2015 m. gruodžio 18 d., penktadienis

2016-aisiais nuo politikos nepasislėpsite

Kažkur ten pirmame laikraščio puslapyje jau minėjau, kad šitas laikraščio numeris yra paskutinis šiais metais, bet nekenkia ir pakartoti. Vėl susitiksime tik sausio 8-ąją, todėl naudojuosi proga pasveikinti jus su šv. Kalėdomis ir palinkėti laimės naujaisiais 2016-aisiais metais.

Jeigu šiemet, drauge su „Dviračio šou“ pelėmis, vis dažniau pasakydavote „Nusibodo ta politika“, tai kitais metais šituos žodžius kartoti teks gerokai dažniau ir vis tiek nepadės. Nes viltis šitame mieste išlikti anapus politikos, tiesiog gyventi ir dirbti savo darbą, kurti verslą, meną ar abu iškart, yra tik iliuzija. Tiksliau, politikos neigimas – irgi politika.

 Būtent tokį didžiosios visuomenės dalies dalyvavimo viešųjų sprendimų priėmime atsisakymą ir siekia primesti jai dabartinis vietos politinis elitas. Atėjote į rinkimus pernai, atidavėte savo balsą, patvirtinote tų pačių veikėjų mandatą dar vienai kadencijai ir būkit malonūs eiti namo ir niekur nesikišti. Kai jūsų nuomonės reikės – pakvies. Pakiš lapus pasirašyti ar kokį palaikymo renginį organizuos.

 Antai Aukštaitijoje žmonės linksminasi skaitydami pranešimą, kaip Utenos politikai gavo kvietimą atvykti į Leliūnų bažnyčią pasimelsti už tai, jog dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareikštų kaltinimų korupcija nušalintas socialdemokratas Alvydas Katinas būtų grąžintas į mero kėdę, o pas mus tik banaliai palaikymo parašus renka. Neskubėkite skųstis, kad nuobodu – bus dar visko.

 Savanoriškas tylėjimas ir taikstymasis su tuo, ką visi matome, juk iš tikrųjų nėra joks buvimas už politikos ribų. Tai taip pat politika, tik jums teko statistų vaidmuo. Bailių ir susitaikėlių politika.

 2016 metais tęsis Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimas Druskininkų sveikatinimo centro „Aqua“ byloje ir tyrėjai turės apsispręsti, kuriems iš specialiųjų liudytojų statusu apklaustų asmenų pakanka įkalčių pareikšti įtarimus. Kol kas savivaldybės vadovai laikosi pozicijos neigti bet kokią korupcijos galimybę ir laikytis drauge kaip viena grupuotė, nepaliekanti nelaimėje savo narių. Bet drauge jie tarsi prisiima bent jau politinę, o gal ir teisinę atsakomybę už visus abejotinus sprendimus.

 Politinį viso to vertinimą turėtų pateikti ir kryptį teisėtvarkos institucijų tyrimams nurodyti Seimo antikorupcijos komisija, kuri iki kovo gilinsis į Druskininkų skandalus. Kiekvienas komisijos posėdis, kviečiant į apklausas pareigūnus ir skandalų dalyvius, pateikia į viešumą vis naujų sukrečiančių faktų. Tiksliau, faktų kurie turėtų sukrėsti tuos, kas dar tiki, kad viešaisiais pinigais sukurtas turtas turėtų būti valdomas skaidriai, įstatymai – taikomi visiems be išimčių, o politika – morali.

 Druskininkuose pavyko sukurti alternatyvą europietiškai demokratinei savivaldai, kuriai būdingas demonstratyvus visų formalių jos atributų turėjimas. Čia juk vyksta panašūs į laisvus rinkimai, veikia kelios žiniasklaidos priemonės, beveik visos didžiosios šalies politinės partijos turi savo skyrius, o teisėtvarkos, mokesčių administravimo ir kitos institucijos formaliai nepavaldžios vietiniams politiniams lyderiams. Net ir nevyriausybinės organizacijos gyvuoja ir vykdo savo veiklą. Tačiau toje formalioje demokratinės visuomenės struktūroje, tarsi koks žmogaus kūną užvaldęs ateivis fantastiniame siaubo filme, tūno jai svetimas padaras ne iš šitos planetos, vadinamos Europa.

 Jis užvaldė savo aukos kūną, verčia vaikščioti ir kalbėti tarsi gyvą, bet negali neribotam laikui apgauti visų aplinkinių. Nes ilgainiui jis priprato, kad yra nesusekamas ir neišaiškinamas, vis atviriau demonstravo savo svetimą prigimtį.

 O tada, kas nori, sugeba pamatyti, kad ir tie rinkimai nebuvo tokie jau demokratiški, nes jų rezultatą nulėmė ilgalaikis smegenų plovimas, brukant viešaisiais pinigais finansuojamą vieną politikų grupę liaupsinantį ir iš jos kritikų besityčiojantį leidinį. Pamatyti, kad čia tėra viena valdžios partija, užtikrinanti savo nariams ir aktyviems rėmėjams sėkmingą karjerą ir galimybę išlikti užimamose pareigose. Visos kitos tėra arba kelių žmonių sukurtos nieko neveikiančios struktūros, skirtos daugiapartinei sistemai imituoti, arba kone pogrindinės disidentų organizacijos, veikiančios totalaus spaudimo sąlygomis. Spėju, kad teroristinės Islamo Valstybės šalininkai turi daugiau galimybių laisvai veikti Vakarų Europos šalyse, negu liberalai ar konservatoriai mūsų žaviame kurorte.

 Iš viršaus sukurtos nevyriausybinės organizacijos seniai tapo to paties politinės valdžios padaro čiulptuvų tęsiniu. Gaudamos paramą ir instrukcijas, kada reikia sumobilizuoti savo narius politiniams valdančiųjų palaikymo veiksmams, jos sėkmingai sugeba imituoti buvimą anapus politikos ir savarankišką veikimą.

 Jeigu vieną rytą to viską kontroliuojančio padaro paslaptingu būdu nebeliktų, šita sistema strigtų, nes jos elementai nepratę patys priiminėti sprendimus ir veikti autonomiškai. Pavienių Matricos pakibimų matome jau dabar, kai be nurodymo iš viršaus nebėra kam atsakyti, kodėl neveikia keltuvai arba tarybos posėdžių protokolai skiriasi nuo garso įrašų. 2016 metais jų neišvengiamai bus gerokai daugiau, nes pavienės totalinės kontrolės grandinės grandys pradeda abejoti jos galimybėmis išlikti.

2015 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Kam verkiant reikia popierinių „laikų“?

Šią savaitę mūsų šalyje vyko įspėjamasis nacionalinis švietimo šakos streikas. Gruodžio 8 d. jame dalyvavo apie 300 šalies ugdymo įstaigų. Ar girdėjote, kad bent vienas Druskininkų pedagogas būtų prie jo prisidėjęs?

Aš irgi negirdėjau.

Nes čia visi sotūs, laimingi ir uždirba daugiau, negu drįsta pasvajoti.

Be to, neturi laiko tokiems niekams, nes laisvu nuo mokytojavimo laiku pasirašinėja kolektyvinį lojalumo Druskininkų šeimininkui raštą. Tą patį, kuris šią savaitę buvo nešiojamas po visas kurorto įmones ir įstaigas, agitatoriai beldėsi į gyventojų namus ir įdėmiai stebėjo, kas atsisako pasirašyti.
Jeigu darbdavys, neduok Dieve, tokių agitatorių užkluptas, neturi laiko įsipareigoti surinkti visų iki vieno savo darbuotojų parašų, tai akivaizdus požymis, kad jis palaiko ne Nekaltai Purvais Apipiltąjį, o piktuosius pylėjus iš opozicijos. Ar toks nelojalumas visagalei vietinei valdžiai gali būti kada nors užmirštas?

Ar galės tas, kas sunkią valandą, kai aplinkui šmirinėja Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai ir KK2 juokdariai su kameromis, viešai neparodyti savo ištikimybės, stovėjti nuošalėje, paskui, kai visa tai pasibaigs, lyg niekur nieko gyventi šiame mieste toliau, rasti darbą ar kurti kažkokį verslą?
Na jau ne. Nesitikėkite, kad pavyks tyliai kampe išlaukti tyrimų pabaigos ir nedalyvauti politikoje.
Parašų rinkėjai privers jus apsispręsti čia ir dabar. Atnaujinti ištikimybės įžadus arba šventvagiškai atsižadėti Tiek Miestui Gero Padariusiojo.

Kadangi anas nesinaudoja „Facebook“, tai jam verkiant reikia popierinių „laikų“ - kuo greičiau ir kuo daugiau. Reikia ištikimųjų sąrašo, moralinio palaikymo.

Nes, neduok Dieve, ims ir nepakels šitos baisios naštos, nusispjaus ir išeis, palikęs savuosius tarsi neapsiplunksnavusius paukščiukus lizde, kai aplink siaučia plėšrūs semeškos ir tiesia kaklius privatizuoti visą pramogų pasaulį trokštantys liberalai.

Todėl dabar mobilizuojami visi, kas gali kuo nors prisidėti: rinkti parašus, rašyti komentarus naujienų portaluose, skleisti gandus. Nuo „frezuotojų gamyklose“ iki mūsų vienmandatėje apygardoje išrinktos Seimo narės, anądien parašiusios, jog negali tylėti, kai „peržengtos visos padorumo ribos“.

„Kodėl leidžiama kai kuriems žurnalistams brutaliai žeminti žmogų? Toks jausmas, kad tai taikliai sumanytas voratinklis veikliems asmenims sugniuždyti, o visus kitus įbauginti. Kas gali būti jo sumanytojas?“- spėlioja Seimo narė užuot susirūpinusi, kad jos vadovaujamas Socialinių reikalų ir darbo komitetas nesugeba laiku užbaigti visai šaliai svarbaus Darbo kodekso projekto svarstymų.

Štai ką reiškia patikėti tokias atsakingas pareigas parlamentinio darbo patirties neturinčiai poniai iš provincijos vien už tai, kad yra įtakingo partijos vicepirmininko pagalbininkė. Pirmas rimtas darbas, kurį jos vadovaujamam komitetui teko nuveikti, ir jau nesusitvarko. Tik ar jos rinkėjai supras, kad Seimo nario darbas - tai ne tik šakočių ir padėkų dalinimas bendruomenių šventėse?

Kai kas nors iš kitų miestų bei rajonų gyventojų paklausia, ar šita ponia ne mano gyvenamoje vienmandatėje apygardoje išrinkta, tai apsimetu, kad nežinau, gal kažkur Vilniaus rajone ar Šalčininkuose... Nes nejauku prisipažinti.

Čia ne kokia nors politinė agitacija - čia tai, kas vadinama svetima gėda. Kai matote žmogų, darantį kažką apgailėtino, bet nesuvokiantį savo veiksmų, ir jaučiate tą gėdą, kurios jis nesugeba pajusti. Dzūkai pasakytų: sarmata.

Negi mes jau visai nesugebame atskirti saldaus meilikavimo nuo empatijos, piktnaudžiavimo valdžios galiomis nuo viešojo intereso atstovavimo, o laisvo kritiškos nuomonės reiškimo nuo purvo pylimo? Kas mums nutiko, kad visą Lietuvą stebinantys Druskininkų skandalai „paprastu žmogumi“, save vadinančiam druskininkiečiu, atrodo tik kažkoks nesusipratimas, kuris greitai pasibaigs ir vėl viskas nurims.

Nepasibaigs, kol visi vagys, kokie jie bebūtų įtakingi, nebus susodinti. Net jeigu jūs to ir nenorite, jūsų niekas neklaus ir jokie parašai nepakeis objektyvios tikrovės, kad visoje Lietuvoje galiojantys įstatymai bei etikos normos privalo galioti ir čia.

