2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 24 d.


Vos tik pašūkavome „Žiema, žiema, lauk...”, ji kaip mat ir pakluso. Tiesa, kai visi varė ją lauk iš kiemo, mes, druskininkiečiai - į „Snow areną”. Vos neparašiau „Snoras Snow areną”, nors tas pavadinimas pakeistas tik išgirdus apie „Snoro” bėdas. Stebėtina, kaip greitai išsižadėta bičiulystės ar bent artimos pažinties su bankrutavusio banko vadovais. Liko tik nuotraukos iš arenos atidarymo, kuriose plačiai besišypsančiam Raimundui Baranauskui spaudžia ranką merai ir premjerai bei Seimo nariai. Iškart prisiminiau, kaip su aukščiausiais šalies vadovais mėgdavo fotografuotis šiuo metu bausmės atlikimo vietoje gyvenantis EBSW koncerno vadovas Gintaras Petrikas. Gal būtent todėl, kad artimi ryšiai su juo politikams buvo tiek kartų oponentų viešai prikišti, dabar taip greitai atsiribota nuo bičiulystės su R.Baranausku.

Nuosava reputacija kartais gali būti itin svarbi, kaip vienam iš aukščiausio lygio bendrovės „Olympus“ vadovų Tsutomu Omori, kuris pasikorė sekmadienio vakarą, kaip spėjama, dėl koncerną krečiančio korupcijos skandalo. Galima dar prisiminti 2010 m. Panevėžyje nusižudžiusius bankrutavusios langų prekybos įmonės šeimininkus. O kiti reputacijos praradimą išgyvena lyg niekur nieko. Net kai jų pavardės atsiduria, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtame buvusių KGB rezervo karininkų sąraše. Kol informaciją išspausdinęs tinklalapis lūžo, neatlaikęs visų susidomėjusių srauto, dar spėjau paieškoti jame artimųjų ir kaimynų. Tada sulyginau šį 238 pavardžių sąrašą su virtualių draugų socialiniuose tinkluose „Facebook” ir „Google+” sąrašais. Kadangi pastarajame draugus galima skirstyti į „ratais” vadinamas grupes ir suteikti joms pavadinimus, jau buvau susikūręs tokį ratą „KGB rezervistai”, bet neradau, ką į jį patalpinti. Turbūt visiems drauge reikėtų dėl to apsidžiaugti, tik tas džiaugsmas dėl tariamai švarios reputacijos būtų pernelyg fariziejiškas. Esam pernelyg jauni, kad spėtumėm iki to KGB rezervo išsitarnauti. Vienas iš gyvų lietuviškojo anarchofeminizmo klasikų Bacevyčia ta proga prisiminė, kaip jį studentavimo laikais kėgėbistai bandė įkalbinti bendradarbiauti: „Pasakiau, kad per daug geriu, visada pirmas smingu, išsiplepu... O jūs dar drįstate sakyti, kad alkoholis žudo - alkoholis gelbsti nuo nešlovės, išpuikimo ir kitų mirtinų nuodėmių.”

Net ir gimusieji tada, kai KGB Lietuvoje oficialiai nebeliko, šių dienų studentai taip pat sėkmingai sugeba susigadinti reputaciją. Veiksmingiausias būdas - bent trumpam susidėti su kokia nors radikalų grupuote. Pakovoti už pasaulinę revoliuciją su Algirdo Paleckio frontu arba pražygiuoti su fašistuojančiais patriotais. Pastaruoju metu stengiuosi jų be rimtos priežasties viešai neminėti, nes beveik patikėjau eisenų dalyviu ir organizatoriumi prisistačiusio Edmundo Girskio („Baubsime tol, kol mus išgirsite!”) išvada, kad žiniasklaida, aprašinėjanti kaip didžiausią grėsmę kiekvieną jų žingsnį, gausina jų gretas. Ieškančiam būdų save išreikšti kuo labiau vyresniesiems nepriimtina forma (kas gi paauglystėje nemaištavo?) jaunam žmogui pateikiame gatavus atsakymus - rinkis rudą arba raudoną ideologiją ir tikrai būsi pastebėtas. Daugiau už ekstremalias sporto rūšis adrenalino suteikiantis žaidimas dviprasmiškais šūkiais ir simboliais, manipuliavimas ant ribos tarp to, kas smerkiama tik politiškai, ir to, kas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, yra didelė pagunda, jei jums ne 40 ar 60, o vos 16 ar 18 metų ir tėvai, pedagogai bei televizorius kasdien moko siekti sėkmingos karjeros valstybės tarnyboje arba versle, bet čia pat pasakoja, kaip ten viskas perkama ir parduodama. Nerimą kelia tik pačių „tautinio jaunimo” lyderių prisipažinimas, kad jų „daugės tol, kol vieną dieną situacijos nebesukontroliuosime <...> tada bus prisimintas kiekvienas, juodinęs, melavęs, šmeižęs ir pylęs purvą ant šio jaunimo. Šiurpokas scenarijus?”.

