metų perdengtas laminuota skarda, o ūkinių pastatų stogų keitimo nieks nekompensuoja. Prisipažinsiu, anuomet tiesiog netikėjau, kad panašių kompensacijų greitai sulauksime, o ir šiferis jau atrodė apgailėtinai.


Skaitant nacionalinius dienraščius ar diskutuojant su virtualiais draugais susidaro įspūdis, kad nemaža dalis didmiestiečių ir netgi druskininkiečių retai bepasidairo, kaip pasikeitė kraštovaizdis už jų miesto ribos, o nuomonę susidaro tik žiūrėdami kriminalines televizijos laidas ir prisimindami, kaip vaikystėje klampojo po traktoriaus išmalto kiemo purvynus nuvežti pas kolchozinėje gyvenvietėje gyvenančius giminaičius. Vyrauja keli mitai, turintys ne tiek jau daug bendro su tikrove.


Pirmasis skelbia, kad kaimas yra visos mūsų tautos dvasinės gyvasties šaknys, kurios, nors sovietmečiu ir gerokai nukapotos, vis dar maitina visą mūsų kultūrą. Prisiskaitę Krėvės ir vėlesnių kaimo romantizuotojų, jie susižavėjimo kupinais žvilgsniais palydi kiekvieną kokiame nors Dzūkijos nacionalinio parko kaime sutiktą vyresnio amžiaus žmogų ir iš jo tikisi išgirsti per šimtmečius išsaugotos išminties perlų... O išgirsta, dažniausiai, kokį sovietmečio anekdotą arba iš televizijos infošou laidos nugirstą banalybę. Romantikai neatsižvelgia į akivaizdų faktą, kad dauguma smetoniškų senolių jau atgulė jaukiose bažnytkaimių kapinaitėse, o dabartinių pensininkų armiją didžia dalimi sudaro jau po karo mokyklas baigusi bei kolchozų politrukų bei kultmasovykų auklėta bei ugdyta karta. Todėl kerdžiaus Lapino išminties geriau semtis tiesiai iš Krėvės raštų, o nupirkę alaus prie Merkinės „Cento” parduotuvės stoviniuojantiems „lapinams” geriausiu atveju išgirsite jums nežinomą anekdotą apie Petką ir Čiapajevą.


Romantikų iliuzijų nereikia skubėti griauti pirmiausiai todėl, kad tik jiems galima triguba kaina įsiūlyti kokį žemės sklypą saugomoje teritorijoje, kur artimiausią šimtą metų legaliai negalės net palapinės pasistatyti. Jie yra nuolatiniai ekologiškų turgelių lankytojai, išperka visas mugėse ir šventėse brangiausiai parduodamas tošies pintines bei amatų mokyklų pirmakursių drožtus rūpintojėlius. Kaimo žmonėms jie moka už pieną tiek, kiek nė viena supirkimo įmonė neduoda nė turtingiausiose Vakarų Europos šalyse, o žvelgdami į raudoną nuo saujomis pripilto E621 kaimišką dešrą nė nebando suabejoti jos ekologiškumu, jei tik pardavėja galvą apsimuturiavusi atitinkamo senumo skara.


Antrasis mitas yra visiškai priešingas ir teigia, kad visas mūsų kaimas yra beviltiškai prasigėręs, gimdo vaikus, kol jų neatima į globos namus, vien dėl pašalpų ir iš to gyvena nuo pat to meto, kai Landsbergis kolūkius sugriovė. Visi be išimties kaimiečiai yra „naivieji laukiniai”, iš kurių apsukrūs vertelgos bei žemėtvarkininkai už „ugninio vandens” butelį išviliojo atgautus žemės sklypus paežerėse, sodybas bei šimtamečius miškus. Todėl jie ir geria, skandindami savo nuoskaudas. O išgėrę mušasi, žudo ir plėšia vieni kitus. Tuo šventai tikintis žmogus nuoširdžiai džiaugiasi, kad likimas jam lėmė gimti mieste, ir kaimo žmonių stengiasi vengti, kad neužsikrėstų kokiu nors ebolos virusu ar bent džiova. Jeigu tokį žmogų jums pavyktų atlupti nuo televizoriaus ir atsivežti į kokį nors kaimo bendruomenės renginį, įsitikinęs, kad ten jo niekas neketina mušti iš tvoros išlaužtais kuolais ar įtraukti į sangulavimą su mėšlinais naminiais gyvuliais, jis staiga pamato, jog kaimo žmonės yra stebėtinai civilizuoti. Keisčiausia net ne tai, kad jie vilki tokiais pat rūbais, kaip miestiečiai, važinėja ne ką pigesniais automobiliais ir bendrauja išmaniaisiais telefonais bei internetu. Miestietį labiausiai nustebintų, kad dauguma kaimo žmonių visai nėra prasigėrę ir alkoholį vartoja netgi rečiau už miesto bendrabučių gyventojus, nes neturi tam tiek laiko.


