Kalendorius dar rodo žiemą, dar nė Užgavėnių nebuvo, bet
trečiadienį, pradėjus kristi iš dangaus šlapioms snaigėms, stovėjau ir žiūrėjau
į dangų, tarsi jos būtų kokia gamtos anomalija, nebūdinga mūsų kraštui. Prie
gero greit priprantu, o prie šilumos ypatingai. Kiek bekartotų klimatologė
Audronė Galvonaitė ketvirtadieniais su televizoriumi pusryčiaujantiems
žiūrovams, kad nereikia painioti šios dienos orų ir klimato kaitos, kaip
ilgalaikio proceso, kiekviena šiltesnė ar žvarbesnė nei įprastai diena jau
pasitelkiama tos kaitos teorijos šalininkų ir priešininkų ginčuose.
Kažkelioliktame daugiabučio namo aukšte gyvenantiems ir
kondicionuojamuose verslo, pramogų, prekybos ar valdžios centruose dirbantiems
miestiečiams orų programėlė išmaniajame telefone, išsamios ilgalaikės orų
prognozės naujienų portaluose ir kasdieniai orų pranešimai, užbaigiantys radijo
bei televizijos žinias, reikalingi ne ką labiau už repelentą, nubaidantį
baltąsias meškas. Kartą per metus suplanuotas pasivaikščiojimas miesto parke,
saugant, kad vaikai nenuliptų nuo trinkelių ir nesusipurvintų naujų batų, bei
instagraminant nuotraukas su voveraitėmis ir antytėmis, kokio nors tvaresnio
ryšio su gamta sukurti negali. Kaip ir mėsos kepimas per Jonines apšnerkštoje
viešoje stovyklavietėje prie ežero.
„Mačiau du jau parskridusius gandrus,”- sako Liškiavoje
gyvenantis dailininkas Valdas Gilius. O kai suabejoju, ar ne plastmasinius, iš
Lenkijos turgaus atvežtus, tai dar ir atsiunčia telefonu darytą nuotrauką.
O kitą rytą su dideliu puodu karštos kavos rankoje išėjęs į
savo kiemą išgirdau, kad į Ilgio pelkes jau parskrido mano gervės ir kaip
kasmet savo tragiškais balsais bando kažką svarbaus pranešti.
Tik nesitikėkite, kad dabar pradėsiu svaičioti apie ypatingą
kaimo gyventojų santykį su gamta. Krėvės personažų jau ir kapai ant viršaus
užlaidoti kolchozinėmis kartomis. Prie televizoriaus prikūrentoje pirkioje
pavasario laukiantys šiandieniniai kaimo pensininkai Radžį nuo Ostapenkos
skiria geriau, negu jų kieme žiemojančius karklažvirblius nuo naminių žvirblių.
Ne kartą užduodavau sau kvailus klausimus sustojęs prie apleistos sodybos,
kurios gyventojai išmirę, o vaikai nedvejodami parduoda tėviškę net neišsivežę
ar nesudeginę tėvų asmeninių daiktų - šukų, įrėmintų nuotraukų, rudo dermatino
rankinių, nebegaliojančių dokumentų, iki pusės nuplėšytų kalendorių... Kaip tie
žmonės nugyveno čia visą savo gyvenimą ir nejuto poreikio prie namų pasisodinti
bent vieno medžio? O gal nupjovė juos, kad darže augančių runkelių nestelbtų ir
rudenį lapų grėbti nereikėtų?
Tas mistiškas kaimiečių ryšys su gamta, mano supratimu, tėra
vienas iš daugelio XX a. lietuvių raštijos mitų, suformuotų iš kaimo seniai
išėjusių ir besiilginčių savo piemeniškos vaikystės bei paauglystės poetų,
prozininkų ir žurnalistų. Šiandieniniai kaimo senoliai - tai ne ta smetoniška
karta, kuri turėjo galimybę bent iki suvarymo į kolchozus dirbti savo žemę ir
prisiglausti prie pušies nuosavame miške. Į pensiją jau išeina gimusieji prieš
pat Stalino mirtį, o jaunystę praleidę brandaus socializmo statybose - plėšinių
ir kombinuotųjų pašarų, kultūrnamių ir alytnamių, melioracijos ir agitbrigadų
karta. Ji ne tik negali prisiminti kaip sutemus iš miško ateidavo partizanai ir
susėsdavo po šventųjų abrozais, bet dažniausiai ir girdėjo apie juos tik
oficialią kolaborantų parašytą istoriją. Jų pačių pasakojimuose romantizuojamos
ne pokario kovos, o bėgimas nuo apylinkės įgaliotinio vairuojant „Jawa” be
teisių arba žuvies mušimas elektra valdiškame tvenkinyje.
Žinoma, kiekvienoje kartoje yra entuziastų, kalbančių su
ąžuolais ir fotografuojančių tetervinų tuoktuves, pažįstančių visas skruzdžių
rūšis ir gebančių žolynais išsigydyti ligas, kurių neįveikia receptiniai
vaistai. Jei netyčia nufotografuoju kokį paukštuką ir nežinau jo vardo, jį
tikrai pasakys gamtos fotografas ir dokumentinių filmų kūrėjas, girininko sūnus
Jonas iš Laparaisčio, kuris yra prie Merkinės, arba jo sūnėnas Laurynas iš VSAT
Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus. Mano kartoje tas ryšys dažniau
pasitaiko naujai atrastas ir išmoktas, o ne paveldėtas su žeme, tėviškės
trobesiais ir miško hektarais.
Lygiai toks pats mitas yra ir kitas kraštutinumas - kaimo
įsivaizdavimas kaip beviltiškos juodosios skylės, kurioje gyvena degradavę,
tamsūs ir prasigėrę čiabuviai. Ypatingai pasimėgaudamos jį kurią bent kelios
komercinių televizijų laidos, tarsi tyčia pasirenkančios savo personažais
paveldėta alkoholine silpnaprotyste ir agresyvumu išsiskiriančius varguolius. O
juk kiekviename kaime tokių vos po vieną kitą šeimą, be to, miesto
bendrabučiuose jų gerokai daugiau vienoje vietoje galima pririnkti. Tarsi
kažkas, pabėgęs iš kaimo, baigęs ar bent pasimokęs žurnalistikos ir įsidarbinęs
televizijoje, sąmoningai keršytų pasilikusiems tėviškėje klasės draugams.
Netikiu tokiomis sąmokslo teorijomis, bet mitai apie šiuolaikinį lietuvišką
kaimą išties trukdo matyti tikrą jo vaizdą, o kartais ir lemia klaidingus
politinius sprendimus.
Gerai, kad tas sniegas ištirpo vos prisilietęs prie žemės,
nes mano kieme ir galvoje jau visiškas pavasaris, nepriklausomai nuo to, ką
rodo kalendorius.