Tiesą sakant, nelabai. Net jei ta atidžiai specialiųjų tarnybų stebima kelių šimtų radikalų kolona per ilgesnį laiką padvigubėtų, realia jėga ji netaps nei politikoje, nei gatvėje. Na, kelias vitrinas arba smalsių praeivių akinius sudaužyti, kol atvyks viešojo saugumo pareigūnai, norėdami gal ir sugebėtų, bet tik tiek. Maždaug tokios pat sėkmės, pasak sociologų apklausų, jie galėtų tikėtis per Seimo rinkimus šį rudenį. Kol vyresnieji tautininkai dar nebuvo išsiskyrę su TS-LKD, jie, nors ir tramdomi, galėjo tikėtis prastumti kažką iš savo radikalių sumanymų į įstatymų projektus. Dabar gi liks mažai girdima neparlamentine opozicija kartu su „Fronto” revoliucionieriais ir dar keliais šimtais ne tokių radikalių, bet taip pat niekam neįdomių politinių darinių. O mūsų į priešrinkiminį streikų periodą įžengusiai pedagogų bendruomenei pats laikas būtų paieškoti įtaigių žodžių, kad jų mokiniai patikėtų, jog susilaužyti galūnes ar netekti dantų, čiuožiant sniego arenos trasa, yra gerokai linksmiau, negu tarpuvartėje aiškinantis santykius tarp „fašistų” ir „antifų”.

2012 m. vasario 15 d., trečiadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 16 d. LIETUVĄ NUO KORUPCIJOS IŠVADUOS TELEFONINIAI SUKČIAI


Iškart po Šventojo Valentino būtų gražu pakalbėti apie meilę. O kadangi esu jau tokio amžiaus, kai paaugliški šėliojimai ne itin domina, tai imsiuosi meilės artimui temos. Juk būtent šio jausmo vedini žmonės iškrečia didžiausias kvailystes, apkartinančias jų pačių ir artimųjų gyvenimą. Vos tik suskamba telefonas ir penkis kartus teistas narkomanas su nebaigtu pradiniu išsilavinimu ima pasakoti solidžiai damai, kad kažkuris iš jos artimųjų pakliuvo į bėdą, būtent ta meilė apakina ir sutrukdo pastebėti akivaizdžią apgaulę. Bet stebina mane ne tiek sukčių apgautų žmonių naivumas, kiek tai, kaip jie tikisi išspręsti savo artimųjų problemas - pinigais. Iškrapštyti santaupas iš palovyje slepiamo stiklainio arba banko sąskaitos ir sumokėti apsimetusiam pareigūnu sukčiui gali tik žmogus, kuris šventai tiki visų mūsų šalies institucijų paperkamumu. Sukčių auka juk iš esmės pati daro nusikaltimą. Na ir kas, kad pinigus paimantis pareigūnas yra netikras. Aukos duodamas kyšis tai tikrų tikriausias. Suprantu, kad šie žmonės ir taip nukenčia už savo bukumą, bet ar nereikėtų jiems dar ir antrankius uždėti už pasikėsinimą papirkti valstybės pareigūną? Gal tai būtų ir pernelyg žiauru, bet kaip kitaip išmušti iš jų nuo senatvės suminkštėjusių smegeninių tokį korupcijos suvokimą? Galima būtų netgi padėkoti telefoniniams sukčiams, kad palieka šiuos žmones be pinigų, nes jų turėdami, jie ir kitas kasdienio gyvenimo problemas neabejotinai sprendžia tokiais pat korumpuotais būdais. Duosiu pinigų ir nebaus policininkas, praleis per sieną su neleistinai gabenamomis prekėmis muitininkas, greičiau negu kaimynei atmatuos žemės sklypą žemėtvarkininkas, efektyvesnių kompensuojamųjų vaistų prirašys gydytojas. Jeigu patys taip nepadaro, ar, neduok Dieve, pareigūnas ar valstybės tarnautojas tų pinigų nepaima, šitie žmonės itin mėgsta aptarinėti reikalus su bendraminčiais ir neišvengiamai prieis išvadą, jog kyšis liko nepaimtas tik todėl, kad turčius kaimynas ar konkurentas dar daugiau davė. Iš lūpų į lūpas jie perduoda nerašytus papročius, kiek, kam ir kada reikia duoti. Įsitikinimą, kad korupcija persmelkusi mūsų visuomenę gerokai smarkiau, negu yra iš tikrųjų, skuba išnaudoti į valdžią besiveržiantys populistai, ifošou žanro televizijos laidos... Net ir „Transparency international” rengiamas šalies korupcijos suvokimo indeksas atspindi ne tiek pačios korupcijos paplitimą, kiek tai, kaip ją įsivaizduoja visuomenė.