2015 m. lapkričio 28 d., šeštadienis

„Išteisinimai STT bylose yra tik reta išimtis...“

Ne vienas mano bičiulis yra sakęs, kad negali skaityti skaitytojų komentarų apie save arba artimus žmones internetiniuose naujienų portaluose - tiesiog nervai nelaiko. Kiti garsiai sako, kad neskaito, bet paskui, žiūrėk, ima ir pacituoja kažką iš ten.

Man pačiam tokia mazochistinė pramoga nuotaikos negadina. Kartą pasiryžus reikšti nuomonę viešojoje erdvėje, apie tai jau iš anksto reikia pagalvoti ir įvertinti savo psichikos atsparumą. Antraip tapsite nuolatiniu įkyriu policijos ir teismų darbo trukdytoju, o didžiąją dalį santaupų teks išleisti advokatams, atstovaujantiems jus bylose prieš šmeižikus ir reputacijos menkintojus.

Naujienų portalai jau seniai nėra objektyvus liaudies balsas, nes nemažą jų dalį prirašo politinių partijų agitatorių komandos, o kai kurių viešųjų ryšių agentūrų darbuotojai netgi siūlo savo klientams tokią paslaugą. Dešimtys tūkstančių normalių žmonių, perskaitę nuomonę ar žinią, savo mintis pasilieka sau, aptaria su artimaisiais arba pasidalina jomis interneto socialiniuose tinkluose, o tie keli šimtai, kuriems prireikia tariamai anonimiškai pakomentuoti prie straipsnio, dažniausiai yra kamuojami rimtų problemų.

Atskira komentatorių rūšis yra Rusijos trolių fermų broileriai ir jų įtakon patekę naudingi idiotai Lietuvoje. Šitie prieš keletą metų supuldavo vien prie tų straipsnių, kuriuose minėta Rusija ir Ukraina, bet pastaruoju metu ėmėsi bendro Lietuvos, Europos Sąjungos ir ypač NATO bei JAV niekinimo, todėl kiša savo komentarus, kur tik papuola.

Tik dalis iš jų supranta lietuviškai, bet kitiems pakanka ir „Google vertėjo“, todėl jų komentaruose kartais pasitaiko juokingų klaidų.

Druskininkų skandalas, tarsi kokia laidotuvių procesija, nuo pat pradžių buvo lydimas tarpusavyje besiriejančių komentatorių choro. Vietiniams valdantiesiems turbūt yra pavykę suburti nemažą komentuotojų komandą, kuri turi iš anksto paruoštas tezes, tinkančias įterpti kone prie kiekvienos temos. Bet iškart po STT kratų jie dar nebuvo gavę instrukcijų, kaip reikėtų tai komentuoti, todėl aiškia persvara, kartais net 10:1, pirmavo opozicijos šalininkai.

Paskui valdantieji pamatė, kad galima ne aiškinti ar neigti kaltinimus, kam reikėtų nemažai skandalo aplinkybes išmanančių ir formuluoti savo mintis raštu gebančių žmonių, o tiesiog kartoti dar per savivaldos rinkimus išbandytas tezes apie prieš 15 metų žlugusį bedarbių ir narkomanų miestą, kurį vienas lyderis pavertė geriausiu pasaulio kurortu. Kita reguliariai kartojama tezė - dešiniųjų valdytas Kaunas ir Panevėžys, Palanga ir dar kas nors taip nesuklestėjo.

Pirmojo komentaro rašytojus ištinka kognityvinis disonansas, jeigu kas draugiškai pasiūlo lygintis ne su XX a. pabaiga, o su XIX a., tada progresas ir valdžios nuopelnai bus dar akivaizdesni. Antrieji sutrinka, sužinoję, kad Kauną jau nuo kovo mėnesį vykusių rinkimų valdo ne konservatoriai, o jų labai nemėgstantis stambaus verslo savininkas.

Greta senų komentarų ruošinių, naudojamų copy/paste būdu jau keletą metų, pagaminta keletas visiškai naujų, skirtų dabartiniams skandalams. Bene dažniausiai iš jų kartojamas mitas, neva STT įtarimai dar nieko nereiškia, ši institucija yra įtakojama kažkokių mistinių tamsiųjų jėgų, trokštančių apipilti purvais populiarų vietinį politiką. Būtinai pakartojama, neva STT tiek daug kartų rengė triukšmingus sulaikymus, bet paskui teismuose visi kaltinimai subliūkšta.

Šitą teoriją sukūrė tikrai ne atsitiktinis komentatorius, nes ją jau išmoko atkartoti didelė dalis LSDP Seimo frakcijos narių ir visas Druskininkų politinis elitas.

Tarsi specialiai jiems Specialiųjų tyrimų tarnyba socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė, kad per 2013 - 2015 metus buvo nuteisti 3 merai iš 4, kurių veiklą tyrė šios tarnybos pareigūnai.

„Išteisinimai STT bylose yra tik reta išimtis, o ne taisyklė,“- teigia tarnybos paskyrą socialiniame tinkle administruojantys pareigūnai.

2013 m. vienoje didžiausių korupcinių bylų nuteistas buvęs Trakų meras Vytautas Petkevičius. Pirmos instancijos teismas už kyšininkavimą, piktnaudžiavimą ir už savavaldžiavimą V. Petkevičiui skyrė 5 metų laisvės atėmimą ir turto konfiskavimą.  Kartu su meru laisvės atėmimu nuteisti ir buvę savivaldybės administracijos direktorius Leonardas Karnila ir mero pavaduotojas Saulius Raščiauskas.

STT pareigūnai tyrimo metu užfiksavo, kad be kyšių šiai trijulei negalėjo veikti praktiškai nė viena rajono bendrovė, o reikalautų kyšių sumos siekė 200 000 litų.

2014 m. Šakių rajono meras Juozas Bertašius pripažintas kaltu dėl prekybos poveikiu.

2015 m. buvęs Alytaus meras Česlovas Daugėla pripažintas kaltu dėl dokumentų klastojimo ir piktnaudžiavimo.

Ir tik vienintelis Lazdijų rajono meras Artūras Margelis 2014 m. buvo išteisintas dėl piktnaudžiavimo.

O grįžtant prie komentarų temos, net ir žinant, kad jie neatspindi visos visuomenės nuomonės, įdomu stebėti, kaip vieną ar kitą poziciją ginantys asmenys per antraeiles detales atskleidžia savo grupės mentalitetą. Pateiksiu tipišką pavyzdį - vieną prie „Delfi“ straipsnio apie tai, kad Druskininkų lynų keltuvai bus nepritaikyti neįgaliesiems, aptiktą komentarą: „Neigalus tu gal pats zurnaliste, kad be neigaliuju negali. Mane asmeniskai jau uzkniso kai aplink invalidai trinasi, atrodo, kad LT invalidu salis, tai nors gondolose pailses aks nuo ju“.


Gero poilsio!

2015 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Kada opozicija bus paskelbta teroristais?

Meteorologai žada, kad jau šį savaitgalį galim sulaukti pirmojo sniego. Yra vilties bent trumpai pasigėrėti trupučiu dar nesutepto baltumo, kol automobilių ratai ir praeivių kojos nepavers jo drumzlina pilkai ruda koše. Nors tikriausiai tai bus tik šlapdriba, o snaigės ištirps vos palietę šią nuodėmingą žemę.

Pasiruošimą artėjančiai žiemai šią savaitę svarstė ir Druskininkų savivaldybės ekstremalių situacijų komisija. Nes, nepaisant visų kalbų apie šiltėjantį klimatą, žiema į mūsų kurortą vis tiek gali netikėtai užklysti.

Ir dar atskiru darbotvarkės punktu svarstė galimų teroristinių aktų grėsmę. Kad galėtų pirmieji Lietuvoje raportuoti: aktams pasiruošta, sustiprintas patruliavimas ir svarbiausių objektų apsauga. Užsidėti paukščiuką nuveiktų darbų sąraše.

Nes šiaip jau Islamo valstybės teroristai tų Druskininkų veikiausiai nė žemėlapyje nerastų, o radę negalėtų sau paaiškinti, kodėl būtent ten reikėtų surengti ką nors įspūdingo.

Tačiau pasiruošta terorizmui rimtai, nes jau trečiadienį LNK televizijos laidos KK2 filmavimo grupei sunkiai sekėsi prasiveržti iki svarbiausių vietinės valdžios asmenų.

Nenustebčiau, jeigu propagandinis vietinės valdžios nelaikraštis tokia proga demaskuotų ką nors iš opozicijos slapta perėjus iš krikščionybės į radikalųjį islamą ir gal net turint ryšių kur nors Sirijos rytuose. Pavyzdžiui, ponas Vilius, mėgstantis laisvalaikiu keliauti į egzotiškus kraštus arba ponas Juozas, įtartinai pamėgęs lietuviams svetimą sveiką gyvenseną. Pirmasis dar ir priklauso partijai, kurią viena linksma Seimo komisija kažkada yra pripažinusi „turinčia teroristinės organizacijos požymių“.

Nes jeigu jau oficialus savivaldybės tinklalapis ir nemokamai dalinamas leidinys neseniai juos apkaltino drauge su KK2 laidos kūrėjais kažką ten pavogus iš slaptųjų Druskininkų sveikatingumo centro „Aqua“ apartamentų, o paskui, kai policija jokios vagystės nenustatė, net nesiteikė jų atsiprašyti, tai ką jiems reiškia apskelbti ką nors teroristu.

Viešai meluoti juk nėra jokios gėdos, jeigu tai daroma dėl švento grupinio partinio intereso. Pavyzdžiui, mūsų šviesioji administracijos direktorė kartą Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje pavadino propagandinį leidinį finansuojantį „Aqua“ centrą privačia bendrove. Kai užblioviau ant visos salės, kad ji meluoja, patikslino: „Ne privati, bet uabė“. O kad tos „uabės“ 100 procentų akcijų priklauso Druskininkų savivaldybei, o valdyboje sprendimus priiminėja savivaldybės administracijos darbuotojai, tai jau niekam nebuvo įdomu.

Kurorto meras leido sau tiesioginiame „Žinių radijo“ eteryje pavadinti Seimo narį Arvydą Anušauską nusikalstamos grupuotės nariu, o kai gavo reikalavimą tokį šmeižtą paneigti, tikriausiai pasitaręs su gerais advokatais, ano ketvirtadienio pavakarę per tą pačią radijo laidą paneigė savo žodžius ir jo atsiprašė. Tiesa, tas atsiprašymas buvo taip sukergtas su kvietimu apsilankyti lynų keltuvo atidarymo šventėje, kad kai kurie klausytojai jį suprato kaip patyčias.

Ko norėti iš vietinės valdžios elito, jeigu jų partijos pirmininkas pagarsėjo kaip žmogus, kurio po pietų viešai pasakyti teiginiai gali prieštarauti pasakytiems ryte, o vienintelis pasiteisinimas būna, neva žurnalistai ką nors ne taip suprato.

Bjauriausia ne tai, kad politikai meluoja, o tai, kad jų rinkėjai tai pakenčia ir suvokia kaip gyvenimo neišvengiamybę. Negaliu to kitaip paaiškinti, kaip tik tuo, kad jiems patiems gyvenime žodžiai „nemeluok“, „nevok“, „negeisk svetimo...“ nieko nereiškia. Esminių vertybinių nuostatų nebuvimas, o ne skurdas ar informacijos stygius, mano supratimu, yra didžiausia šitos visuomenės bėda.

Jeigu pasaulio supratimas susiformavo sovietmečiu vagiant iš sanatorijų, Vieciūnų „Drobės“ fabriko, meno dirbinių įmonės, mėsos ir pieno kombinatų, keičiantis parduotuvių lentynų taip ir nepasiekiančiomis deficitinėmis prekėmis ir slepiant pajamas už kambarių poilsiautojams nuomą, tai nėra ko stebėtis, kad ir savo vaikus atitinkamai išauklėjote. Vagyste vadinama tik tokia veika, kai jus pagauna traukiantį piniginę iš kaimyno kišenės. Jeigu nepagaus, tai ir sąžinė negraužia, o iš valstybės vogti išvis ne nuodėmė, o tik apsukrumas, kuriuo galima didžiuotis.

