Vos tik pašūkavome „Žiema, žiema, lauk...”, ji kaip mat ir
pakluso. Tiesa, kai visi varė ją lauk iš kiemo, mes, druskininkiečiai - į „Snow
areną”. Vos neparašiau „Snoras Snow areną”, nors tas pavadinimas pakeistas tik
išgirdus apie „Snoro” bėdas. Stebėtina, kaip greitai išsižadėta bičiulystės ar
bent artimos pažinties su bankrutavusio banko vadovais. Liko tik nuotraukos iš
arenos atidarymo, kuriose plačiai besišypsančiam Raimundui Baranauskui spaudžia
ranką merai ir premjerai bei Seimo nariai. Iškart prisiminiau, kaip su
aukščiausiais šalies vadovais mėgdavo fotografuotis šiuo metu bausmės atlikimo
vietoje gyvenantis EBSW koncerno vadovas Gintaras Petrikas. Gal būtent todėl,
kad artimi ryšiai su juo politikams buvo tiek kartų oponentų viešai prikišti,
dabar taip greitai atsiribota nuo bičiulystės su R.Baranausku.
Nuosava reputacija kartais gali būti itin svarbi, kaip
vienam iš aukščiausio lygio bendrovės „Olympus“ vadovų Tsutomu Omori, kuris
pasikorė sekmadienio vakarą, kaip spėjama, dėl koncerną krečiančio korupcijos
skandalo. Galima dar prisiminti 2010 m. Panevėžyje nusižudžiusius
bankrutavusios langų prekybos įmonės šeimininkus. O kiti reputacijos praradimą
išgyvena lyg niekur nieko. Net kai jų pavardės atsiduria, pavyzdžiui, Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtame buvusių KGB
rezervo karininkų sąraše. Kol informaciją išspausdinęs tinklalapis lūžo,
neatlaikęs visų susidomėjusių srauto, dar spėjau paieškoti jame artimųjų ir
kaimynų. Tada sulyginau šį 238 pavardžių sąrašą su virtualių draugų
socialiniuose tinkluose „Facebook” ir „Google+” sąrašais. Kadangi pastarajame
draugus galima skirstyti į „ratais” vadinamas grupes ir suteikti joms
pavadinimus, jau buvau susikūręs tokį ratą „KGB rezervistai”, bet neradau, ką į
jį patalpinti. Turbūt visiems drauge reikėtų dėl to apsidžiaugti, tik tas
džiaugsmas dėl tariamai švarios reputacijos būtų pernelyg fariziejiškas. Esam
pernelyg jauni, kad spėtumėm iki to KGB rezervo išsitarnauti. Vienas iš gyvų
lietuviškojo anarchofeminizmo klasikų Bacevyčia ta proga prisiminė, kaip jį
studentavimo laikais kėgėbistai bandė įkalbinti bendradarbiauti: „Pasakiau, kad
per daug geriu, visada pirmas smingu, išsiplepu... O jūs dar drįstate sakyti,
kad alkoholis žudo - alkoholis gelbsti nuo nešlovės, išpuikimo ir kitų mirtinų
nuodėmių.”
Net ir gimusieji tada, kai KGB Lietuvoje oficialiai
nebeliko, šių dienų studentai taip pat sėkmingai sugeba susigadinti reputaciją.
Veiksmingiausias būdas - bent trumpam susidėti su kokia nors radikalų grupuote.
Pakovoti už pasaulinę revoliuciją su Algirdo Paleckio frontu arba pražygiuoti
su fašistuojančiais patriotais. Pastaruoju metu stengiuosi jų be rimtos
priežasties viešai neminėti, nes beveik patikėjau eisenų dalyviu ir
organizatoriumi prisistačiusio Edmundo Girskio („Baubsime tol, kol mus
išgirsite!”) išvada, kad žiniasklaida, aprašinėjanti kaip didžiausią grėsmę
kiekvieną jų žingsnį, gausina jų gretas. Ieškančiam būdų save išreikšti kuo
labiau vyresniesiems nepriimtina forma (kas gi paauglystėje nemaištavo?) jaunam
žmogui pateikiame gatavus atsakymus - rinkis rudą arba raudoną ideologiją ir
tikrai būsi pastebėtas. Daugiau už ekstremalias sporto rūšis adrenalino
suteikiantis žaidimas dviprasmiškais šūkiais ir simboliais, manipuliavimas ant
ribos tarp to, kas smerkiama tik politiškai, ir to, kas užtraukia baudžiamąją
atsakomybę, yra didelė pagunda, jei jums ne 40 ar 60, o vos 16 ar 18 metų ir
tėvai, pedagogai bei televizorius kasdien moko siekti sėkmingos karjeros
valstybės tarnyboje arba versle, bet čia pat pasakoja, kaip ten viskas perkama
ir parduodama. Nerimą kelia tik pačių „tautinio jaunimo” lyderių
prisipažinimas, kad jų „daugės tol, kol vieną dieną situacijos
nebesukontroliuosime <...> tada bus prisimintas kiekvienas, juodinęs,
melavęs, šmeižęs ir pylęs purvą ant šio jaunimo. Šiurpokas scenarijus?”.
Tiesą sakant, nelabai. Net jei ta atidžiai specialiųjų
tarnybų stebima kelių šimtų radikalų kolona per ilgesnį laiką padvigubėtų,
realia jėga ji netaps nei politikoje, nei gatvėje. Na, kelias vitrinas arba
smalsių praeivių akinius sudaužyti, kol atvyks viešojo saugumo pareigūnai,
norėdami gal ir sugebėtų, bet tik tiek. Maždaug tokios pat sėkmės, pasak
sociologų apklausų, jie galėtų tikėtis per Seimo rinkimus šį rudenį. Kol
vyresnieji tautininkai dar nebuvo išsiskyrę su TS-LKD, jie, nors ir tramdomi,
galėjo tikėtis prastumti kažką iš savo radikalių sumanymų į įstatymų projektus.
Dabar gi liks mažai girdima neparlamentine opozicija kartu su „Fronto”
revoliucionieriais ir dar keliais šimtais ne tokių radikalių, bet taip pat
niekam neįdomių politinių darinių. O mūsų į priešrinkiminį streikų periodą
įžengusiai pedagogų bendruomenei pats laikas būtų paieškoti įtaigių žodžių, kad
jų mokiniai patikėtų, jog susilaužyti galūnes ar netekti dantų, čiuožiant
sniego arenos trasa, yra gerokai linksmiau, negu tarpuvartėje aiškinantis
santykius tarp „fašistų” ir „antifų”.