Kitokios odos spalvos žmogus, kalbantis mums nesuprantama nėra blogesnis už mus

Bet juk nebūsim per amžius Krepšinio šalimi. Kažkada ima ir praeina tas laikas, kai jaunuoliams iš nušiurusių daugiabučių vienintelis būdas pajusti tikro gyvenimo skonį – tapti krepšinio žvaigždėmis. Prisistatėm arenų ir prisipirkom televizorių per visą sieną, bet nebeliko kam žaisti.

Tai jau ne antroji religija, o tik žaidimas, nes mums jau nebereikia krepšinio pergalėmis bandyti įrodinėti savo vertę ir tikėtis, kad bent dėl jų mus kažkas pastebės ir ims gerbti. Dar bus tų pergalių, o gal ir medalių, bet jos nebeturės tokios sakralinės reikšmės, kaip „Žalgirio“ prieš CASK arba pirmosios Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos rinktinės iškovoti medaliai. Tai tik žaidimas, todėl džiaukimės krepšininkų pergalėmis prieš Estiją ir Ukrainą, futbolininkų - prieš San Mariną, o jeigu kitą dieną nepasiseks, tai juk lažybų punkte palikote tikrai ne paskutinius savo eurus.

Po varganos Lietuvos futbolininkų pergalės prieš San Mariną puoliau domėtis, ar mūsų atrankos grupėje nėra Vatikano ir Monako rinktinių. Būtų bent mažytė viltis, kad galim dar prieš kažką laimėti.

Žurnalistas Paulius Gritėnas, dar tebevykstant varžyboms, „Facebooke“ paklausė: „O galima pasiimti pabėgėlius, kurie futbolą žaidę?“

Pakomentavau, kad jie ten daugmaž visi ant dykumos smėlio žaidė, kol laukė laisvos valties per Viduržemio jūrą. Tai geriau rinktis tuos, kurie savo sportbačius turi.

Taip bejuokaudami apie futbolą neišvengiamai sugrįžom prie pabėgėlių temos.

Kadangi viešosios erdvės diskusijos šia tema kuo toliau tuo labiau garliavėja, o aš pats jaučiuosi kaltas užtrolinęs visuomenę savo sekmadieniniu pamokslu „Delfi“ Nuomonių ringe, tai dabar pabandysiu paaiškinti, kaip įsivaizduoju pabėgėlių integraciją ir išvardinsiu keletą principų, kurių, mano nuomone, Lietuvai būtų prasminga laikytis.

Gailestingumas

Bet kuris nuo karo bėgantis ar tokiu besidedantis žmogus vertas gailesčio. Nes net ir tie, kuriuos paniekinamai vadiname ekonominiais migrantais, ne iš didelės laimės palieka savo gimtinę ir rizikuoja gyvybe keliaudami per jūras ir valstybių sienas į Europą.

Pakantumas kitokiam. Kitokios odos spalvos žmogus, kalbantis mums nesuprantama kalba, savaime nėra nei blogesnis, nei geresnis už mus. Jo buvimas šalia nesunaikins mūsų kultūros ir religijos, neprivers keisti gyvenimo būdo ir įstatymų, jeigu mes patys to nenorėsime. Išankstinis priešiškas nusiteikimas labiausiai kenkia mums patiems, nes priimame neracionalius sprendimus vadovaudamiesi baime ir stereotipais.

Išskaidymas

Pabėgėlių integracija neįmanoma, jeigu jie gyvens pabėgėlių centruose arba uždarame gete tarp panašių į save. Popiežiaus Pranciškaus pasiūlymas kiekvienai katalikų parapijai priimti po vieną pabėgėlių šeimą yra prasmingas dar ir todėl, kad viena šeima krikščioniškoje europietiškoje aplinkoje, jausdama rūpestį ir globą, labai greitai atsivers vietinės kultūros pažinimui. Mažuose Lietuvos miesteliuose gyvenančių kitataučių vaikai labai greitai perima lietuvišką gyvenimo būdą, o Kirtimų tabore izoliavęsi romai jaučiasi ir elgiasi kaip svetimi šitoje šalyje.

Vienodas įstatymų taikymas

Nuo pat pirmos dienos atvykęs į Lietuvą žmogus privalo gauti išsamią informaciją, kokie įstatymai čia galioja ir patirti, kad visos jo teisės ir pareigos galios be jokių išlygų į kokį nors ypatingą statusą, tautybę ar religiją. Smurtas artimoje aplinkoje bus negailestingai užkardomas, vaikų teisų pažeidimai grės jų paėmimu iš tėvų, o bandymai kelti riaušes – teismais ir realiomis laisvės atėmimo bausmėmis toli gražu ne europietiško komforto įkalinimo įstaigose.

Terorizmo užkardymas

Vakarų Europos šalių pavyzdžiai liudija, kad žinomiausių teroristinių aktų rengėjai ir jų organizacijos brendo iki žudynių ne vienerius metus, bet buvo atlaidžiai vertinami specialiųjų tarnybų ir teismų. Garliavos byla liudija, kad mūsų valstybės aparatas pajėgus lėtai, bet nuosekliai sudoroti bet kokį antisisteminį gaivalą, o ikiteisminiai tyrimai, pradėti prieš prorusiškus veikėjus, – kad valstybė gali apsiginti.

Pareiga tarnauti Lietuvai

Kiekvienas pretenduojantis apsigyventi Lietuvoje ir tapti Lietuvos Respublikos piliečiu šaukiamo amžiaus vyras turėtų atlikti privalomąją karo tarnybą. Tikiu, kad iš jos grįš puikiai mokėdamas lietuvių kalbą ir tapęs tikru Lietuvos patriotu, laisvės ir demokratijos gynėju.

Valstybės institucijų ir visuomeninių organizacijų pagalba ir kontrolė

Visos valstybės institucijos, pradedant Vaiko teisių tarnyba ir baigiant Veterinarijos tarnyba turėtų nuolat konsultuoti pabėgėlius ir prižiūrėti, kaip jiems seksis prisitaikyti lietuviškoje aplinkoje, pasitelkti nevyriausybines organizacijas, kurios tą prisitaikymą palengvintų. Prievolė integracijos laikotarpiu savanoriškai atsisakyti dalies privatumo ir geranoriškai priimti pagalbą turėtų būti įstatymų ar poįstatyminių aktų lygmenyje susieta su valstybės paramos dydžiu ir galimybe gauti Lietuvos pilietybę.