Todėl skaudžiausia ne tai, kad STT ir žurnalistų tyrimai atskleidžia negražių faktų apie žmones, kuriais pasitikėjo rinkėjai, o tai, kad net ir pašalinus iš politikos bei viešojo administravimo susitepusius korupcija asmenis, juos gali pakeisti ne ką geresni, nes pernelyg didelė rinkėjų dalis sau ir savo atstovams valdžioje net nekelia elementaraus sąžiningumo reikalavimų.

2015 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Cirkas dar tik išvynioja palapines

Kartais sulaukiu priekaištų, kad apie Druskininkus čia rašau tik blogai. Tai štai jums pozityvo. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba paskelbė juodąjį kavinių sąrašą. Į jį pateko 21 maitinimo įstaiga. Ir nė vienos iš Druskininkų. Skanaus!

O kai pareiga prieš tą skaitytojų dalį, kuri dalinasi interneto socialiniuose tinkluose saulei leidžiantis pajūriu šuoliuojančių žirgų ir kūdikius laikančių delnų paveikslėliais su motyvuojančiais užrašais iš bukagalviškų grupių, pavadintų „Kur gėris ir meilė“, atlikta, galima užsiimti tuo, ką jie vadina purvo pylimu, neapykantos kurstymu ir patyčiomis.

Šią savaitę tikru trolinimo čempionu tapo dabar jau beveik oficialiai Druskininkų caru vadinamas vietos politikas, išsiuntinėjęs Seimo nariams ant auksaspalvio popieriaus vardinius kvietimus apsilankyti dvi dienas truksiančioje lynų keltuvų atidarymo ir eglutės užžiebimo šventėje su skandalingojo „Aqua“ centro vandens pramogų išbandymu. O kad būtų dar baisiau, kvietimus kartu su Druskininkų meru pasirašė ir laikinasis „Aqua“ centro vadovas, dirbantis vietoje STT nušalinto Edmundo Antanaičio.

Prisiminus, kad diena anksčiau vienas iš tuos kvietimus pasirašiusių asmenų Seime reikalavo nušalinti nuo druskininkietiškos korupcijos tyrimo tuos Antikorupcijos komisijos narius, kurie kada nors drįso reikšti nuomonę apie Druskininkų valdžią, tas kvietimas nusimaudyti įgauna gerokai daugiau prasmių. Lyg pagal kažkokią paprotinę-carinę teisę, kas neišsimaudys, tas neturės teisės dalyvauti tyrime.

Iš tiesų sakau jums, nė vienas neapsimazgojęs neįžengs į...

Ai, gal tik STT žino, kur jie ten įžengs.

Aukščiausias trolinimo lygis. Laikas parinktas ne ką blogiau, negu STT kratų, kurias, priminsiu, pareigūnai atliko būtent tuo metu, kai Druskininkų meras skrido lėktuvu ir buvo išjungęs telefoną.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pranešė pradėjusi tyrimą dėl Ričardo Malinausko, Edmunto Antanaičio, Vilmos Jurgelevičienės, Virgaudo Teletavičiaus, Lino Urmanavičiaus ir Ingos Šinkonienės veiksmų.

„Kada tas cirkas baigsis?“- klausė manęs viena skaitytoja šios savaitės pradžioje.

Atsakiau, kad cirkas dar tik palapines išsivynioja.

O jei rimčiau, tai ketvirtadienį sukako mėnuo nuo Druskininkų skandalo pradžios. Spalio 12-ąją prasidėję kratos ir apklausos jau galėjo būti užmirštos, jeigu Druskininkų savivaldybės vadovai į tai būtų adekvačiai sureagavę. Tai yra pareiškę, kad visokeriopai talkins tyrimui, padės išsiaiškinti įtarimus ir nušalins nuo pareigų visus į tai įsipainiojusius.

Bet reakcija buvo visiškai netikėta visai Lietuvai. Pareigūnų ir net aukščiausių šalies vadovų bei naujieną apie kratas paskelbusios žiniasklaidos apkaltinimas vykdant kažkokį iš anksto suplanuotą politinio susidorojimo užsakymą buvo tarsi kibiras benzino ant vos rusenančio skandalo židinio. Tolimesni neadekvatūs Druskininkų šeimininko veiksmai, pradedant garsiuoju Seimo Antikorupcijos komisijos nario Arvydo Anušausko pavadinimu „nusikalstamos grupuotės nariu“ tiesioginiame „Žinių radijo“ eteryje ir baigiant štai šitais auksaspalviais kvietimais, o taip pat premjero Algirdo Butkevičiaus pasisakymas, kad jam juokingi kaltinimai, neva Vyriausybė būtent dėl Vijūnėlio dvaro įteisinimo paskubomis priėmė nutarimą, skatino ir tebeskatina toliau domėtis galimos Druskininkų korupcijos reikalais.

Viešųjų ryšių specialistai, konsultuojantys LSDP, ko gero turėtų rimtai pamąstyti apie profesijos keitimą, nes neįvertino tų mechanizmų, pagal kuriuos formuojasi skandalai. Žurnalistai ir redaktoriai entuziastingai prisideda prie jų auginimo ne todėl, kad būtų iš anksto nusiteikę arba kieno nors papirkti susidoroti su vienu ar kitu politiku arba partija. Tai suorganizuoti už pinigus išvis būtų neįmanoma.

Žurnalistų darbą skandalo metu galėčiau palyginti su rykliais Karibų jūroje, kurie pajunta vandenyje kraują ir sulekia taršyti aukos. Kuo ta auka labiau muistosi, tuo daugiau norinčių atsikąsti gyvos mėsytės. Skandalui prasidėjus publikacijų ta tema skaitomumas smarkiai lenkia kitas temas, todėl net ir tų leidinių, kurie nespėjo šia tema ką nors naujo atrasti, redaktoriai duoda užduotis savo darbuotojams pabandyti ką nors naujo apie tai iššniukštinėti. O blogiausiu atveju publikuoja naujienų tarnybų pranešimus, kad bent kiek pasididintų skaitytojų srautą. Į skandalą įsipainiojęs politikas gali būti greitai užmirštas, jeigu nedarys staigių judesių, bet kiekvienas jo bandymas atsikirsti kritikams palydimas garsaus auditorijos juoko.


Neklauskite manęs, kiek dar laiko Druskininkai bus dėmesio centre. Kai skaitysite šį straipsnį, ketvirtadienį Seimas jau bus antrą kartą balsavęs dėl įgaliojimų suteikimo Antikorupcijos komisijai tirti Druskininkų skandalus ir vėl visi kalbės apie to balsavimo rezultatus. Jeigu tyrimo nebus leista pradėti, tai tik dar labiau paskatins žiniasklaidą domėtis, kas čia slepiama, o jeigu jis prasidės, tai pasispraginkite kukurūzų ir ruoškitės stebėti trilerį su komiškais intarpais.

2015 m. lapkričio 6 d., penktadienis

Išsilaisvinimas gali būti skausmingas

Trečiadienį, viešėdama Rumunijoje, prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad valdančiąją socialdemokratų partiją krečiantys skandalai ir korupcijos šešėlis, kritęs ir ant premjero, socialdemokratų vadovo Algirdo Butkevičiaus aplinkos, menkina pasitikėjimą šalies politine sistema. 

Druskininkiečiai kaip mat suprato, apie ką čia kalbama, iš šalies vadovės žodžių „negali būti jokio pateisinimo piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, nepotizmui, protekcionizmui ar nomenklatūrinėms privilegijoms“.

Prezidentės dėmesio pastarojo meto skandalams dar savaitgalį pasigedo apžvalgininkas Rimvydas Valatka, naujienų portale „Delfi“ parašęs, kad D.Grybauskaitė „jau seniai turėjo pareikalauti R. Malinausko galvos“.

Iš toliau geriau matosi, todėl mūsų valstybės vadovei pirma reikėjo pamatyti, kaip Rumunijos vyriausybės vadovas Victoras Ponta kaip tik jos vizito šioje šalyje dieną paskelbė, jog atsistatydina dėl pražūtingo gaisro naktiniame klube, nusinešusio 32 žmonių gyvybes.

Rumunija šiaip jau nėra tas pavyzdys kurį norėtųsi mėgdžioti. Skelbiant kokius nors europinius statistinius duomenis, pavyzdžiui, vidutinę algą, pensiją arba žuvusiųjų keliuose skaičius, dažnu atveju mums belieka džiaugtis, kad lenkiame Rumuniją ir Bulgariją. Jeigu pasiseka - ir Latviją. Su pastarąja, tiesa, darosi vis sunkiau varžytis.

Ir štai dabar matome akivaizdų politinės kultūros skirtumą. Paaiškėja, kad šioje srityje net ir rumunai už mus panašesni į europiečius.

Kol šis laikraščio numeris bus atspausdintas ant popieriaus, gali nutikti gerokai įdomesnių dalykų, nes Druskininkų opozicija jau kreipėsi į šalies vadovus prašydama pradėti parlamentinį mūsų skandalų tyrimą ir įvesti savivaldybėje tiesioginį valdymą. Generalinė prokuratūra turėtų gauti prašymą ištirti, ar nebuvo nusikalstamos veikos „Delfi“ aprašytoje Druskininkų savivaldybės švietimo centro leidinio tapimo privačiu istorijoje.

Diena anksčiau jau buvau prisiminęs vienos iš „Žvaigždžių karų“ serijų pavadinimą „Imperija kontratakuoja“, kai Druskininkų meras, nuvažiavęs į Vilnių, kalėdojo iš vienos žiniasklaidos priemonės į kitą ir demonstravo pasitikėjimą savimi. Bet jo ir jį teberemiančių socialdemokratų triumfas tetruko kelias valandas, kol pasklido žinia, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba sulaikė Utenos merą Alvydą Katiną ir pareiškė įtarimus ministro pirmininko sekretoriato vadovei Džiuljetai Žiugždienei. O ryte dviejuose didžiuosiuose naujienų portaluose pasirodė žurnalistiniai tyrimai apie Druskininkų valdžios propagandinio leidinio tapimo privačiu aplinkybes.

Žiniasklaidos dėmesys Druskininkams nemažėja jau keturias savaites, nes vis atsiranda kažkokių naujų faktų, vertų dėmesio. Druskininkų vandens parkas ta proga pasidžiaugė, kad per dešimt šių metų mėnesių sulaukė 335 699 lankytojų, o rekordiškai daug – šį spalį. Reiškia, kad STT kratos jau dabar neša naudą Druskininkams, nes į apskaitą patenka visi klientai. O jei dar, pasak žiniasklaidos pranešimų, ten į kone bizantinį lygį pakylėtą nepotizmą kas nors drįstų įveikti, tai gal atsirastų pinigų ir iš tikrųjų dirbančių darbuotojų algoms padidinti.

Kiek liūdniau, kad daugelis druskininkiečių kratosi tiesos apie savo miestą tarsi recidyvistų šeimoje užaugęs vaikas, nenorintis girdėti nieko blogo apie savo gimdytojus.

Akistata su akivaizdybe reikštų to primityvaus bet jaukaus pasaulėvaizdžio, kuriame žmogui nereikia pačiam galvoti ir priimti sprendimų, nes už jį viską jau nusprendė vienas ir neklystantis vadovas, griuvimą. Išsilaisvinimas gali būti net labai nemalonus ir skausmingas, nes palieka tuštumą, kurios neįmanoma užpildyti, nesiekiant pilietinės ir asmenybės brandos.

Tie druskininkiečiai, kurie per Kurorto šventę keliais ropodami rinko iš sraigtasparnio mėtomus saldainius, išdidžių valdžios ponų stebimi iš aukšto Miesto muziejaus balkono, vis dar nenori pakilti nuo žemės ir pasijusti lygiaverčiais su jais žmonėmis. Bet kada nors tai padaryti teks, nes Lietuva negali sau leisti laisvoje šalyje turėti vergų rezervatą.

