2011 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 25 d.


Tęsiasi „Snoro“ drama, kurios aptarimui dabar skiriami pirmieji dienraščių puslapiai ir geriausiu eterio laiku rodomos televizijos laidos. Rašyti ir šnekėti bus apie ką dar ilgai, o aš, nebūdamas finansų specialistu, labai norėčiau palikti šią temą tiems, kas daugiau apie tai išmano. Norėčiau, bet nėra kaip, nes šioje istorijoje pamažu lenda į viešumą druskininkietiški motyvai. Ne tik tokie visiems žinomi, kaip „Snoras Snow arena“ pavadinimas bei tai, kad „Snoras“ yra pagrindinis „Snoras Snow arenos“ valdytojo kreditorius. Beje, finansų ministrė Ingrida Šimonytė pakankamai aiškiai pasakė: „Nei Vyriausybė, nei Finansų ministerija, kuriai perduotos valdyti banko akcijos, tikrai nenori nei redaguoti laikraščio straipsnių, nei nemokamai čiuožinėti nuo kalniuko“.

Priminsiu, kad Lietuvos bankas ir Vyriausybė prieš savaitę nutarė banko „Snoras“ akcijas perimti visuomenės reikmėms. Taip pasielgta gavus inspektavimo išvadas, kurios atskleidė, jog banke trūksta vertybinių popierių už maždaug 1 mlrd. Lt ir artimiausiu metu bankas gali bankrutuoti.
Lapkričio 17 d., svarstant Seime banko perėmimo reikalus, Druskininkų garbės pilietis prof. Justinas Karosas atskleidė dar vieną nedaug kam girdėtą sutapimą. Cituoju iš Seimo posėdžio protokolo, kad nepamanytumėt, jog ką nors iškraipiau ar nuo savęs pridėjau: „Vakar banko viceprezidentas su dar keliais atsakingais pareigūnais sutarė Druskininkų savivaldybėje, kad jie perims „Nemuną“, seną Druskininkų skaudulį. Kalbama apie 40 mln. investiciją“.

Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas jam atsakė, kad „kalbant apie konkrečius turto objektus, tai tikrai dar kartą galiu pakartoti, kad laikinasis administratorius priims ekonomiškai efektyviausius sprendimus“.
„Delfi“ kalbintas Druskininkų meras šią savaitę neslėpė, kad „Snoro“ griūtis tapo ir jo vadovaujamo miesto „galvos skausmu“.

„Negalėčiau atsakyti labai tiksliai. Bet, be abejo, ne dešimtimis ir ne šimtais tūkstančių“, - sakė R. Malinauskas, paklaustas, kiek pinigų Druskininkams paskolinti turėjo „Snoras“. Pašnekovo žodžiais, savivaldybės dėl ore pakibusių „Snoro“ pinigų veiksmų kol kas nesiima – laukiama daugiau žinių apie banko būklę ir likimą.

„Daugiausiai, ką mes galime daryti, tai kreiptis į Vyriausybę ir Finansų ministeriją. Bet kol kas tos informacijos neturime ir dar toks klausimas nebuvo iškeltas,“ - reziumavo R. Malinauskas.
„Druskininkų naujienų“ žiniomis, tarp garbingo amžiaus druskininkiečių buvo itin paklausi „Snoro“ banko paslauga „Programa senjorams“. Bankas buvo sukūręs ir aktyviai reklamavo lojalumo programą, kurios privilegijomis galėjo naudotis pensininkai, savo pensijas pervedantys į asmeninę sąskaitą. Jiems buvo žadamos didesnės palūkanos ir mažesnis komunalinių mokesčių priėmimo paslaugos mokestis. Pirmosiomis dienomis po banko perėmimo į redakciją skambino ne vienas pensinio amžiaus skaitytojas, pasipiktinęs, jog negali net duonos nusipirkti, nes visi pinigai liko uždarytojo banko kortelėje. Galėjome jiems bent jau paaiškinti, kas vyksta, nes „Sodra“ operatyviai atsiuntė net kelis išsamius pranešimus.