Trečiasis mitas yra tariamas kaimo žmonių skurdas. Pažvelgę į darbo užmokesčio ir sumokėtų mokesčių statistikos skaičius, tikrai pamatytumėte, kad vidutinės miestų gyventojų pajamos gal net kelis kartus viršija tai, ką oficialiai uždirba kaimiečiai. Tik kas iš tų didelių skaičių, jei didelę dalį uždirbtų pinigų tuojau pat tenka atiduoti už butų šildymą, o jei dar šeima yra pasiėmusi būsto paskolą, moka lizingo įmokas už buities techniką, automobilį.


Priemiestinių kaimų gyventojai, kasdien važinėjantys į darbą mieste, ūkininkai, savo verslus pradėję kaimo žmonės ir paprasti pensininkai bent jau žino, kad jokia skolų krizė Graikijoje ar savos valstybės bandymai giliau lįsti į piliečių kišenes, net jei bus ir skaudūs, jų neįveiks. ES tiesioginės išmokos ir pačių žmonių darbštumas pamažu keičia mūsų kaimo vaizdą. Žiūriu, vienas mano kaimynas jau langus pasikeitė, kitas naują tvorą tveria, garažą stato, o šiferiniai stogai ir be jokių kompensacijų vienas po kito perdengiami šiuolaikinėmis medžiagomis. Ir nereikia verkšlenti, kai pro automobilio langą matote, kaip pakelėse nedirbama žemė apauga jau už mane aukštesnėmis pušelėmis, nes greitai tai bus miškas, aprūpinsiantis ir jūsų namus pigesne negu rusiškos dujos šiluma.

Iliustracija: Cabin on the Pond by Ervin Molnar

2012 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 13 d.


Kasmet, sausio pradžioje, artėjant Laisvės gynėjų dienai, pasigirsta daugmaž tą pačią graudžią giesmę kartojančių balsų, klausiančių, ar už tokią Lietuvą kovojome ir lyginančių kokius nors šių dienų gyvenimo paradoksus su Sausio 13-osios auka. Todėl pradėsiu nuo to, kad Sausio 13-oji, mano supratimu, buvo unikalus įvykis, į kurį nieko panašaus mūsų tūkstantmetėje istorijoje nebuvo, nėra ir nebus. Beginklių žmonių valia nesitraukti, apginti savo laisvę pasirodė esanti stipresnė už pusšimtį metų pasaulį bauginusią totalitarinės valstybės armiją. Nuo tos nakties net ir patys agresoriai suprato, jog šitų žmonių pavergti ir suvaldyti nebeįmanoma. Ir kai mūsų dienų pseudoherojai bando sureikšminti savo tarpusavio rietenas ir lyginti jas su Sausio 13-ąja, visas jų naivumas tampa regimas visiems aplinkiniams. Visi pensijų bei pašalpų mažinimai ar didinimai, visos pedofilijos ar kedofilijos bylos, visi nesusipratimai, kuriuos kasdien patiriame, demagogų lūpomis palyginti su Sausio 13-ąja, staiga tampa tokiomis nereikšmingomis smulkmenomis, kad nejučia imu gailėtis pačių lygintojų ir kažkaip tarsi už juos gėda darosi.