2015 m. spalio 31 d., šeštadienis

Nesitikėkite, kad Druskininkų skandalą dar galima kažkaip suvaldyti

Ne tik mane nustebino Seimo Antikorupcijos komisijos atsisakymas pradėti tirti Druskininkų skandalus. Susidaro įspūdis, kad kai kurie Seimo nariai gyvena kitoje tikrovėje ir nesuvokia, kaip tai atrodo rinkėjams ir žiniasklaidai. Nes bandyti ką nors nuslėpti ir užglaistyti jau vėlu.

Užgriuvo tokia skandalų lavina, kokios nepamenu nuo Prezidento Rolando Pakso nušalinimo laikų. Tas momentas, kai galima buvo viską kažkaip suvaldyti, jau seniai praeityje. Dabar vadovautis principu, kad reikia gelbėti žiniasklaidos ir opozicijos mušamą saviškį, nebeliko prasmės. Juolab, kad Druskininkų meras pats šaudo sau į kojas.

Pavyzdžiui, apkaltindamas, kad Druskininkuose lankėsi Valentinas Mazuronis ir Vytautas Landsbergis. Ypač, kai iškart paaiškėja, kad pirmasis pats už viską mokėjo, o antrąjį pasikvietė ir visai kitoje sanatorijoje apnakvydino festivalio organizatoriai.

Tokios klaidos skandina ne tik patį kaltinimų autorių, bet ir visą jam padėti bandančią partiją. Bandau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis padorūs žmonės, kurių tikrai yra toje partijoje. Tik laiko klausimas, kada jie pradės reikalauti apsivalyti nuo viso šito.

Atkreipkite dėmesį, kad Darbo partijos atstovai Antikorupcijos komisijoje drauge su socialdemokratais balsavo prieš arba susilaikė dėl druskininkietiško klausimo įtraukimo į darbotvarkę. Nors darbiečių pirmininkas V.Mazuronis kelis kartus tvirtino seniai ir nuosekliai palaikantis pastangas ištirti Druskininkų skandalus.

Darbo partijos pirmininkas sekmadienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook“ dalindamasis Rimvydo Valatkos straipsniu „Kas įsakė nugalabyti Druskininkų saulę Malinauską?“ iš naujienų portalo „Delfi“, jį komentavo: „Kaip visada aštru. Kaip visada maksimalistiška. Kaip dažniausiai būna - įžvalgu. Ir atrodo, kad šį kartą teisinga“.

Tada jo ir paklausiau ar palaikys pastangas ištirti Druskininkų skandalus. V.Mazuronis parašė: „Gerbiamas Romai, seniai ir nuosekliai tai palaikau. Gaila, kad nepastebėjote.“

„Darbo partija pasisako už visišką skaidrumą ir atsakymų į visus klausimus pateikimą visuomenei. Mes niekada neužsiiminėsime jokiais kerštais ar politinėmis intrigomis, tuo pat metu, paslapčių nuo visuomenės neturi būti,“- sakė V.Mazuronis, komentuodamas jo vadovaujamos Darbo partijos frakcijos Seime pritarimą opozicijos inicijuotam laikinosios komisijos įgaliojimų suteikimui Seimo Antikorupcijos komisijai, kuri pradėjo parlamentinį tyrimą dėl premjero Algirdo Butkevičiaus žento verslo.

Dar dirbdamas Aplinkos ministru V.Mazuronis domėjosi Druskininkų problemomis ir po publikacijų spaudoje nurodė ministerijai pavaldžioms tarnyboms tirti Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko sodybos Latežerio kaime statybų teisėtumą.

Todėl ne taip ir keista, kad šio politiko vertinimas visuomenėje vis dar nėra kaip nors susijęs su jo vadovaujamos politinės jėgos reitingais. Žmonės ne tokie naivūs, kaip apie juos galvoja viešųjų ryšių specialistai, patarę šios partijos įkūrėjui Viktorui Uspaskichui partijos pirmininku padaryti kokį nors žinomą ir populiarų politiką.

Trečiadienį „Žinių radijo“ laidos „Aktualioji valanda“ tiesioginiame eteryje atsakinėdamas į klausimą, kaip toliau vystysis Druskininkų skandalas, sakiau, kad žiniasklaida dabar jau nepaliks šitos temos ramybėje, nes ji tapo kažkuo panašaus į Garliavos istoriją, kai naujienų portalai ir dienraščiai varžosi tarpusavyje, ką dar naujo sugebės atrasti ir parašyti.

Bet akimirkai pabandykime įsivaizduoti, kad įjungus visos galios ir įtakų mechanizmus visus pavyks užtildyti. Vieniems pažadant pelningus reklamos užsakymus iš to paties „Aqua“ centro, kitus, nesutinkančius parsiduoti, užverčiant ieškiniais teismuose dėl tariamo šmeižto, kurie bus nagrinėjami metų metus per visas instancijas. Kaip pasikeistų Lietuva?


Man regis, kad ji taptų kažkuo panašaus į Viktoro Janukovičiaus valdomą Ukrainą iki lemtingų Maidano įvykių, kurioje Regionų partija puvo drauge su visa šalimi.

2015 m. spalio 26 d., pirmadienis

Nenuobodus ruduo

Delfi.lt nuotrauka
Vėlyvas ruduo, kai dienos vidury tamsiau, negu birželio naktį, o šiaurės rytų vėjo šuorai lipdo prie veido pradėjusius pūti lapus, kurorte nebūna pats įdomiausias metų laikas. Bet ne šiemet.

Taip jau sutapo, kad spalį Druskininkai atsidūrė visos Lietuvos dėmesio centre ir čia tikrai nuobodu gali būti tik tiems, kas keliasi, eina į darbą, vykdo komandas, valgo ir tuštinasi, naudodamiesi vien stuburo smegenimis. O kadangi tokių žmogaus pavidalo daržovių tarp mūsų laikraščio skaitytojų beveik nėra, nes jo jums neatneša ir neįkiša į nasrus, tarsi jau sukramtyto maisto, o reikia sąmoningai nusipirkti, nors ir už simbolinę kainą, tai galiu su jumis nuoširdžiai apie šituos druskininkietiškus skandalus pašnekėti.

Vilniaus apylinkės teismo teisėja Diana Jankienė pirmadienį atmetė Generalinės prokuratūros prašymą panaikinti namo Druskininkų centre, ant Vijūnėlio tvenkinio kranto, statybas įteisinusius Druskininkų valdžios ir vietos žemėtvarkininkų sprendimus.

Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą, prašydama panaikinti 2011 m. spalio 4 d. Druskininkų savivaldybės patvirtintą teritorijos, esančios Turistų g. 13, Druskininkų mieste, detalųjį planą, panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyriaus leidimą valstybinei žemės nuomai, leidimą pakeisti valstybinės žemės, taip pat – panaikinti statybų sąlygas ir leidimus, išduotus gyvenamojo namo, pastatyto adresu Turistų g. 13, Druskininkuose, buvusiems ir esamiems savininkams – Alytaus miesto gyventojui, vienos saugos firmos apsaugininkui Romui Baranauskui ir kauniečiams sutuoktiniams, verslininkui Žilvinui ir Zinai Poviloniams.

Teismas pripažino, kad už europinius pinigus išgražintame Vijūnėlio parke, ant tvenkinio kranto vietoje sudegusios valčių nuomos pašiūrės suręstas statinys neturėtų būti nugriautas, o kurorto savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos išduoti leidimai jį statyti, sklypo nuomos sutartys ir įmantrus tos pašiūrės sklypelio sujungimas su parku vien tam, kad kaip nors pratilptų per įstatymų landas, pripažinti teisėtais ir nepanaikinti.

Vilniaus apylinkės teismo sprendimas gali būti per 30 dienų skundžiamas aukštesnės instancijos teismui. Girdėjau, kad Generalinė prokuratūra ketina pasinaudoti šia teise.

O žiniasklaida iškart susidomėjo, kokią įtaką teismo sprendimui turėjo bylos nagrinėjimo išvakarėse paskubomis priimtas Vyriausybės nutarimas, panaikinantis kurortinių zonų apribojimus.
Šio keisto įvykio paviešinimo ir skandalingų žurnalistinių tyrimų apie Druskininkų sveikatingumo centre „Aqua“ nemokamai pramogavusius politikus autorė Vilma Danauskienė sulaukė ne tik kolegų sveikinimų bei skaitytojų padėkų, bet ir grasinančių laiškų bei apskundimo Žurnalistų etikos inspektorei.

Antradienio vakarą, kai skandalingą publikaciją „Druskininkų skandalas: „Aqua“ ir jo klientai“ naujienų portale „Delfi“ jau buvo perskaitę visi, kas tik moka skaityti ir naudojasi internetu, į straipsnio autorės Vilmos Danauskienės elektroninio pašto dėžutę pradėjo plūsti laiškai su vulgariais grasinimais.

„Nu kale, tavo lašiniai bus ištirpinti už ilgą liežuvį, sena k****“- tai bene švelniausias iš tų laiškų, o kituose vyrauja tokia leksika, kurios čia netiktų cituoti.

Grasinimų šiandien sulaukė ir Seimo Antikorupcijos komisijos narys Arvydas Anušauskas, išdrįsęs pareikalauti, kad Druskininkų skandalai būtų tiriami šioje komisijoje.

„Ilgai laukti nereikėjo – jau ryte pasiekė anonimo grasinimas susidoroti. Na, nenorėjau policijos įtraukti, bet teks,“- sakė Seimo narys.

O per pietus Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija pranešė, kad kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorę Gražiną Ramanauskaitę – Tiumenevienę, dėl, jos teigimu, visuomenės informavimo priemonėse paskleistos informacijos, pažeidžiančios asmenų garbę ir orumą ir nesuderinamos su žurnalistinės etikos principais.

 „Socialdemokratai prašo ištirti žurnalistės Vilmos Danauskienės pastaruosius „žurnalistikos“ darbus, mūsų nuomone, prasilenkiančius su žurnalistinio darbo etika. Pastaruoju metu minėta žurnalistė vieną po kito publikuoja straipsnius, kupinus kaltinimų ir faktais nepagrįstų insinuacijų prieš eilę LSDP narių,“- rašo LSDP infocentro vadovė Jolanta Bielskienė.


O trečiadienio popietę mūsų meras „Delfi“ žurnalistų užtiktas  vienoje sostinės kavinėje susitikinėjantis su buvusiu STT vadovu, dabartiniu Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sekretoriato vadovu Žimantu Pacevičiumi. Sako, kalbėjo apie šeimos reikalus. Skaitytojai juokauja, kad žodį „šeima“ šiuo atveju reikėtų rašyti didžiąja raide, tada jis įgautų tą prasmę, kurią turi Pietų Italijoje. Bet galima ir mažąja – žmonės vis tiek supranta.

2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Kur dingo caro „stogas“?

Jau bene dešimtmetį, po kiekvienos skandalingos žiniasklaidos publikacijos apie panašią į korupciją veiklą, ne vienam skaitytojui išsprūsdavo visiškai pagrįstas klausimas - ar yra šitoje šalyje tokia institucija, kuriai tai rūpi.

Šiemet sukako lygiai 10 metų nuo pirmojo šitos, tuomet dar naujos ir energingos, kurorto valdžios skandalo. Priminsiu, jog tai buvo 2005 m. „Druskininkų naujienose“ publikuotas straipsnis „Malinauskų šeimos sklypelį valstybėperka už 253 tūkst.“. Jeigu popierinio laikraščio neišsaugojote, nesunkiai jį rasite perspausdintą naujienų portale „Delfi “.