Valstybės atkūrimo dieną gražu būtų pabūti pilietiškiems ir sugalvoti kokią nors išeitį. Palikime ramybėje vyriausiąją kartą, kurios net ir telefoniniai sukčiai jau nieko nebeišmokys. O štai jauni žmonės, vos pradedantys savo aktyvų gyvenimą po mokyklos, universiteto ar grįžę iš emigracijos, bent jau bando gyventi ne pagal korupcinę paprotinę teisę. Belieka juos tik truputį padrąsinti. Paskatinti net ir ten, kur nugirsta, jog kažkas bando spręsti problemas kaišiodamas pinigus, elgtis pagal įstatymą, reikalauti lygių teisių ir galimybių. Užuot pasakę „visi jie vagys”, netoleruodami pavienių korupcijos faktų, vieną dieną pasieksime lūžio tašką, kada būti gudresniam už kaimynus ir nusipirkti sprendimus priimančių valdininkų palankumą taps gėdinga ir nepriimtina. Viskas prasideda nuo smulkmenų. Jeigu šiandien neleisiu tarpmiestinio autobuso vairuotojui neduoti man bilieto, o rytoj nesuprasiu pareigūno užuominos, kad pigiau būtų mokėti baudą už nespėtą užsisegti diržą „vietoje”, labai greitai jau galėsiu reikalauti sąžiningumo ir iš aukščiausių šalies vadovų.


Dedantieji į šuns dienas, jų manymu, sugedusį ir nepilietišką jaunimą, kuriam, neva, tik pramogos ir sidras terūpi, daro esminę klaidą. Jeigu gimnazistiško amžiaus jaunuoliai nedemonstruoja entuziazmo drauge su pensininkais giedoti „Ąžuolai žaliuos” ir klausytis tų pačių kelioliktą kartą pasakojamų prisiminimų, kaip kentėjo sovietmečiu, negalėdami nusipirkti dešros, tai dar nereiškia, kad jų pilietiškumas nepasireikš kitomis formomis. Prisiminkime, kiek kartų partijos ir politiniai judėjimai nusibodusiais šūkiais kvietė žmones į mitingus, o paskui, kai pamatydavo, kad susirenka tik apgailėtinas bendraminčių būrelis, keiksnojo piliečių abejingumą. Bet, kai tik pasklido žinia apie Lietuvos pasirašytos ACTA sutarties grėsmę interneto laisvei, per rūstų speigą į mitingą susirinko įspūdinga jaunų žmonių minia. Pilietinis aktyvumas bunda socialiniuose tinkluose, jaunų žmonių tinklaraščiuose ir studentų susibūrimuose. Jie žino savo teises, jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir yra pasiruošę padaryti šitą šalį tinkamą civilizuotai gyventi. Nebambėkime ir nesipainiokime po kojų. Leiskime jiems padaryti tai, ko patys nesugebėjome per 20 metų. Galbūt ir mums patiems toje šalyje bus patogiau gyventi.

2012 m. vasario 9 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 10 d.