„Suprantame tą neaiškumą, kurį dėl banko „Snoro“ nacionalizavimo teko patirti tiek socialinio draudimo išmokų gavėjams, tiek draudėjams. Todėl norime patikinti, kad yra rūpinamasi visų banko „Snoras“ sąskaitų turėtojų – tiek mokančių įmokas „Sodrai“, tiek gaunančių išmokas per šio banko sąskaitas – interesais. Draudėjai bus atleisti nuo delspinigių ir mes juos jau informavome. Taip pat reikia pasakyti, kad pensininkai, vaikus prižiūrintys tėveliai turi žinoti, jog socialinio draudimo išmokas jie tikrai gaus ir jokiu būdu jos nebus mažesnės – valstybinio socialinio draudimo apsauga veikia užtikrintai“, - teigė „Sodros“ direktorius Mindaugas Sinkevičius.

Labiausiai nukentėti šioje nelinksmoje istorijoje gali mūsų kurorto verslas. Kadangi „Snoras“ gan aktyviai kreditavo Druskininkų įmones, išduodamas paskolas net ir tiems verslo subjektams, kurie kituose bankuose pinigų dėl kokių nors priežasčių negalėdavo gauti arba galėdavo gauti tik nepalankesnėmis sąlygomis, daugelis jų į „Snorą“ perkėlė ir savo einamąsias sąskaitas, o dabar negali jomis naudotis. Liko užšaldytos apyvartinės lėšos, kurias dar nežinia ar pavyks kada atgauti.

Pavyzdžiui, skelbiama, kad „Druskininkų vandenys“ „Snoro“ banke laikė 0,5 mln. Lt.

Jų patiriami sunkumai neabejotinai atsilieps ir finansiniams rezultatams. Dėl to bus sukurta mažiau naujų darbo vietų, pajamų negaus vietinis biudžetas, atsidės svarbių viešosios infrastruktūros projektų įgyvendinimas. Tokiu būdu žalą pajusime mes visi, net ir tie, kurie „Snoro“ paslaugomis niekada nesinaudojo ir naudotis neketino.

„Non pagheremo la vostra crisi!“ (liet. – „Nemokėsime už jūsų krizę!”)- šaukė protestuojantys Italijos studentai. Mokės kaip geručiai. Ir jie, ir mes visi.


Dariaus Vainilavičiaus fotomontažas

2011 m. lapkričio 18 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 18 d.


Anos savaitės „Druskininkų naujienų” numerio pirmajame puslapyje pamatę juodai baltais kvadratėliais išmargintą stačiakampį, nemažai mūsų skaitytojų teiravosi, kas tai per kodas ir kaip juo naudotis?

„1994 metais dukterinės „Toyotos“ kompanijos „Denso Wave“ sugalvotas QR kodas – tai nedidelis baltų ir juodų taškų tinklelis, kuriame gali būti užkoduota iki 3 KB duomenų. Palyginti su įprastu brūkšniniu kodu, QR kodai dešimt kartų talpesni, universalesni, atsparesni pažeidimams. Juos vis dažniau aptinkame kasdienybėje. Dabar šio tipo žymos taikomos ne tik produktams atpažinti, bet gali saugoti informaciją apie dominančią prekę, nuolaidas, nuorodas į gamintojo svetainę,“- rašoma QR kodams populiarinti skirtoje interneto svetainėje www.qrcode.lt

Mūsų atveju tai ir yra nuoroda į „Druskininkų naujienų“ interneto tinklalapį www.druskininkunaujienos.lt kuriame rasite pagrindinius mūsų savaitraščio straipsnius, redakcijos kontaktus, reklaminių skelbimų kainas ir dar daug kitos naudingos informacijos. Išmaniųjų telefonų su „Android“, „Symbian“ ir „Windows Phone 7“ operacinėmis sistemomis, taip pat „iPhone“, „Blackberry“ bei planšetinių kompiuterių turėtojai gali nuskaityti QR kodą, naudodami vieną iš daugelio tam skirtų nemokamų programėlių, pavyzdžiui, „Semacode“, skirtą „iPhone“, arba „QR Barcode Scanner“ skirtą „Android“.