Politinė opozicija mieste tada buvo tokia bekiaušė, kad net nesugebėjo garsiau apie tai cyptelėti. Užtat Seimo antikorupcijos komisija ėmėsi paviešintus faktus tirti ir sustabdė keistą sandėrį.

Jau gerokai vėliau, maždaug nuo 2012 m. rudens, tų skandalų užderėjo gerokai daugiau. Vietinė ir nacionalinė žiniasklaida rado užsitvertus valdiškos žemės arus, į upelį įsibridusias tvoras, įdomias savivaldybės įmonės sutartis su mero broliu vadinamu verslininku, stebuklingai išduotą leidimą statybai ant Vijūnėlio tvenkinio kranto, už europinius pinigus išgražintame parke, ir daugelį kitų keistenybių.

Druskininkiečiai tada stebėjosi, ar Specialiųjų tyrimų tarnyba, kuriai priklausytų tirti galimo valstybės tarnautojų ir politikų piktnaudžiavimo įtarimus, laikraščių ir naujienų portalų neskaito, ar kurorto šeimininkas turi tvirtą užnugarį, kriminaliniu žargonu vadinamą „stogu“.

Atsakymą vietos gyventojai gavo per vieną iš to meto Kurorto švenčių, pamatę greta mūsų savivaldybės vadovo anuometinį STT vadą Žymantą Pacevičių. Vėliau jie vis lyg tyčia patekdavo į bendras nuotraukas iš vietinio elito vakarėlių. Visuomenei buvo pasiųstas labai aiškus signalas, užgesinęs bet kokį pasiryžimą teikti kokius nors pranešimus apie korupciją Druskininkuose šitai tarnybai. Kalbėta ir apie įtaką prokuratūroje bei teismuose, bet apie tai žinau ne tiek, kad galėčiau visus čia surašyti.

Užtat ryšio su policija nė nereikėjo įsivaizduoti, nes po 2012 m. rinkimų, išėjus Kristinai Miškinienei į Seimą, Druskininkų savivaldybės administracijos direktore tapo Vilma Jurgelevičienė, kurios vyras dirba Alytaus apskrities VPK viršininko pavaduotoju.

STT vadovas Ž.Pacevičius netrukus buvo paskirtas Vidaus reikalų viceministru, bet 2014 m. rudenį naujasis ministras Saulius Skvernelis, išėjęs iš Prezidentūros, staiga pareiškė, kad nenori jo matyti savo komandoje. Dabar buvęs STT vadovas dirba Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sekretoriate, o apie jo įtaką teisėtvarkos institucijoms galime tik spėlioti.

Po Visagino merės sulaikymo 2014 m. susilaukusi politikų kritikos STT ko gero bus gavusi patarimą vengti tokių viešų akcijų ir netgi imtasi peržiūrinėti, kada ir kam dera dėti antrankius.

Atrodė, kad R.Malinausko triumfas 2015 m. kovo 1 d. tiesioginiuose mero rinkimuose nuplovė visų skandalų paliktas dėmes. Tvorų ir statybų bylos tęsėsi, bet jos vis mažiau domino druskininkiečius, nebetikinčius, kad kurorte gali būti kokių nors netikėtų permainų. Šalies politikai taip pat nebyliai susitaikė su mintimi, kad Druskininkai yra šio caru pravardžiuojamo socialdemokrato tėvonija, kurioje nėra prasmės eikvoti jėgų ir laiko skaidrumo paieškoms, nes rinkėjai vis tiek to neįvertins. Net ir artėjant 2016 m. Seimo rinkimams nė vienas garsus šalies politikas neišdrįso apsispręsti Lazdijų - Druskininkų apygardoje susirungti su buvusia Druskininkų mero pavaduotoja K.Miškiniene. Opozicinėms partijoms beliko kelti čia vietinius lyderius, panašesnius ne į politikus, bet į Baltarusijos ar Rusijos disidentus, kovojančius su juos persekiojančiais režimais.

STT sulaikymai buvo netikėti lyg perkūnas iš giedro dangaus. Pirmiausia Nacionalinės žemės tarnybos skyriaus vadovė, minima ne vienoje skandalingoje žiniasklaidos publikacijoje apie Druskininkų šeimininko sklypų reikalus. Tai dar galima buvo iškęsti - paskirs naują viršininką ir tikėtina, kad tas arba ta greitai susipras, kieno žodis šiame gražiame mieste lemiamas. Bet tada nutiko tai, ko vietiniai valdžios klapčiukai negalėjo įsivaizduoti nė baisiausiame košmare.

STT agentai atėjo į Druskininkų vandens parką valdančią savivaldybės bendrovę „AQUA“. Ir netgi įžengė į pačią savivaldybę, kur jų niekas tikrai nelaukė. Operacijos laikas pasirinktas gerai apgalvotai, kai meras buvo išvykęs į Briuselį, kad dar kratoms tebevykstant jis nespėtų paskambinti kam reikia ir aktyvuoti savo įtakos svertų, kurie tą tyrimą kaip nors paveiktų.

Valdančiųjų pasimetimą liudija ir tai, kad po pirmadienio kratų tik antradienio vakarą Druskininkų savivaldybės tinklalapyje pasirodė „Druskininkų savivaldybės oficialus pranešimas“, primenantis pirmosiomis karo dienomis triuškinamos Sovietų sąjungos radijo naujienas iš fronto. Dar juokingiau, kad Druskinininkų savivaldybės „Facebook“ paskyrą administruojantys tarnautojai, pasidalinę tuo pranešimu, visą naktį kantriai trynė druskininkiečių komentarus.

Net kažkaip smalsu pasidarė, ar bus jiems tinkamai apmokėta už darbą viršvalandžiais ir naktimis? Pranešimą organizuotai pasidalino visa socialdemokratinio vietos jaunimo grupelė, tarsi atlikdami prievolę, bet neparašydami nuo savęs nė žodžio.

Peržiūrėjau kelių tokių asmenų paskyras, kuriose šis pranešimas ypatingai keistai įsikomponavo tarp Egidijaus Dragūno dainų, saldžių motyvacinių Mašenkos ir lokio paveikslėlių bei vatinės „Sdelany v SSR“ propagandos.


Nenusiminkite, mielieji, tai dar tik pradžia, sniego lavina dar tik pajudėjo nuo kalno.

2015 m. spalio 9 d., penktadienis

Didžiausius nuostolius dėl alkoholio vartojimo patiria tikintieji, kad geria saikingai

Jau gerokai po vidurnakčio baigiau skaityti Stepheno Kingo „Švytėjimo“ tęsinį „Daktaras miegas“, išėjau į namo terasą, prisėdau, užsirūkiau, bet kai viena iš mano juodųjų kačių nekviesta įsitaisė ant kelių, visai kaip tas mirtį nuspėjantis katinas iš knygos, tai net šiurpas nukratė.

O ryte pamačiau, kad kiemo žolė pražilo, kaip per vieną naktį pražyla senų kapinių patvoryje šmėklos išgąsdintas praeivis. Gavę šalnos mano kiemo uosiai be jokio vėjo šnarėdami meta dar žalius lapus, o katinai įveikia savo išdidumą ir prašosi į namą, kur vakar jau pasikūrenom, kad rudeninė žvarba neįsimestų.

Šį savaitgalį vykstantis Poetinis Druskininkų ruduo man visuomet ženklino ribą tarp šilto ir gražaus metų laiko, kai Lietuvoje gyventi gera, ir šaltojo pusmečio, kurį belieka tiesiog išlaukti. Prekybos centrai jau rikiuoja Vėlinių žvakių dėžes, o iškart po jų pradės laukti Šv. Kalėdų.

Trys niūrūs mėnesiai nuo spalio pradžios iki gruodžio pabaigos, kai kiekviena diena išaušta vis trumpesnė, jei tik nepavyksta užpildyti jų prasminga veikla, daugybei žmonių įvaro nepakeliamą liūdesį, kuriam išsklaidyti jie žino tik vieną būdą - prisigerti. Nes taip rudeninę depresiją skandindavo vasaros darbus užbaigę jų seneliai ir nuo kolchozinio absurdo pavargę tėvai. Nes tai ne tik įprasčiausias, bet ir paprasčiausias būdas, kadangi dar niekada šitame krašte nebuvo tiek vietų, kur prekiaujama alkoholiu.

Higienos institutas ir Sveikatos informacijos centras išanalizavo alkoholio prieinamumo duomenis, skaičiuodami, kiek skirtingose Lietuvos savivaldybėse vienai alkoholio prekybos licencijai tenka gyventojų. Manau, labai nenustebsite sužinoję, kad daugiausiai licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais buvo Druskininkų savivaldybėje (84 gyventojai vienai licencijai), mažiausiai – Visagino savivaldybėje (283 gyventojai vienai licencijai).

Nepulikime iškart teisintis, kad esame kurortas, kuriame viskas kuriama svečių patogumui, o patys mes tik žiūrim, kaip jie geria ir pelną skaičiuojam. Nes pagal alkoholio prieinamumą lenkiame kitus šalies kurortus - Palangą, Neringą ir Birštoną - lygiuodamiesi į Biržų aludarius.

Neketinu čia pamokslauti tarsi iš M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio Druskininkų skyriaus pirmininko Sauliaus Gražio skelbimų lentose reguliariai iškabinamų plakatų. Niekada žmonėms iš rankų taurelės nelupau, nes tai jų apsisprendimas, ką valgyti ir gerti. Be to, baisiai primityvu būtų į vieną kokteilį suplakti taurę vyno prie kepsnio išragaujantį gurmaną ir bambalinį alkoholiką. Bet ir pirmojo pasimėgavimą, ir antrojo priklausomybę sukelia ta pati cheminė medžiaga, net jeigu jų vartojamų gėrimų kaina skiriasi dešimtis ar šimtus kartų.

Kalbėjimas apie alkoholio vartojimą dažniausiai apsiriboja neblaivių prie automobilio vairo įkliuvusių visuomenei žinomų žmonių smerkimu ir akcizų, valstybės surenkamų už legaliai parduotą alkoholį, duomenų palyginimu. Visiškai nekalbame apie nuostolius, kuriuos patiriame dėl alkoholio vartojimo. Kokia dalis socialiai remtinų šeimų skursta būtent todėl, kad po vieną ar kelis jų narius prageria dalį pinigų, kurių paskui pristinga maistui ar vaikų lavinimui? Į oficialią alkoholikų statistiką žmogus patenka tik tada, kai pasiekia visišką dugną, o pagalbos jam reikia pradinėje ligos stadijoje, kai smagus laisvalaikio leidimas tik virsta priklausomybe.

Sveikatos miestu vadinamame mūsų kurorte, kaip ir visoje Lietuvoje, sveiką gyvenseną propaguoja tik pavieniai entuziastai, o visiškai alkoholio nevartojantis žmogus išvis atrodo įtartinas. Įsivaizduojama, kad jis tikriausiai serga kokia sunkia liga, dėl kurios negali išgerti, arba savo jau atgėrė anksčiau. Pabandykite patys prisiminti, kas iš jūsų šeimos narių ir pažįstamų visiškai negeria. Vegetarų ir veganų ko gero surastumėte daugiau.

Į jokią statistiką nepatenka kritinė masė vidutinio amžiaus vyrų ir moterų, kurie įsitikinę, kad geria saikingai, bet iš tikrųjų jau yra priklausomi nuo alkoholio. Toliau jų liga tik progresuos, didės pragertų pinigų santykis su visu šeimos biudžetu, prisigeriama vis dažniau bus ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienų vakarais. Būtent ši visuomenės dalis patiria didžiausius nuostolius dėl alkoholio vartojimo. Nes tai ne tik tiesiogiai pragerti pinigai, bet ir dėl alkoholio vartojimo atsirandančių traumų ir ligų gydymas, sumažėjęs darbingumas kitą rytą po išgertuvių, apatija ir nepasitikėjimas savo jėgomis, anksti palaidotos profesinės karjeros viltys, iširusios šeimos ir nelaimingi vaikai. Tai jie dažniausiai visiems aplinkiniams netikėtai įkliūva girti už vairo arba neblaivūs sukelia skaudžias eismo nelaimes.