Dabar grįžkime prie Lietuvos, už kurią kas ne kas čia sakosi kovojęs. Nepradėsiu skaičiuoti, ar visi, dabar viešai skelbiantieji 1991 m. sausį buvę prie televizijos bokšto ar Parlamento, fiziškai ten sutilptų. Tegul bus tai jų sąžinės reikalas. Vien sąžinei nepalikčiau tik tų Socialistinio liaudies fronto aktyvistų, tapusių A.Paleckio bylos liudytojais, kurie po poros dešimtmečių bando perrašyti istoriją ir sąmoningai meluodami išsukti savo lyderį nuo baudžiamosios atsakomybės. Per daug žmonių tuos įvykius prisimena taip, tarsi jie būtų buvę vakar, kad toks melas galėtų būti toleruojamas.


„Ne už tokią Lietuvą kovojome,” - sako dažniausiai tie, kurie tada sėdėjo savo bute ant gautos pagal paskyrą „minkštos dalies” ir laukė, kuo visa tai baigsis, kas laimės... Na, ir vienas kitas ten buvęs, bet jau gerai nė nepamenantis, apie ką tuomet galvojo. Nes juk kiekvienas galvoje nešėmės savą ateities viziją. Vargu ar kas galėjo tikėtis, kad kažkaip pavyks suderinti tautinio autoritarizmo vizijai nuo smetoniškos mokyklos suolo ištikimo senolio, ryšinčio austinę juostą vietoje kaklaraiščio, deficitais nušertą savo kūną vos panešančios tuomet dar neprivatizuoto „univermago” skyriaus vedėjos, ataskaitas apie savo auklėtinių nenorą atsikratyti „religinių prietarų” reguliariai rašančio ir dėl to naktimis užmigti negalinčio pedagogo ir iš Vieciūnų „Drobės” maišais siūlus namo velkančios darbo spartuolės lūkesčius, ir visi liks patenkinti. Todėl dabar, žvelgdami į 21-ąją Sausio įvykių sukaktį žymintį kalendoriaus lapelį, atidėję į šalį artėjančių rinkimų propagandinius šūkius, turėtumėm sau pripažinti, jog ta Lietuva, kurią mums visiems drauge pavyko sukurti, pranoksta daugelį anuometinių svajonių. Vien tai, kad važiuodami per kažkada spygliuotomis vielomis apraizgytą ir ginkluotų kareivių saugotą sieną dabar net neprivalote sustoti, o neradę sau mielo darbo gimtinėje, galite įsidarbinti kraštuose, kurių anksčiau net per televizorių nerodė, suteikia svaiginantį laisvės pojūtį. Apsidairę atviromis akimis pamatysime naujas gatves ir šaligatvius, švytinčius prekybos ir pramogų centrus, aplink miestus išdygusius naujų individualių namų kvartalus, kiemuose stovinčius ne tokius jau senus vokiečių ir japonų gamintojų automobilius... Kas mums pasidarė, kad viską, ką užgyvenome, suvokiame lyg savaime suprantamą, ir čia pat skundžiamės, kad už tokį pat darbą vokietis ar norvegas gauna keliskart daugiau, o baltarusis moka už buto šildymą keliskart mažiau. Bala nematė, ką aš čia berašyčiau, kritikuodami valdžią prieš rinkimus vis tiek šauksite, kaip, anot „Dviračio šou” pelių „Kubilius nuvarė Lietuvą”, bet, bent likę vieni su popieriniu ar kompiuterio ekrane skaitomu tekstu, išdrįskite sau pripažinti, kad per tūkstantį metų Lietuvos istorijos čia niekada nebuvo taip gera gyventi, kaip dabar. Kai nebijau būti suėstas laukinių žvėrių, nudobtas ar išvestas į vergiją geriau ginkluotos kaimyninės genties, mirti nuo maro, choleros ar paprasčiausio kraujo užkrėtimo, būti mirtinai užplaktas dvaro prievaizdo, subombarduotas kartu su šeima savo namuose, uždarytas į getą ir sušaudytas duobėje, įskųstas kaimyno ir išvežtas už poliarinio rato, uždarytas į beprotnamį už kritišką žodį, imu manyti, jog taip ir turi būti. Bet juk tai nėra savaime suprantama. Mūsų saugus, sotus ir beveik pasiturintis gyvenimas yra toks trapus, kad kiekvieną dieną galiu tikėtis, jog nusirisime į chaosą ir suirutę. Iš 7 milijardų pasaulio žmonių bent 3-4 nedvejodami pasikeistų su manimi vietomis, kad pabėgtų nuo alkio, troškulio ir visiško skurdo. Dar 1-2 mlrd. žmonių gyvena gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis, kenčia karštį, šaltį, sausrą ar liūtis, lupikiškus mokesčius ir nepalyginamai labiau korumpuotą valdžią, kurios negali demokratiniu būdu pakeisti, bet šypsodamiesi žvelgia į ateitį ir sunkiu darbu skinasi sau kelią į gerovę.