QR kodo pritaikymas sparčiai populiarėja visame pasaulyje ir Lietuvoje. Bandėme sužinoti, ar kas nors iš vietinės žiniasklaidos jį naudoja, bet nieko neaptikome. Jeigu matėte – praneškite, kad be priežasties nesigirčiau. Tiesa, nacionalinis dienraštis „15min.“ mus pralenkė ir efektyviai naudoja QR kodus kaip nuorodas į papildomą medžiagą, kurios nėra popieriniame dienraštyje, patalpintą jų interneto svetainėje. Tokius kodus rasite ant vieno gamintojo lietuviško alaus butelių etikečių, bei žurnaluose spausdinamose informacinių technologijų kompanijų reklamoje. Šiuo metu QR kodai ypač populiarėja vizitinėse kortelėse – jį nuskenavus visi kontaktai išsaugomi telefone, kartais juos randame ant bilietų į renginius. Ši technologija bus naudojama kaip orientyras Kauno mieste ir Trakuose – iškabintas įvairiose vietose QR kodas leis turistams gauti informacijos. Šis mūsų plėtros kelias veda link to, ką vadiname „išplėstąja realybe“. Išplėstosios realybės rinka auga dėl sparčiai populiarėjančių išmaniųjų telefonų. „Galima pamatyti virtualią Berlyno sieną, skaitmeninį Pasaulio prekybos centro vaizdą, virtualiai apsilankyti su grupe „Beatles“ susijusiose įsimintinose vietose,“- rašo technologijos.lt Kada nors ir Druskininkuose, eidami gatve, nukreipsite savo telefono kamerą į aplinkinius pastatus ir matysite vaizdą, papildytą informacija, kiek yra laisvų kambarių viešbutyje ir staliukų restorane, kokias naujas procedūras siūlo Gydykla ir kas šį vakarą koncertuos Pramogų aikštėje. Druskininkams tai itin aktualu, nes savaitgaliais pas mus suvažiuoja toli gražu ne pati skurdžiausia Lietuvos didmiesčių gyventojų dalis ir kone kiekvieno svečio kišenėje yra po išmanųjį telefoną. Žinoma, lygiagrečiai su tuo būtų baisiai naudinga miesto centrą paversti nemokamo „Wifi“ interneto zona.

Šia linkme jau senokai dirba mūsų sanatorijos, bet veikdami pavieniui darniai veikiančios sistemos nesukursime. Jei jau pasirinktas ne tiek gydomojo, kiek pramogų įvairovę siūlančio kurorto plėtros kelias, tai „išplėstosios realybės“ technologijos būtų, kaip sakoma, pakeliui. Gal ir europinių pinigų gauti pavyktų, jei projektą imtųsi kurti šią sritį išmanantys specialistai. Labai lietuviška būtų tyliai apie tai mąstyti ir niekam nesakyti – o gal pasitaikys proga pačiam įgyvendinti? O aš, štai, imu ir viską jums viešai išpasakoju, nes esu šioks toks mūsų kurorto patriotas, nors ir ne visi tuo galėtų patikėti. Imkite ir darykite, negaila, kad tik Druskininkams būtų geriau.

Atsiprašau skaitytojų, kuriems šitos informacinių technologijų temos yra svetimos ir nesuprantamos. Kitą kartą tai jau tikrai rašysiu apie meną, gamtą, politiką, šilumos kainas ar gerą orą. O gal ir apie tai, kaip Seimo posėdžio metu prof. Justinas Karosas užsiminė, jog trečiadienį Druskininkų savivaldybės vadovai pasirašė sutartį su „Snoro" banko atstovais dėl investicijų į apleistą Druskininkų „Nemuno" sanatoriją, kai Vyriausybė jau rinkosi į posėdį, kuriame perėmė šio banko akcijas.

2011 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 11 d.


Tai, kad naktį iš lapkričio 8-osios į 9-ąją šalia Žemės praskridęs 400 metrų skersmens dangaus akmenukas netėkštelėjo į geltonuosius rūmus su vėliava Druskininkų centre, yra išties džiugi naujiena. Tebūnie šis sakinys – duoklė tiems, kas priekaištauja man dėl perdėto pesimizmo. O dabar jau galime pasvarstyti apie žemiškus reikalus. Na, kad ir apie Prezidentės vizitą į Druskininkus. Ir sugalvok tu man atvykti tokią dieną, kai šis laikraščio numeris jau bus spausdinamas, o iki kito dar bus likusi visa savaitė, ir per tą laiką dienraščiai spės viską aprašyti. Parašysiu, kad jau apsilankė, o jos Ekscelencija pakeis planus dėl kokio nors svarbaus europinio reikalo – apsikvailinsiu kaip reikiant. Visai nepaminėti būtų nepadoru, nes, šiaip ar taip, tai yra svarbus įvykis miesto gyvenime. Tai manykite, kad jau paminėjau. Jeigu jums to nepakanka, galiu ir vizito išvakarėse išplatintą Prezidentūros pranešimą pacituoti.

“Žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo teisingo ir aiškaus vietos valdžios apsisprendimo, kuria kryptimi vystytis. Druskininkai yra pavyzdys, kaip suradus savo nišą ir išnaudojant savo išskirtinumą, nuosekliai dirbant ir sudarant palankias sąlygas investuoti galima užtikrinti ilgalaikį regiono augimą “, - pabrėžia Prezidentė.

„Aukso žodžiai...“- pasakytų vienos rusiškos humoro laidos personažai politikai.

O štai naujienų portale „Balsas.lt“ skaitau tokio Arvydo Akstinavičiaus, kuris yra vis dar tebeegzistuojančios, nors nedaug kam žinomos Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas, nuomonę apie lietuviškąją savivaldą ir žmogaus teisę ja naudotis, „kurią visais laikais norėjo atimti kunigaikštukai, diktatoriai, tironai, o dabar Lietuvoje – Seimo partijos, merai ir prezidentai, leisdami vykdyti savivaldos centralizaciją“. Siūlo jis tiesiogiai rinkti ne merus, o seniūnus, kurie yra arčiausiai žmogaus ir kuriems „būtų gėda kiekvieną dieną pasirodyti gatvėje kaimynams, jei jie dirbtų neatsakingai ar aplaidžiai.“ A.Akstinavičiui Druskininkai taip pat yra pavyzdys, tik truputį kitoks: „Druskininkų vadovui R.Malinauskui stipraus mero pozicijos reikalingos vienvaldžiam, niekam neatskaitingam vietos reikalų tvarkymui“. O tas tvarkymas, pasak socialdemokratų sąjungos pirmininko, „Druskininkuose išsklaidė čiurlioniškąją dvasią“.

Dvasia ar ilgalaikis regiono augimas? Kam ana rūpi, jeigu jos nei ant duonos užtepsi, nei į automobilio baką suvarvinsi. Neapčiuopiama tokia, sunkiai į litus ar eurus konvertuojama. Beje, patį M.K. Čiurlionį, kaip prekės ženklą, Druskininkų savivaldybė mielai perimtų iš nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus drauge su visais memorialiniais nameliais. Pastarąjį kartą apie tokią galimybę aną savaitę Kultūros ministerijoje surengtoje diskusijoje kalbėjo mūsų mero pavaduotoja Kristina Miškinienė. Savivaldybė giriasi galinti atrasti pinigų ne tik kosmetiniam muziejaus namelių remontui. Įdomiai čia išeina. Kai kalba pasisuka apie biokuro katilą, galintį gerokai atpiginti centralizuotai tiekiamą šilumą daugiabučiuose namuose gyvenantiems druskininkiečiams, meras dievagojasi, kad pinigų nėra. Taip labai nėra, kad, juos taupant, net savivaldybės vadovams tenka nemokamai paatostogauti. Bet, bendraujant su alkanais kultūrininkais, galima vaidinti baisius turtuolius, kuriems milijonas ten ar šen ne ką tereiškia. Tokio šlėktiško dosnumo artimiausiu metu galima tikėtis daugiau, nes partija apsisprendė 2012 m. mūsų mero pavaduotoją kelti kandidate į Seimą vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų rinkimų apygardoje. Sunku patikėti, kad net ir tie druskininkiečiai, kuriems nuo jos kalbų lieka saldu kur reikia ir kur nereikia, galėtų nenubalsuoti už tokią dosnią ir maloningą ponią Kristiną. Lazdijuose gali būti sudėtingiau. Esu kartą rašęs, kad ten K.Miškinienės niekas nepažįsta ir, pasirodo, suklydau. Nuvažiavo aną ketvirtadienį mūsų vicemerė į Lazdijų mieste vykusį Alytaus regiono plėtros tarybos posėdį ir iškart „užsirovė“ ant „Lietuvos ryto“ bei „Lazdijų žvaigždės“ žurnalistės Vilmos Danauskienės. O ši ne tik atpažino kaimyninės savivaldybės politikę, bet ir įžūlų klausimą uždavė: kodėl automobilis „Audi A8”, pažymėtas valstybiniu numeriu EAS 002, kuriuo į Lazdijus ponią Kristiną atvežė Druskininkų savivaldybės administracijos vairuotojas, nepažymėtas jokiais skiriamaisiais ženklais. Žurnalistė V.Danauskienė tai žino, kad tarnybinių automobilių žymėjimas ir tvarka yra privaloma, ir reglamentuota Lietuvos Respublikos teisės aktais, o mūsų mero pavaduotoja – ne.