Diskutuodami apie alkoholio draudimus ir ribojimus politikai visiškai užmiršta, kad mes visi, kaip visuomenė, galime investuoti į blaivaus gyvenimo būdo populiarinimą ir skatinimą, ir iš tų investicijų gausim puikius dividendus. Gaila, kad patyliukais numarintas puikus sumanymas taikyti visiškos abstinencijos reikalavimą pareigūnais norintiems būti asmenims ir gyventojų pajamų mokesčio lengvatos alkoholio atsisakiusioms šeimoms.

2015 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

Tas egzotiškas kraštas, kur tvoros turi gilias šaknis

Teisme
„Ką manai apie naująją Druskininkų savivaldybės žurnalistų akreditavimo tvarką?“- klausia manęs anądien kolegė iš vieno nacionalinio dienraščio, aptikusi tokį keistą kūrinį oficialiame savivaldybės tinklalapyje.

„Ne mano reikalas, kokią tvarką jos mokesčių mokėtojų pinigais šeriamiems žurnalistams ta savivaldybė nustatinėja, nes vadovaujuosi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu,“- atsakiau smalsuolei.

Kadangi pasaulis nei prasideda, nei baigiasi Druskininkuose, tai antradienį nuvažiavau pasižmonėti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Kaip ir dera laisvoje šalyje, niekas ten neklausė, kokios žmonijai priešiškos jėgos mane ten atsiuntė ir nereikalavo akredituotis ar registruotis.

Vaikštau po ketvirtą aukštą, o ten kaip tik durys atsidaro ir visi, buvusieji koridoriuje, sueina į nedidelę salę. Tai ir aš iš paskos įsliūkinau, tikėdamasis rasti patogią kėdę, kurioje įsitaisęs galėsiu netrukdomas „Facebooko“ naujienų srautą paskaityti ir kačiukų bei baravykų nuotraukas papatinkinti.
Neilgai taip ramiai sėdėjau, nes apsidairęs pastebėjau salėje iš matymo pažįstamų veidų. Vienas labai panašus į Druskininkų savivaldybės Juridinio skyriaus, o kitas - Architektūros ir urbanistikos skyriaus tarnautoją. Buvo ten ir pora garsių Lietuvos advokatų, vienas iš kurių, kaip vėliau supratau, atstovavo Druskininkų savivaldybei, o kitas iškart buvusiam ir esamam garsiosios vilos ant Vijūnėlio kranto šeimininkams.

Prieš juos įsitaisė vienui viena Generalinės prokuratūros Visuomenės intereso gynimo skyriaus prokurorė. Išdrįsusi pareikalauti, kad už europinius pinigus išgražintame Vijūnėlio parke, ant tvenkinio kranto vietoje sudegusios valčių nuomos pašiūrės suręstas statinys būtų nugriautas, o kurorto savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos išduoti leidimai jį statyti, sklypo nuomos sutartys ir įmantrus tos pašiūrės sklypelio sujungimas su parku vien tam, kad kaip nors pratilptų per įstatymų landas, pripažinti neteisėtais ir panaikinti.

Viešas interesas prieš privatų ir savivaldybė su visu savo administraciniu resursu bei brangių advokatų iškalba stojanti privataus intereso pusėn - kas gali būti įdomiau žurnalistui, naiviai tebetikinčiam, kad gyvena laisvoje šalyje.

Per vieną posėdį teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir jau spalį priims sprendimą. Ir tas nagrinėjimas išties nebuvo nuobodus, nes atskleidė buvus kažkieno labai svarbaus valią, stūmusią įvairias institucijas priimti privačiam interesui palankius sprendimus, pavyzdžiui, nepastebint, kad valčių nuomos pašiūrė jau seniai sudegė.

Kai visos institucijos taip darniai stengiasi dėl vieno tikslo, visai nestebina druskininkiečių įtarinėjimai, kad ir tie besikeičiantys pastato šeimininkai buvo vien priedanga kažkam gerokai už juos įtakingesniam. Anksčiau ar vėliau vis tiek pamatysime, kas tuose rūmuose apsigyvens.
Nes kas gi čia, Druskininkuose, galėtų patikėti, kad viena net ir labai kieta prokurorė spindinčiomis akimis, tikinti viešojo intereso ir įstatymo viršenybe prieš šio krašto galingųjų valią, galėtų laimėti tokią bylą?

Tvoros ir mūrai šitame kartais juokais separatistine Druskonecko Respublika pavadinamame krašte stovi gerokai tvirčiau, negu bet kur kitur Lietuvoje, tarsi po žeme turėtų šaknis, nusitęsusias gerokai toliau, negu kas galėtų įtarti. Apraizgiusias ne tik vietinei valdžiai tiesiogiai pavaldžias biudžetines įstaigas ir įmones, bet ir formaliai nuo jos nepriklausomas struktūras. Ir net negausios vietinės opozicijos gretose vis atsiranda žmonių, toliau nebedrįstančių nešti sunkaus savo kryžiaus. Gal prireikia darbo artimiesiems, gal verslo interesai spaudžia arba pagunda nusilenkti stabui ir tapti tokiais kaip visi, besimaitinantieji jo numestais trupiniais ir besidžiaugiantieji malone? Kas pasmerks išdavystę, jeigu visa minia toje pat pusėje?


Kokia prasmė kalbėti apie kažkokį viešąjį interesą visuomenei, kuri jo nenori, apie laisvę - savanoriškai jos išsižadantiems, apie demokratiją - bijantiems ja naudotis? Bet juk būti vienu iš daugumos taip beviltiškai nuobodu. Kuo daugiau namų, tvorų, titulų ir kitų banalių galios simbolių žmogus įsigyja, tuo labiau bijo juos prarasti. Kuo labiau susireikšmina, tuo smagiau jį erzinti paprasčiausiu viešu tiesos sakymu ir atviru kitokios nuomonės skelbimu.

2015 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Premija už valstybės turto supūdymą

Labai norėjau spaudos konferencijos pabaigoje,
užuot uždavęs klausimą, premjerui padovanoti šitą albumą,
bet Druskininkuose neradau pirkti
„Kodėl nieko neklausei?“- pasiteiravo kolegė iš „Druskonio“ mums išeinant iš Druskininkų savivaldybėje surengtos premjero Algirdo Butkevičiaus spaudos konferencijos.

Mačiau, koks palengvėjimas atsispindėjo administracijos darbuotojų akyse, kad šitie, kaip ne itin seniai oficialiame savivaldybės tinklapyje mus pavadino, „save nepriklausomais žurnalistais laikantys, tačiau žurnalistų akreditacijų neturintys asmenys“ nesugadino šventės ir nepuolė uždavinėti nepatogių klausimų apie A.Butkevičiaus požiūrį į jo pavaduotojo partijoje tvoras ir Vietos savivaldos įstatymų pažeidimus taryboje.

Nėra jokios prasmės dar kartą pamatyti spektaklį, kaip Algio Ramanausko kažkada nemandagiai, bet taikliai prietaisu pavadintas politikas pakartoja, jog vertins Druskininkų skandalus tuomet, kai sulauks teismų sprendimų. Kol jis pats nesugeba skaidriai pateikti žiniasklaidai ir visuomenei atsakymų savo žento skandale, apie kažkokią politinę atsakomybę kalbėtis ne vieta ir ne laikas.
Premjeras atvežė druskininkiečiams labai aiškią žinią: savo partijos valdomoms savivaldybėms duos tiek pinigų, kiek tik jos užsigeis.

Druskininkų savivaldybė iš dabartinio premjero pirmtako Gedimino Kirkilo vyriausybės rankų perėmė tuomet dar beveik gyvą „Nemuno“ sanatoriją - valstybės turtą. Nevykdė ten jokios veiklos, neįgyvendino jokių investicinių projektų. Pastatų kompleksas virto griuvėsiais, o gėdingai supūdytiems mediniams sanatorijos korpusams nugriauti šiemet išleista 80 000 eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Negana to, naujienų portalas „Delfi“ ir „Druskininkų naujienos“ šių metų pradžioje skelbė, kad buvusioje „Nemuno“ sanatorijoje neaiškiomis aplinkybėmis sunaikintas valstybės saugomas meno kūrinys.

Už tokį valstybės turto naikinimą Druskininkų valdžia susilaukia ne valstybės kontrolės ar prokuratūros dėmesio, o pažado skirti mokesčių mokėtojų pinigų, kad nugriautų medinukų vietoje galėtų pastatyti Kongresų rūmus mieste, kur neužpildomos jau dabar veikiančios sanatorijų bei viešbučių konferencijų salės. Ir jokių abejonių Druskininkų savivaldybės gebėjimais skaidriai įgyvendinti sudėtingus ir brangius projektus, nors lynų keltuvo užbaigimas atidėliojamas jau ne pirmą kartą, o savivaldybės taryboje nėra nei Kontrolės komiteto, nei Antikorupcijos komisijos, kurie turėtų tą skaidrumą užtikrinti.

Statybos negali pasibaigti ar sustoti, nes tai yra darbo vietos rinkėjams, gyventojų pajamų mokestis į vietinį biudžetą nuo objektuose dirbančių statybininkų algų, rangos ir subrangos užsakymų skirstymas, įrangos pirkimo konkursai. Pinigų upelis negali liautis tekėjęs. Jei nepavyksta gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, tai, kaip lynų keltuvų atveju, skiriama iš Klimato kaitos programos, nors ir prajuokinant ekologijos ekspertus. Kai kitų būdų nėra, tai belieka pinigus semti tiesiai iš valstybės biudžeto, kaip žadama Kongresų rūmų statyboms.

Nemažai paišlaidauti galima ruošiantis mūsų kurorte 2017 metais vyksiančiam šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės finalui, nes niekas gerai nežino, kaip ta sporto šaka atrodo, tik garsiai neišsiduoda. Tingintiems pagūglinti paaiškinsiu, kad šiuolaikinė penkiakovė – daugiakovės sporto šaka, kurioje sportininkai varžosi penkiose rungtyse: fechtavimosi, plaukimo, jojimo ir kombinuotoje. Originaliai šiuolaikinės penkiakovės programą sudarė šaudymas pistoletu, fechtavimasis špaga, 200 m plaukimas laisvuoju stiliumi, konkūrinis jojimas ir krosas. Po 2008 m. vasaros olimpinių žaidynių šiuolaikinės penkiakovės programoje šaudymas ir bėgimas sujungta į vieną bendrą kombinuotą rungtį.

Ši sporto šaka nesusilaukia didelio populiarumo kaip kitos sporto šakos ir joje dominuoja Rytų Europos šalys, todėl 2005 m. ir 2012 m. tarptautinis olimpinis komitetas balsavo dėl šiuolaikinės penkiakovės pašalinimo iš olimpinės programos.

2014 m. šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionatas vyko Varšuvoje. Peržiūrėjau jo nuotraukas: varžybos vyko stadionuose ir plaukimo baseinuose, kurių Lenkijos sostinėje, žinoma, iš naujo statyti nereikėjo, o žiūrovų tribūnose ne kažin kiek.


Bet čia juk Druskininkai, mes kaip kokie arabų šeichai piniguose maudomės, tai iki 2017 m. pasistatysim viską, ko penkiakovės varžyboms reikia.

2015 m. rugsėjo 18 d., penktadienis

Ar Druskininkų valdžios laikraščio finansavimas mažiau skandalingas už premjero žento istoriją?

Šilti rugsėjo vidurio orai patinka ne tik poilsiautojams, bet ir vapsvoms, kurios šiomis dienomis ištisais būriais svečiuojasi kurorto lauko kavinėse, skanauja pietaujančių lankytojų patiekalus ir cukrų. Įprastai vapsvos aktyviausiai lendą į akis rugpjūtį, tačiau šiltą rudenį jas gali tekti kęsti iki spalio vidurio, kai jos užmigs žiemos miegu ir nubus tik gegužę.