Ir kai lauke krinta šlapios snaigės, o krosnyje, skleisdamos malonią šilumą, spragsi malkos, įsitaisęs odiniame fotelyje priešais vitrininį langą su dideliu puodu kvapnios arbatos rankose staiga suprantu, jog Sausio 13-osios aukos niekas niekada nesuterš ir nesumenkins, nes jie paprasčiausiai neturi tokios galios.

2012 m. sausio 6 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. sausio 6 d.


Pirmoji savaitė po švenčių – pagirių ir depresijos metas. Kalėdinės girliandos dar šviečia, bet jau nedžiugina, o po Trijų karalių jas išvis reikės nusirinkti. Kartu su senaisiais metais pasibaigė ir analoginė Druskininkų regiono televizija. Kažkada, jos atidarymo šventėje esu viešai lepterėjęs, kad atsirado ši televizija iš didelio vietos politikų noro matyti savo kalbančias galvas televizoriaus ekrane. Nedėkingo darbo imtis įgyvendinti jų svajonę ėmėsi buvusi mūsų redakcijos darbuotoja Laima, kuriai kuo nuoširdžiausiai, be jokio akmens užantyje, linkėjau sėkmės. Kadangi mūsų šalies įstatymai draudžia valdžiai kurti savo žiniasklaidos priemones, buvo sugalvota paini nuosavybės ir finansavimo schema, kai televiziją formaliai valdė privačios įmonės, pajamas uždirbančios iš miesto tvarkymo ir gatvių lopymo darbų. Žinoma, Druskininkuose jos laimėdavo daugelį viešųjų pirkimų konkursų, o už tai jautė pareigą išlaikyti vietos politikų gerus darbus garsinančią žiniasklaidos priemonę. Suprantama, kad per tuos metus žiūrovai taip ir neišvydo nė vieno kritiško reportažo, o priešrinkiminiai „debatai“ virsdavo mero oponentų triuškinimu į vienus vartus. Keisčiausia, kad šis darinys numarintas likus metams iki Seimo rinkimų, kai vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų rinkimų apygardoje socialdemokratai susiruošė kelti Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoją Kristiną Miškinienę. Belieka tik spėlioti, ar meras taip įtikėjo savo pavaduotojos populiarumu, kad nemato reikalo taškyti pinigus jos liaupsinimui, ar jam ne taip jau smarkiai rūpi, kas bus išrinktas. Juolab, šios televizijos nemato arba nežiūri pusė rinkimų apygardos – kaimyninis Lazdijų rajonas, kur ponia Kristina nėra tokia žinoma bei populiari, kaip Druskininkuose. Druskininkų regiono televizija dar galėjo veikti iki 2012 m. rudens, kol bus išjungti analoginiai siųstuvai, jei tik būtų sugebėjusi užsidirbti iš reklamos pakankamai pinigų. Tik tos reklamos savo noru niekas, išskyrus savivaldybei pavaldžias institucijas, neskubėjo užsakinėti.