“Čia ne mano, o savivaldybės administracijos reikalas. Perduosiu jūsų klausimą savivaldybės administracijai. Ačiū, kad pasakėte”, - pacitavo K.Miškinienę žurnalistė. Ir dar paminėjo, kad įstatymų nežinojimu besiteisinanti kurorto politikė, kuri, užklupta tokio klausimo, „nustebusi stengėsi atrodyti“, yra dar ir „būsima Lietuvos socialdemokratų partijos rinkimų į Seimą kandidatė Lazdijų – Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje“. Čia jums ne valdiškais užsakymais peršerta vietinė žiniasklaida – kolegė Vilma ką mato, tą ir rašo. „Stengtis atrodyti“ gali ir nepakakti, nes ji tokius kiaurai mato. Laikas pratintis, nes Seime tokių danauskienių bus ant kiekvieno kampo, visos tik ir taikysis įžvelgti ar sužinoti tai, ką labiausiai norėtųsi nuslėpti. Nelengva bus pakeisti profesorių Justiną Karosą, nes tas, išskyrus gal tik keletą pastarųjų metų, kai amžius ir nuovargis pradėjo akivaizdžiai matytis, sugebėdavo tą žiniasklaidos dėmesį pasukti sau naudinga linkme. Gali būti, kad po kelerių metų šito XX a. marksisto dar imsiu ilgėtis, nes politikoje pretenduojantys jį pakeisti jaunesni žmonės nė iš tolo neprilygsta nei intelektu, nei patirtimi.

Kristinos Platonovienės nuotrauka

2011 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 4 d.


„Laimingos epochos, kurios turėjo aiškias dramas, svajones, gėrio ir blogio veikėjus,“- rašo savo tinlaraštyje europarlamentaras Leonidas Donskis. Mums, deja ar ačiū Dievui, tokios laimės teko nedaug. Net ir brandaus brežnevizmo epochoje, kurios dvelksmą dar teko patirti ir mano kartai, ne viskas buvo taip jau vienareikšmiška. Nes po nuovargiu dvelkiančių smegenų plovimo valandėlių mokykloje buvo vakarinės Mišios gotikinėje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje, buvo Vėlinės, kai tūkstančiai žmonių degdavo žvakeles ant visiškai jiems nepažįstamų seniai mirusių žmonių kapų Rasose. Trumpam viskas buvo aišku apie 1988-1990 m., kai net ir būdami skirtingų kartų bei pažiūrų, buvome suvienyti svajonės pakeisti pasaulį ir sugriauti mus varžančią sistemą.