Mes taip užmigti negalim, todėl jau greitai teks patirti visus rudens ir žiemos vargus. Būtų galima bent trumpam juos užmiršti tarp Druskininkų vandens parko palmių, bet pirkdamas bilietą sumokėčiau ne tik už baseino vandenį ir pirties kaitrą, bet ir už jūsų smegenų plovimą, nes tą parką valdanti Druskininkų savivaldybės įmonė pripažino tebefinansuojanti privačiam leidėjui perduotą savo laikraštį.

Nuo 2012 m. Druskininkų savivaldybė per Druskininkų švietimo centrą faktiškai valdė leidinį „Mano Druskininkai“. Žurnalistų etikos inspektorė yra pripažinusi, kad leidinį leidžianti kurorto valdžia pažeidė Visuomenės informavimo įstatymą. Šį sprendimą patvirtino pirmos instancijos teismas. Iš pradžių Druskininkų valdžia sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bet po to skundą atsiėmė, o patį leidinį perdavė privačiai viešajai įstaigai „Kantri medija“ ir visai Lietuvai apsiskelbė nutraukusi jo leidybą.

Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Juozas Šarkus ir Vilius Semeška pabandė išsiaiškinti ar leidinys nėra toliau finansuojamas viešaisiais pinigais, bet jų klausimų tarybos valdančioji dauguma nesiteikė įtraukti į posėdžių darbotvarkes, bet pažadėjo atsakyti raštu.

Pasak V.Semeškos, gauti atsakymai opozicijos netenkino, nes juose nebuvo paaiškinta, kaip ir kodėl biudžetinės įstaigos turtas atiteko privačiam leidėjui. Įtarimą opozicijai kėlė „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro Aqua“, valdančio Druskininkų vandens parką, gydyklą ir viešbutį, parama leidiniui „Mano Druskininkai“, nes 100 proc. centro akcijų priklauso savivaldybei ir jo uždirbtas pelnas, patekdamas į savivaldybės biudžetą, tampa viešaisiais pinigais. Bendrovės valdyboje posėdžiauja savivaldybės administracijos vadovai, kurie nuolat liaupsinami „Mano Druskininkuose“.

Rugsėjo 11 d. UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras Aqua“ direktorius Edmundas Antanaitis, raštu atsakydamas į Druskininkų savivaldybės tarybos narių J. Šarkaus ir V. Semeškos klausimus, pripažino, kad jo vadovaujama įmonė „abipusiai naudingais marketinginiais pagrindais šiuo metu teikia paramą leidiniui „Mano Druskininkai“.

V.Semeška teigia, kad toks leidinio, ir po jo perdavimo privačiai viešajai įstaigai toliau tenkinančio Druskininkų socialdemokratų grupinius politinius interesus, finansavimas viešaisiais pinigais yra ne mažiau skandalingas už A. Butkevičiaus žento įmonės veiklą bei premjero ir jo konsultantės nedeklaruotus interesus, tik toliau nuo sostinės vykstantys procesai rečiau patenka į nacionalinės žiniasklaidos akiratį.

O man pagaliau tapo aišku, kodėl premjeras taip atlaidžiai vertindavo visus savo pavaduotojo partijoje skandalus pradedant tuo laikraščiu ir baigiant tvora. Juk svarbiausia, kad partija Druskininkų krašte per visus rinkimus gauna daugiausia balsų, o kokiais metodais tai pasiekiama - neįdomu.
Pats premjeras kurį laiką sugebėjo išsaugoti kiek provincialoko, nerišliai kalbančio, kaitaliojančio nuomonę, bet į jokius korupcijos skandalus neįsipainiojusio naivuolio įvaizdį, už kurio nugaros bendrapartiečiai kartais ką abejotino nuveikia. Bet tai visokie bradauskai ir malinauskai, o pats A.Butkevičius skaidrus ir tyras, tikras europietiškas socialdemokratas, kuriam terūpi paprasto žmogaus vargai.


Po žento skandalo pamatėme kitą premjero veidą - perkreiptą pykčio, kad žurnalistai išdrįso visa tai paviešinti, visai ne užuominomis kalbančio apie bylos prieš Lietuvą galimybę. Neabejoju, kad daug kam buvo staigmena, kad šitas populiarus žmogus pasirodė besąs toks pats kaip ir jo aplinka.

2015 m. rugsėjo 11 d., penktadienis

Kitokios odos spalvos žmogus, kalbantis mums nesuprantama nėra blogesnis už mus

Bet juk nebūsim per amžius Krepšinio šalimi. Kažkada ima ir praeina tas laikas, kai jaunuoliams iš nušiurusių daugiabučių vienintelis būdas pajusti tikro gyvenimo skonį – tapti krepšinio žvaigždėmis. Prisistatėm arenų ir prisipirkom televizorių per visą sieną, bet nebeliko kam žaisti.

Tai jau ne antroji religija, o tik žaidimas, nes mums jau nebereikia krepšinio pergalėmis bandyti įrodinėti savo vertę ir tikėtis, kad bent dėl jų mus kažkas pastebės ir ims gerbti. Dar bus tų pergalių, o gal ir medalių, bet jos nebeturės tokios sakralinės reikšmės, kaip „Žalgirio“ prieš CASK arba pirmosios Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos rinktinės iškovoti medaliai. Tai tik žaidimas, todėl džiaukimės krepšininkų pergalėmis prieš Estiją ir Ukrainą, futbolininkų - prieš San Mariną, o jeigu kitą dieną nepasiseks, tai juk lažybų punkte palikote tikrai ne paskutinius savo eurus.

Po varganos Lietuvos futbolininkų pergalės prieš San Mariną puoliau domėtis, ar mūsų atrankos grupėje nėra Vatikano ir Monako rinktinių. Būtų bent mažytė viltis, kad galim dar prieš kažką laimėti.

Žurnalistas Paulius Gritėnas, dar tebevykstant varžyboms, „Facebooke“ paklausė: „O galima pasiimti pabėgėlius, kurie futbolą žaidę?“

Pakomentavau, kad jie ten daugmaž visi ant dykumos smėlio žaidė, kol laukė laisvos valties per Viduržemio jūrą. Tai geriau rinktis tuos, kurie savo sportbačius turi.
Taip bejuokaudami apie futbolą neišvengiamai sugrįžom prie pabėgėlių temos.
Kadangi viešosios erdvės diskusijos šia tema kuo toliau tuo labiau garliavėja, o aš pats jaučiuosi kaltas užtrolinęs visuomenę savo sekmadieniniu pamokslu „Delfi“ Nuomonių ringe, tai dabar pabandysiu paaiškinti, kaip įsivaizduoju pabėgėlių integraciją ir išvardinsiu keletą principų, kurių, mano nuomone, Lietuvai būtų prasminga laikytis.

Gailestingumas

Bet kuris nuo karo bėgantis ar tokiu besidedantis žmogus vertas gailesčio. Nes net ir tie, kuriuos paniekinamai vadiname ekonominiais migrantais, ne iš didelės laimės palieka savo gimtinę ir rizikuoja gyvybe keliaudami per jūras ir valstybių sienas į Europą.
Pakantumas kitokiam. Kitokios odos spalvos žmogus, kalbantis mums nesuprantama kalba, savaime nėra nei blogesnis, nei geresnis už mus. Jo buvimas šalia nesunaikins mūsų kultūros ir religijos, neprivers keisti gyvenimo būdo ir įstatymų, jeigu mes patys to nenorėsime. Išankstinis priešiškas nusiteikimas labiausiai kenkia mums patiems, nes priimame neracionalius sprendimus vadovaudamiesi baime ir stereotipais.

Išskaidymas

Pabėgėlių integracija neįmanoma, jeigu jie gyvens pabėgėlių centruose arba uždarame gete tarp panašių į save. Popiežiaus Pranciškaus pasiūlymas kiekvienai katalikų parapijai priimti po vieną pabėgėlių šeimą yra prasmingas dar ir todėl, kad viena šeima krikščioniškoje europietiškoje aplinkoje, jausdama rūpestį ir globą, labai greitai atsivers vietinės kultūros pažinimui. Mažuose Lietuvos miesteliuose gyvenančių kitataučių vaikai labai greitai perima lietuvišką gyvenimo būdą, o Kirtimų tabore izoliavęsi romai jaučiasi ir elgiasi kaip svetimi šitoje šalyje.

Vienodas įstatymų taikymas

Nuo pat pirmos dienos atvykęs į Lietuvą žmogus privalo gauti išsamią informaciją, kokie įstatymai čia galioja ir patirti, kad visos jo teisės ir pareigos galios be jokių išlygų į kokį nors ypatingą statusą, tautybę ar religiją. Smurtas artimoje aplinkoje bus negailestingai užkardomas, vaikų teisų pažeidimai grės jų paėmimu iš tėvų, o bandymai kelti riaušes – teismais ir realiomis laisvės atėmimo bausmėmis toli gražu ne europietiško komforto įkalinimo įstaigose.

Terorizmo užkardymas

Vakarų Europos šalių pavyzdžiai liudija, kad žinomiausių teroristinių aktų rengėjai ir jų organizacijos brendo iki žudynių ne vienerius metus, bet buvo atlaidžiai vertinami specialiųjų tarnybų ir teismų. Garliavos byla liudija, kad mūsų valstybės aparatas pajėgus lėtai, bet nuosekliai sudoroti bet kokį antisisteminį gaivalą, o ikiteisminiai tyrimai, pradėti prieš prorusiškus veikėjus, – kad valstybė gali apsiginti.

Pareiga tarnauti Lietuvai

Kiekvienas pretenduojantis apsigyventi Lietuvoje ir tapti Lietuvos Respublikos piliečiu šaukiamo amžiaus vyras turėtų atlikti privalomąją karo tarnybą. Tikiu, kad iš jos grįš puikiai mokėdamas lietuvių kalbą ir tapęs tikru Lietuvos patriotu, laisvės ir demokratijos gynėju.

Valstybės institucijų ir visuomeninių organizacijų pagalba ir kontrolė


Visos valstybės institucijos, pradedant Vaiko teisių tarnyba ir baigiant Veterinarijos tarnyba turėtų nuolat konsultuoti pabėgėlius ir prižiūrėti, kaip jiems seksis prisitaikyti lietuviškoje aplinkoje, pasitelkti nevyriausybines organizacijas, kurios tą prisitaikymą palengvintų. Prievolė integracijos laikotarpiu savanoriškai atsisakyti dalies privatumo ir geranoriškai priimti pagalbą turėtų būti įstatymų ar poįstatyminių aktų lygmenyje susieta su valstybės paramos dydžiu ir galimybe gauti Lietuvos pilietybę.

2015 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Kiek žemių reikia hipotetinei močiutei?

Savaitė prasidėjo nuo to, kad „Druskininkų naujienų“ redakcija persikraustė į kitas patalpas. Dabar mus rasite Druskininkų autobusų stoties pastate (Gardino g. 1). Įėjimas iš gatvės pusės, reikia užlipti suktais laiptais į antrą aukštą ir ten jau tikriausiai nepasiklysite.

Po baldų ir dėžių su popieriais tampymo reikėjo kažkur pailsėti. Todėl pirmadienį nuėjau į Druskininkų savivaldybės tarybos posėdį. Maniau, kad ten bus ramu, vėsu, kėdės patogios... Aną kartą, kai registruodamasis posėdį stebėti atvykusių svečių knygoje savo atėjimo tikslą pavadinau „pramoginiu“, tai tapo savaitės sensacija, o valdžios nelaikraštis net į rašinio pavadinimą tai iškėlė. Todėl dabar norėjau pasielgti kuo mandagiau ir kaip tikras estetas parašiau, kad atėjau „pasigėrėti tarybos darbu“.