Po kelių dienų, vieną paskui kitą minėsime dvi šventes, kurių iki šiol taip ir nesugebėjome integruoti tarpusavyje. Vasario 16-ąją su rūsčiais signatarų veidais iš pageltusių portretų vejasi šelmė Valentino diena, pamėgta prekybos centrų, klubų ir korporatyvinių vakarėlių organizatorių. Nė nebandysiu siūlyti jas apjungti į vieną ir paversti šių dienų meilės Lietuvos valstybei savaite, nes iškart atsilieps kas nors tos valstybės pamylėtas itin iškreiptais būdais. Gal geriau tepasilieka jos abi tokios kaip yra nepanašios, skirtos skirtingai „tikslinei auditorijai”. Prieš keletą metų, kai anuometinis Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės klebonas Bronius Krakevičius atrado kurorto bažnyčioje saugomas Šventojo Valentino relikvijas, buvo galima tikėtis, kad iš to užgims kokia nors nauja tradicija. Deja, nei pats klebonas ne itin stengėsi tai populiarinti, nei vestuvių organizavimo verslas į tą žinią atkreipė dėmesį. O juk tuoktis ir švęsti vestuves Druskininkuose lyg ir savaime tampa populiaru tarp pramogų verslo įžymybių, tai ta mada turėtų užsikrėsti ir jų mėgdžiotojai. Tapti tikru Meilės miestu Druskininkams nebūtų itin sunku, juk vyresnioji karta dar pamena sanatorijų šokiuose nutikdavusius meilės nuotykius, o istorikai retkarčiais ištraukia į viešumą kokią pikantiškesnę nusenusio Tarpukario Lenkijos diktatoriaus Juzefo Pilsudskio ir jaunos gydytojos Eugenijos Levickos draugystės detalę. Svarbu tik nepersistengti, nes sintetinių tropikų, uždarų slidinėjimo trasų ir dirbtinės jūros mieste gali atsirasti ir pripučiamų kurtizanių namai.

Televizorius parodė, kad Dubajaus uždaros sniego arenos labai panašios į mūsiškę, šeimininkai atsivežė pingvinų. Vaikučiai krykštauja iš džiaugsmo, juos pamatę, turistai fotografuojasi... Neatsiliekam, druskininkiečiai, neatsiliekam... O gal perspjauti Dubajų ir iškart įsitaisyti baltą mešką? Galima būtų nebrangiai įsigyti iš Ąžuolyno, kol jos šeimininkas su žmona bylinėjasi, ir peroksidu perdažyti. Jei neparduos - anokia čia bėda. Taip ir įsivaizduoju Druskininkų bedarbius tiesiai per naują tiltą iš Darbo biržos į Snow areną kaip pingvinai vorele krypuojančius. Pakeliui miškelyje pingvinų kostiumais persirengia... Neabejoju, kad atsirastų nemažai norinčiųjų už socialinę pašalpą skiriamus viešuosius darbus atidirbti būtent taip, o ne šiukšles rinkti,sniegą kasti ar, atsiprašant, šieną ravėti. Galima prigalvoti ir kitų elitinių pramogų - bedarbiai, perrengti miško žvėreliais, su dirbtinio kailio kostiumais bėga per apsnigtą lauką, o elitiniai ponai poilsiautojai paleidžia skalikus... Sakote, tai jau kažkur girdėta, kažkas taip gūdžiais baudžiavos laikais linksmindavosi. Tai tuomet būdavo taikoma šiokia tokia prievarta, o dabar visi sotūs, linksmi ir beveik laimingi.


Jei jau pradėjau apie svajones, tai tęsiam toliau. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis šią savaitę pranešė neslepiantis ambicijų dalyvauti valdančiosios koalicijos formavime po 2012 m. Seimo rinkimų. Labiausiai LLRA norėtų vadovauti Švietimo ir mokslo, Žemės ūkio bei Susisiekimo ministerijoms.
„Manau kad gal pirmiausia reikėtų rinkimus laimėti...”- komentavo vienas mano virtualus bičiulis, kai pasidalinau šia naujiena interneto socialiniuose tinkluose. Atsakiau jam, kad ponas Valdemaras gan tiksliai suskaičiavo, kiek balsų gaus, o LLRA valdomų rajonų gyventojai už ką nors kitą balsuoti neturi nei noro, nei teisės. Po Seimo rinkimų, kurių, kaip tikėtina, niekas nelaimės, prasidės toks koalicijų sudarymo „Tymo turgelis”, kad LLRA balsai taps „auksiniai” ir bent jau Švietimo ministeriją jiems bet kas atiduos. Tiesiog susitaikykite su realybe – Švietimo ministru bus LLRA atstovas. Pabadykite šiame įvykyje įžvelgti „pozityvą”, kaip kartais dabar mėgstama pasakyti. Nebeliks konflikto su Lenkija dėl švietimo reikalų. Jei jau savo aukštais reitingais dar labiau užtikrinta Lietuvos socialdemokratų partija Aplinkos ministeriją ketina patikėti Broniui Bradauskui, o Energetikos ministeriją – Birutei Vėsaitei, tai ir Tomaševskis, kaip sakoma, jiems „į porą” tinka.