Ir vis dėlto valdžia be savo žiniasklaidos neliko. Skubiai buvo sukurpta nauja finansavimo schema ir tarpušvenčiu į druskininkiečių pašto dėžutes išmėtytas pirmasis naujo nemokamo ketvirtinio leidinio „Mano Druskininkai“ numeris. Išlaikyti šį daiktą pavesta Druskininkų švietimo centrui, kuris yra Druskininkų savivaldybės biudžetinė įstaiga, besirūpinanti pedagogų kvalifikacijos kėlimu ir suaugusiųjų švietimu. Kitaip sakant, už tą į pašto dėžutes sugrūstą popierių sumokėta tiesiai iš jūsų, mieli mokesčių mokėtojai, kišenės. Kadangi tas leidinys turi ISSN (unikalus tarptautinis standartinis aštuonių skaitmenų kodas, identifikuojantis periodinį leidinį), reiktų suprasti, jog tai yra ar pretenduoja būti žiniasklaidos priemone. Tik tuomet būtų gražu nurodyti ir jo tekstų autorius, redaktorę, tiražą... Tiesa, tiražo skelbti neprivalo tie vietiniai, regioniniai ir respublikiniai leidiniai, kurių jis mažesnis negu 500 egzempliorių arba kuriuose nespausdinama reklama. Skelbiamas tiražas privalo būti paremtas finansiniais dokumentais. Leidinyje anonsuojamas internetinis adresas manodruskininkai.lt šios savaitės viduryje išvis neveikė. Teko girdėti, kad jis turėtų tapti valdžios atsaku į jau spėjusį išpopuliarėti siejamą su Darbo partija internetinį projektą „Druskininkietis.lt“, pastaruoju metu negailintį kritikos Druskininkų merui ir jo partijai. Kam reikėjo informacijos apie savivaldybės sprendimus, tas ją šiaip taip susirasdavo oficialiame jos tinklalapyje, o galimybė iš oficialių pranešimų apie jos nuveiktus darbus padaryti normalų naujienų portalą man kelia rimtų abejonių.

Kokios naujos erdvės atsivers televizijai, išjungus analoginius siųstuvus, pamatėme Naujųjų metų išvakarėse, kai LNK išbandė galimybę tiesiogiai transliuoti didelės raiškos vaizdą. Pirmiausia derėtų prisipažinti, kad iki šiol niekuomet nežiūrėdavau televizinių šokių projektų, o ir pats šokti nemėgau net ir paauglystėje, kai draugai nusitempdavo į anuomet populiariausias Vilniaus diskotekas arba kaimo gegužines. Man visada buvo lengviau užkalbinti nepažįstamą merginą gatvėje, autobuse ar kavinėje, negu iškviesti šokių salėje, kai, garsiai skambant muzikai bei žybsint šviesoms, gerai negali vienas kito nei matyti, nei girdėti. Dėl šių bei daugelio kitų priežasčių susilaikysiu nuo laidos turinio aptarimo. Pabandžiau susirasti bandomąjį LNK HD kanalą „Sony Bravia“ televizoriumi, turinčiu gamykliškai įmontuotą skaitmeninės antžeminės televizijos (DVB-T) tiunerį, pritaikytą MPEG-2 vaizdo standartui su jo dekodavimo į MPEG-4 kortele ir plačiajuoste decimetrine lauko antena su papildomu signalo stiprinimu. Tokia sistema leidžia man nemokamai žiūrėti per tris dešimtis nemokamų standartinės raiškos lietuviškų, lenkiškų ir baltarusiškų skaitmeninės televizijos programų. Nesunkiai susiradau DVB-T 1st kanalą, kuriuo turėjo būti transliuojama LNK HD. Garsas yra, o vaizdo – ne. Teko atsinešti iš kito kambario DVB-T MPEG-4 standarto tiunerį, jungiamą prie televizoriaus didelės raiškos signalą gebančiu perduoti HDMI kabeliu. Tada jau atsirado ir vaizdas, kokybe nenusileidžiantis gaunamam iš blu-ray leistuvo. Tikras full HD tai yra 1920x1080 vaizdo taškų, jokių „pakibimų“ ar trukdžių!

Jei po 2012 m., kai bus išjungti analoginės televizijos siųstuvai, atsilaisvinę kanalai bus panaudoti, įkuriant bent vieną ar kelis lietuviškus raiškiosios televizijos kanalus, mano supratimu, tai galėtų bent šiek tiek atitolinti televizijos, kurią praryti grasina internetas, mirtį. Ir labai norėtųsi tikėti, kad 2012 m. Londono olimpinių žaidynių transliacijas didele raiška galės matyti ne tik sostinės, bet ir Druskininkų bei visos Lietuvos žiūrovai – kiek galima mus laikyti technine pažanga nesidominčiais provincialais.