Deja, ramiai ilsėtis ir mėgautis vaizdu, kaip vieningai liaudies išrinktųjų dauguma spaudo mygtukus balsuodami už savivaldybės administracijos parengtus sprendimų projektus, taip ir nepavyko. Pirmiausiai opozicionieriams užkliuvo, kad reikia nustatyti kainą, už kurią Druskininkų savivaldybės paslaugų ūkis vežios krovinius naujai įsigytu 9 tonų sunkvežimiu. Kadangi jiems niekaip nesisekė suprasti, kokiu būdu krovinių gabenimas iš verslo tapo viena iš viešųjų paslaugų, meras apsiėmė paaiškinti. Tokie jo paaiškinimai verti, kad specialiai jiems būtų sukurtas kažkoks naujas pasakojamosios tautosakos žanro pavadinimas. Šį kartą kalbėta apie močiutę ir devynias tonas juodžemio. Ne, gal ne devynias, o septynias, ar dar kiek mažiau, nes į devynių tonų bendrosios masės sunkvežimį telpa mažiau.

Pasakojimas apie žemę ir močiutę neturėtų jūsų klaidinti. Čia visai ne ta močiutė, kuri Latežeryje namą ant upės kranto statė, o paskui laimingai jį paliko savo anūkui. Tai kita, neįvardinta, galima sakyti hipotetinė močiutė, kuriai hipotetiškai gali prireikti tų gal septynių, o gal ir mažiau tonų žemių. Nesvarbu, kokiam reikalui. Visai ne pakrantei užpilti, nereikia čia tokių užuominų.

Taip smarkiai prireikia, kad jokia privati vežėjų bendrovė, kurių Druskininkuose nors devynių tonų sunkvežimiais vežk, to poreikio patenkinti negali. Nes mūsų hipotetinė močiutė juk žino, kad visokie ten verslininkai yra lupikautojai bei sukčiai, kurie devynias pensijas nulups, o paskui tų žemių taip ir neatveš - nei devynių, nei septynių tonų, nei dar mažiau.

Todėl supratingoji hipotetinė močiutė puikiai žino, kad padėti jai gali tik vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitiki, bei jo paslaugų ūkis. Nes anas ypatingai gerbia savo šviesios atminties močiutės palikimą, negriauna jos tvoros, koks neteisingas teismas tai beįsakytų. Tik dėl tokio pagarbos pavyzdžio visos iki vienos hipotetinės močiutės anuo pasitiki ir tik iš jo žemių laukia. Visos po septynias tonas ar kiek mažiau. Kiekis čia juk nesvarbu, svarbiausia dėmesys paprastam hipotetiniam žmogui.

 Po tokių netikėtų linksmybių jau maniau galėsiąs ramiai ilsėtis iki posėdžio pabaigos, abejingai žiūrėdamas, kaip opozicija vis iš naujo siūlo tuos pačius kandidatus į jiems skirtus komitetų ir komisijų vadovų postus, o pozicija nieku gyvu už juos nenori balsuoti. Kai tai vyksta pirmą kartą, galima sakyti, kad yra kažkokia intriga. Antrą kartą būna keista - negi taip gali būti tikrame gyvenime? Trečią jau galima juoktis, nes neįprasto veiksmo pasikartojimas būtent tokią reakciją sukelia. Gal kada teko cirke matyti, kaip klounas tyčia pargriūva užkliuvęs už to paties daikto tris kartus iš eilės. Pirmąjį juokiasi tik patys nerimčiausi žiūrovai. Tie, kuriems iškeltą pirštą parodyčiau ir pradėtų juoktis. Antrą kartą prisijungia jau koks trečdalis salės, o trečią juokiasi visi. Nors buvo atliktas lygiai toks pats veiksmas, kaip ir pirmąjį kartą, nė trupučio ne daugiau juokingas.

 Nepagalvokite, mielieji, kad aš čia lyginu sunkų mūsų išrinktųjų darbą su kažkokiu cirku. Aš čia jums tik atskleidžiu žmonių juokinimo dėsnius. Galima sakyti, paslaptis, kurių niekas kitas nepasakys.

 Joks klounas tyčia nepargrius daugiau kaip tris kartus iš eilės. Nes daugiau kartojant tą patį veiksmą jis jau nebebūna nei juokingas, nei įdomus. Tada jau įsijungia visai kiti mechanizmai - žiūrovams tampa nuobodu. Jie pradeda muistytis, žiovauti, o paskui gali ir visai iš cirko palapinės išeiti namo.
Taigi, grįžkim iš hipotetinio cirko į visai tikrą Druskininkų savivaldybės tarybos salę ir prisiminkime kas vyko toliau. Opozicija siūlo - pozicija nepritaria, opozicija siūlo - pozicija nepritaria. Gali skelbti kur tik nori apie varžomas teises, pažeidžiamus įstatymus, bet žiūrovai nekreipia jokio dėmesio. Panašiai kaip šimtas pirmas mano rašymas apie jokių teismų neįveikiamas tvoras jau niekam neįdomus, nors tai nė kiek ne mažiau skandalinga, kaip ir tada, kai parašiau pirmą kartą.

 Viskas, kas tęsiasi pernelyg ilgai, sukelia tik nuobodulį. Ypatingai tai veikia televizinę kartą, pripratintą prie vis greitesnės kadrų kaitos, praradusią sugebėjimą ilgiau išlaikyti dėmesį.

Būtent todėl į skandalus įsipainioję politikai taip stengiasi kuo ilgiau vilkinti lemiamų sprendimų priėmimą. Visos lėtai dirbančios tyrimų komisijos, darbo grupės bei kelių instancijų teisminiai nagrinėjimai sugalvoti tik tam, kad mudviem su tamsta, mielasis skaitytojau, pasidarytų nuobodu ir mes užmirštumėm jų nuodėmes susidomėję kitais, gal ir mažiau skandalingais, bet naujais įvykiais.

2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Ar kova prieš patyčias mokyklose gali būti sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja praktikuoja jas savo oficialiame tinklalapyje?

Ar mėgstate mokyklines uniformas?
Anądien pagalvojau, kas gali būti šlykščiau už mokyklinių prekių muges prekybos centruose? Pamatęs išdėliotus mokyklinius reikmenis su dideliais nuolaidų skaičiais pirmiausiai suprantu, kad vasara baigiasi. Visai. Net jeigu lauke dar spigina saulė, iki oro raibuliavimo įkaitinusi miesto betoną.

Prisimenu, kad esu toks senas, jog ne tik man, bet ir mano dukrai jau nereikia į mokyklą.
Tai nėra jau taip blogai, nes tikiu, kad per visą savo gyvenimą žmogus niekada nebūna labiau engiamas ir morališkai prievartaujamas daryti ne tai, ką nori, o tai, kas parašyta visokiuose mokymo planuose, kaip vidurinėje mokykloje.

Blogiau už mokyklą gali būti tik darželis, kai jūs išvis neturėjote jokių teisių.

Vis dėlto moksleiviškas amžius, ypatingai paskutinės gimnazijos klasės, yra toks amžiaus tarpsnis, kuriam turime dėl ko jausti nostalgiją. Pirmoji meilė, pirmą kartą perskaitytos knygos, muzika, kuri tokiame amžiuje svarbesnė už visus kitus menus, naivūs bandymai protestuoti prieš veidmainišką suaugusiųjų pasaulio tvarką. Kiekvienos vienadienės nesėkmės sureikšminimas iki globalios katastrofos, kai jau atrodo visai neverta gyventi ir sugebėjimas tas nesėkmes visiškai užmiršti, kai tik atsiranda naujos galimybės.

Mes visą gyvenimą naudojamės pažintimis su žmonėmis, kuriuos sutikome mokykloje ir studijų metais. Ir kai jie tampa korporacijų vadovais ar viceministrais, su kuriais dabartiniai jų pavaldiniai bendrauja slegiami jų autoriteto, jūs jiems visada liksite ta mergaite su kasytėmis, kurios kuprinę antroje klasėje parnešė iki namų arba tuo išdaigos, apie kurią niekas taip ir nesužinojo, bendrininku.
Interneto socialiniai tinklai suteikia galimybę susirankioti savo draugus iš įvairių gyvenimo laikotarpių ir netrukus jie jau pradeda bendrauti tarpusavyje, pasakodami kaip apsikvailinote pradinėje mokykloje ar ekskursijoje į Taliną.

Turbūt jau pernelyg toli nukrypau nuo mokyklinių prekių mugės temos. Per tuos visus ryškius sąsiuvinius, aplankus ir liniuotes net nebeaišku, kur nugrūstas kačių ėdalas ar purškalai nuo erkių ir uodų. Sprendžiant iš tų pirmykščių įrankių, kuriuos parduoda prekybos centrai, mokykla išvis sustojo kažkur apie XIX a. pabaigą. Ar ten dar leidžiama mušti vaikus medinėmis liniuotėmis per pirštus ir klupdyti ant žirnių? Neleidžiama? Tikrai? Keista, nes rašymas ranka, kurio Švedijos mokyklos jau atsisako, arba daugelyje mokyklų praktikuojamas uniformų dėvėjimas, mano supratimu, yra tokios pat atgyvenos. Argumentai, kad taip nepasiturinčių šeimų vaikai apsaugomi nuo patyčių, kad jų tėvai negali jiems nupirkti brangių drabužių yra tokia pat atgyvena, nes specialiai užsakinėjamos siuvyklose uniformos kainuoja brangiau už kasdien gatvėje jaunimo nešiojamus rūbus. Ir be to yra gerokai nepatogesnės, sunkiau pritaikomos besikeičiančioms oro sąlygoms. Vienintelė vieta, kur gražu matyti gimnazistes su uniformomis, yra azijietiškos pornografijos tinklalapiai. Be to, patyčių dažniausiai sulaukia ne pigius, o neskoningai suderintus arba nešvarius drabužius dėvintys moksleiviai. Todėl dėl dvokiančios Gardino gatvės bendrabučio laiptine uniformos tyčiojamasi bus taip pat, kaip ir dėl tokius pačius kvapus skleidžiančių neuniforminių drabužių.

Kaip galime tikėtis, kad kova prieš patyčias mokyklose bus sėkminga, jeigu pati tų mokyklų steigėja - Druskininkų savivaldybė - praktikuoja jas savo oficialiame interneto tinklalapyje, skirtame informuoti gyventojus apie jos veiklą bei sprendimus. Pavyzdžiui, šią savaitę ten patalpintas keisto žanro anoniminis tekstas „Komitetų posėdžiuose – bendruomenei aktualūs klausimai ir opozicijos šou prisidengiant rinkėjais“, kuriame keli Druskininkų savivaldybės tarybos nariai kaltinami, kad uždavinėja klausimus, užuot nesigilindami balsavę už administracijos parengtus sprendimų projektus tarybos komitetų posėdžiuose.


Tekstas kupinas pykčio ir meninių detalių, pavyzdžiui apie neva drebančias vieno politiko rankas, skaitant pareiškimą. Pasirašytas konkretaus autoriaus toks rašinys galėtų būti publikuojamas kurioje nors žiniasklaidos priemonėje kaip nuomonė ar politinė reklama, bet ir tuomet keltų abejonių, ar pasirinktos priemonės atitinka Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Valstybės ir savivaldybių institucijų pranešimams tas kodeksas netaikomas, nes jų autoriai nėra žurnalistai ar nuomonę reiškiantys politikai, o jų tinklalapiai - ne žiniasklaidos priemonės. Apdergtieji tarybos nariai galėtų skųsti  Druskininkų savivaldybės etikos komisijai tą nepasirašiusį administracijos darbuotoją, kuris, vietoje oficialaus pranešimo apie komitetų posėdį, įkišo į tinklalapį grupinius politinius interesus tenkinantį patyčių tekstą. Bet lyg tyčia tokia komisija Druskininkų savivaldybėje nesudaryta, nors tai padaryti kuo greičiau primygtinai ragina jau net ir Vyriausybės atstovas Alytaus apskričiai.