* * *

Ne ką mažiau linksma buvo skaityti, kaip „Lietuvos ryte” publicistą Andrių Užkalnį pabandė auklėti neurolingvistinio programavimo ir profesinės saviugdos žinovas Vladas Pranevičius („Apie A. Užkalnio pamokymusvalytojai Norvegijoje”). Kaip pats save kartą pristatė: „pagal išsilavinimą inžinierius-elektrikas, pagal pašaukimą – dviejų dukrų tėtis, dviejų anūkių senelis, vyras, žentas, verslininkas, vadovas, senatvėje susidomėjęs psichologija.” V.Pranevičius bando mums primesti tokią Europos kairiųjų nuvalkiotą mintį, neva turėtumėm gėdytis, jog negimėm aštuntu vaiku bedarbių narkomanų romų šeimoje. Ir nuolat galvoti apie alkstančius Somalio vaikus bei jausti kaltę. Tada jie galės mums parduoti išrišimą aukų kokiai nors radikaliai pasaulį sulyginti norinčiai partijai ar bent Maisto bankui forma. Andrius Užkalnis savo ruoštu, turėtų gėdytis, kad vaikystėje jį tėvai išmokė skaityti, o ne varė elgetauti prie stoties. Apgailestauju, bet taip manęs neužprogramuosite. Neveikia. Paieškokite įmantresnės programinės kalbos.

2012 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. vasario 3 d.

Apie šalčius jau nerašysiu, nes viskas, ko galėjau tikėtis blogiausio, jau atėjo, bet neapykanta tokiems orams tepasilieka tik mano asmenine problema. Sugrįžkime prie bendresnių temų, bendrųjų arba viešųjų reikalų, kuriuos dar antikiniai graikai praminė politika.

„Na va, Kvietkas ir vėl politikuos, greičiausiai ant mūsų mylimo mero ką nors bjauraus pavarys,”- šioje vietoje atsidus ne vienas druskininkietis. O man kaip tik norisi pakalbėti ne apie konkrečius to ar ano politiko darbus, o apie pastangas atsisakyti pačios politikos, kaip piliečių dalyvavimo viešųjų reikalų tvarkyme ir sprendimų priėmime. Kaip tik šią savaitę apie tai rašė kairioji filosofė Nida Vasiliauskaitė („Apie „(ne)politikavimus“ „Delfi”). Tik tokią nuostatą, kad „geras politikas – tai toks politinis subjektas, kuris (esą) nesielgia kaip politikas: jis paprasčiausias UAB LR administratorius, mėginantis techniškai ją sutvarkyti pagal viziją, kurios gerumu niekam neleidžia abejoti ar siūlyti alternatyvų”, mano nuomone, Lietuvoje įtvirtino ne dabartinė valdančioji dauguma, bet velionis AMB, o Kubilius tik stengiasi perimti. Gerokai anksčiau ir ne kartą apie tai buvo rašęs dešinysis politologas Vladimiras Laučius dar 2005 m. pabandęs viešai kalbėti apie „politikos kaip tokios marinimo ir nykimo požymius” ir identifikavęs mūsų viešosios erdvės herojus: „ūkininką”, „vadybininką”, „guodėją” bei „kultūrininką” („Atodangos”, 2005 m. lapkričio 4 d., Nr. 27).