Dabar viskas kur kas sudėtingiau. Jaunų dienų bičiuliai, vieni tapę kairiais, kiti dešiniaisiais radikalais, viešojoje erdvėje pliekiasi tarpusavyje. Kiti išvis vengia išsakyti kažką panašaus į pažiūras, nes, anot jų, kokios, po galais, gali būti pažiūros, kai kasdien reikia spręsti, ką rytoj padėti į lėkštę vaikams ir naminiams gyvūnams, pilti į automobilio baką ir kaip įtikinti komunalines paslaugas teikiančias tarnybas ko nors neatjungti arba nepradėti teisminio išieškojimo iki kitos algos, pašalpos, pensijos... Čia mes nejučia prisiartinom prie varguolių temos. Pastarąjį žodį išpopuliarino „Dviračio šou“ personažas „Mėslitos“ vadovas Saulius Poška, o Goda Juocevičiūtė  „Lietuvos ryte“ pavaizdavo „vientisą, išbaigtą XXI amžiaus Marijos žemės varguolio portretą“ ir atskyrė jį nuo „giminaičio“ runkelio. „Varguolis nebūtinai tas, kuris gauna kuklias pajamas, o tas, kuris jas vertina kaip nepriteklių ir kaip gyvenimo ašį,“- rašo G.Juocevičiūtė. Užtarti „brolį varguolį“ tame pačiame dienraštyje sumanęs Edvardas Čiuldė pabandė įrodyti, “...jog skurdas yra sisteminio pobūdžio fenomenas, o ne žmogaus tipažo ar charakterio ypatybių nulemta socialinė nelaimė...”. Manding neįrodė, nors tai gal priklauso ir nuo skaitytojo išankstinės nuostatos bei pažiūrų. Nepadeda nei marksistinė „kapitalo ir darbo” terminologija, nei pavyzdžiai iš Lotynų Amerikos bei Robinzono Kruzo salos (irgi ten, 350 km nuo Čilės krantų). Reikėtų įrodyti, kad sistema atima iš varguolių galimybę prasimušti į visuomenės elitą, kaip buvo vergovės ar baudžiavos laikais. Tuomet Viktoras tebevirintų vamzdžius, o Zuokas negalėtų tapti meru vien dėl savo kilmės. O juk būtent „darbo ir kapitalo” ideologijos įperša varguoliams asmeninio bejėgiškumo idėją. „Ne tau, Marynai, mėlynas dangus...“ tai yra, ne tau, bėdžiau, amerikietiškoji svajonė, todėl statusą tegali pakeisti kartu su visa darbininkų klase, sistemiškai, o ne asmeniškai.