STT direktorius Žimantas Pacevičius - dažnas svečias Druskininkų savivaldybės organizuojamuose vakarėliuose, bet tai nepakankamas pagrindas teigti, jog būtent todėl jos vadovai gali būti ramūs, kad jų neištiks Lazdijų ar Alytaus politikų likimas. Kristinos Platonovienės nuotrauka


Kaip danguje, taip ir ant žemės, tai yra, tie procesai, kurie vyksta visos valstybės lygiu, kartojasi ir savivaldybėse. O kartais netgi pralenkia ir kuria naujus precedentus. Pirmiausiai ten, kur stiprią daugumą savivaldybių tarybose turi viena partija ar tvirta kelių partijų koalicija. O štai čia žvilgsnis norom nenorom ir nukrypsta į mūsų Druskininkus, kur dabartinė valdančioji dauguma jau ne pirmus rinkimus laimi priešpastatydama efektyvų ūkinį veikimą politikai ir politikavimui. Būtent politikavimas, tarsi tai būtų aštuntoji iš septynių didžiųjų nuodėmių, o ne jų tiesioginė pareiga, dažniausiai prikišamas keliems į Druskininkų savivaldybės tarybą patekusiems opozicinių partijų atstovams. Nesiginčysiu, politikos, kaip bendro sprendimų aptarimo, tarimosi ir kompromisų, derinant interesus bei nuomones, pašalinimas iš viešojo gyvenimo išties atrišo rankas savivaldybės vadovams ir pagreitino sprendimų priėmimą. Uždarajai akcinei bendrovei ar individualiai įmonei būdingas valdymas, perkeltas į savivaldą, demonstruoja akivaizdų savo pranašumą – jis yra gerokai efektyvesnis. Nesitariant ir nesiginčijant sprendimai priimami greičiau negu kitose savivaldybėse, todėl Druskininkai laimi kovą dėl ES finansavimo ir vieną po kito įgyvendina dešimtmilijoninius projektus. Jei savivaldybė išties būtų privati bendrovė, o jos tikslas – uždirbti kuo daugiau pelno, tai vargu ar kas drįstų abejoti, jog tokį modelį reikia nukopijuoti visoje šalyje. Tik štai kur bėda – privataus verslo administravimo modelis, įgyvendintas savivaldoje, panaikina pačią jos esmę. Tai jau nebėra savivalda, tai – valdymas. Gal todėl savivalda vis dažniau imasi ūkinės veiklos, viešosios infrastruktūros objektais pavadindama savo valdomas įmones, kurios konkuruoja su privačiu verslu. Nes tokia jos prigimtis – tapti korporacija.


Taip mūsų kurorto gyventojai pamažu prarado bet kokią galimybę įtakoti jiems aktualius sprendimus. Formalios viešojo svarstymo procedūros, kai tokių reikalauja galiojantys įstatymai, žinoma, atliekamos preciziškai tiksliai, niekas neprikibs. Tikroji druskininkiečių nuomonė išsilieja interneto portalų komentaruose ir socialinių tinklų diskusijose, o formalūs vieno ar kito projekto svarstymai visuomet „sulaukia vieningo pritarimo”. Nes „suderinti su gyventojais” uždarajai akcinei bendrovei Druskininkų savivaldybė yra viešųjų ryšių, o ne politinė problema.


O kaip laisvi rinkimai, žmonės juk kiekvieną kartą turi teisę viską pakeisti? Teisę, bet ne galimybę. Mes taip pat turime teisę į nemokamą gydymą ir mokslą. Ir kaip, prireikus, sekasi jomis pasinaudoti?


Rinkimai, žinoma, yra šioks toks iššūkis, bet verslas įpratęs kasdien susidurti su iššūkiais, įveikti sunkumus. Juk atiduoti tiek metų kurtą korporaciją svetimiems būtų kažkoks nesusipratimas. Todėl būtina užsitikrinti Savivaldybės taryboje absoliučią daugumą. Bet tai irgi yra tik rinkodaros, o ne politinė problema. Sėkmingas verslininkas ir ją išsprendžia su šypsena, pasitelkdamas efektyviai dirbančią komandą, o, jei reikia, pasamdydamas geriausius tos srities specialistus.


O kaip tikrieji savivaldos šeimininkai – jos gyventojai? Kokie jau ten šeimininkai, korporacijai žmonės tėra resursas, kurį visada galima pakeisti, atnaujinti. Vietoje senų bambeklių atsivežti pigios darbo jėgos iš kaimyninių savivaldybių, o už centralizuotai tiekiamą šilumą neužsimokančius kurorto daugiabučių gyventojus pakeisti kartą ar du per metus pailsėti čia savo uošves atvežančiais naujaisiais rusais.