Čia visai tiktų mūsų kurorto mero jau kokį dešimtmetį periodiškai išsakomi visai nesocialdemokratiški pamąstymai apie bedarbius, kurie nenori dirbti, nes pašalpas gauti jiems labiau apsimoka. Prieš gerus metus tą jo temą nusigriebė ir Premjeras, o Socialinių reikalų ir darbo ministerija jau spėjo parengti visą krūvą įstatymų pataisų, kurios atimtų iš ilgalaikių bedarbių galimybę gauti net ir socialinę pašalpą. Tiesa, palikta išlyga, kad tai bus taikoma tik nepilnamečių vaikų neturinčioms šeimoms ar asmenims. Čia galima būtų svarstyti apie savotišką beširdiškumo ribos suvokimą – numarinti badu galima tik sulaukusius pilnametystės... Bet ir pats asmeniškai pažįstu ne vieną ilgą laiką valstybės parama besinaudojantį žmogų, labai toli nuo tos ribos, kada pradedama badauti. O sudėjus pajamas iš atsitiktinių uždarbių, pašalpų, perparduotų baltarusiškų, prekių, gal net daugiau, negu mano alga susidaro. Tik yra viena problema – šitie išmoksta prisitaikyti prie socialinės paramos sistemos gerokai greičiau už tikruosius neturtėlius. Ir visi tie tvarkos sugriežtinimai pirmiausiai smogs išties jokių pajamų ilgą laiką negaunantiems žmonėms. Daugelis iš jų serga įvairiomis priklausomybėmis, tiksliau, yra padoriai prasigėrę, praradę kvalifikaciją, sveikatą... Kažkada Europa visa tai jau išgyveno ir įsitikino, jog pigiau, saugiau ir paprasčiau yra labiau pasiturinčiųjų pinigais suteikti šiems žmonėms minimalų išgyvenimui būtiną išlaikymą, negu bandyti juos perauklėti „bado terapija“. Žinau, dabar man pradėsite pirštais badyti į senųjų ES narių ir ypač Skandinavijos šalių pavyzdžius, kur visuomenės išlaikytiniai gyvena geriau, negu Lietuvoje dirbantieji už minimalią algą. Bet ar tie trys šimtai litų lietuviškos socialinės pašalpos tokia jau prabanga, kad dėl jų vertėtų prie kiekvieno jos gavėjo pastatyti po du jo veiksmus sekančius socialinius darbuotojus. Joks Kubilius ir joks Malinauskas neprivers įsidarbinti tuščius butelius renkančio Jono iš Lipliūnų. Pašalpos atėmimas nepadės įsidarbinti žmonėms, kuriems liko vos keli metai iki pensijos. Dar vieną kitą bedarbį tai paskatins emigruoti, tik nežinau, ar toks yra mūsų politikų tikslas. Kai paklausau, kaip mūsų savivaldos vadovai džiaugiasi, kad butus iš druskininkiečių superka Rusijos gyventojai, imu abejoti, ar tai nėra sąmoningai sumodeliuota situacija. Jeigu neįmanoma sumažinti nedarbo įprastiniais verslo skatinimo ir investicijų pritraukimo metodais, tai paprasčiausia yra tiesiog išstumti skurdžiausią bendruomenės dalį iš kurorto. Viena iš tokio išstūmimo priemonių gali būti aukštos komunalinių paslaugų kainos. Gal dar padėtų vienos ar kelių papildomų rinkliavų vietos gyventojams įvedimas, nekilnojamojo turto mokestis, skaičiuojamas nuo išpūstos jo vertės. Valdžios požiūriu, rusai yra idealūs gyventojai, nes gyvena čia vos kelias savaites ar mėnesius per metus. Išlaidauja tuo metu visokiuose parkuose ir arenose, o paskui išvažiuoja ir moka už paliktus tuščius butus. Jie neateis kaulyti socialinės pašalpos, net ir pasilaidoti išvyks į Tėvynę. Pakeisti jais bent pusę vietinių gyventojų galėtų būti bet kurio Lietuvos mero svajonė. Tik ne visur jie perka butus. Druskininkuose perka. O jeigu truks kokių viešbučio kambarinių ar gatvių šlavėjų, visada galima jų atsivežti iš gretimų savivaldybių, kaip dabar kas rytą iš Alytaus ir Lazdijų atvyksta statybininkų bei kelininkų brigados. O vietiniai tam nelabai ir tinka, nes tarp jų perdaug visokius gudrius universitetus pabaigusių, kažin kokią algą gauti besitikinčių, menininkų visokių, pedagogų. Na, pastaruosius mūsų valdžia jau gerai patvarkė, jeigu jau 2009 m. pirmavome šalyje pagal mokinių, tenkančių vienam mokytojui, skaičių. O po to mokyklų tinklo optimizavimas juk tęsėsi.


Kaip tik prieš Visus šventuosius sutikau degalinėje vieną iš aktyviausių kovotojų prieš „Atgimimo“ mokyklos nuoptimizavimą, pučiantį orą į apyplikes senutės „Mazdos“ padangas. Neetiška būtų atpasakoti viso pokalbio turinio, nes įtariu, kad didžioji jo dalis nebuvo skirta viešinimui, bet bendras įspūdis liko toks slogus, jog suabejojau, ar pagrįstai esu besąlygiškai pripažįstamas didžiausiu pesimistu Pietų Lietuvoje.

O per pačias šventes iškilmingai susiskaičiavome, kad mūsų čia, žemėje, jau per 7 milijardus. Gal su kelių dešimčių milijonų paklaida. BBC tinklalapyje aptikta skaičiuoklė pasakė, kad tuo metu, kai aš gimiau, negyveno nė 4 milijardų. Tokio prieauglio turėtų pakakti ne tik „Atgimimo“, bet ir dar ne vienai mokyklai, tik jie dar ten, Vidurio Afrikoje, Bangladeše, Pakistane, o tušti suolai čia. Anksčiau ar vėliau ir jie bus čia, kad ir kaip tai nepatiktų patriotinių eisenų su deglais organizatoriams. O aš nei ypatingai tuo džiaugiuosi, nei dėl to pergyvenu, tiesiog konstatuoju akivaizdų faktą, kad gamta nemėgsta tuštumos. Pasaulis, kuriame gyvens mūsų vaikai, bus jau visiškai kitoks, gal dar mažiau aiškus ir vienareikšmiai interpretuojamas, labiau susijęs ekonomiškai ir kultūriškai, bet drauge suteikiantis daugiau erdvės skirtybių raiškai.