Po kelių dienų, vieną paskui kitą minėsime dvi šventes,
kurių iki šiol taip ir nesugebėjome integruoti tarpusavyje. Vasario 16-ąją su
rūsčiais signatarų veidais iš pageltusių portretų vejasi šelmė Valentino diena,
pamėgta prekybos centrų, klubų ir korporatyvinių vakarėlių organizatorių. Nė
nebandysiu siūlyti jas apjungti į vieną ir paversti šių dienų meilės Lietuvos
valstybei savaite, nes iškart atsilieps kas nors tos valstybės pamylėtas itin
iškreiptais būdais. Gal geriau tepasilieka jos abi tokios kaip yra nepanašios,
skirtos skirtingai „tikslinei auditorijai”. Prieš keletą metų, kai anuometinis
Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės klebonas Bronius Krakevičius
atrado kurorto bažnyčioje saugomas Šventojo Valentino relikvijas, buvo galima
tikėtis, kad iš to užgims kokia nors nauja tradicija. Deja, nei pats klebonas
ne itin stengėsi tai populiarinti, nei vestuvių organizavimo verslas į tą žinią
atkreipė dėmesį. O juk tuoktis ir švęsti vestuves Druskininkuose lyg ir savaime
tampa populiaru tarp pramogų verslo įžymybių, tai ta mada turėtų užsikrėsti ir
jų mėgdžiotojai. Tapti tikru Meilės miestu Druskininkams nebūtų itin sunku, juk
vyresnioji karta dar pamena sanatorijų šokiuose nutikdavusius meilės nuotykius,
o istorikai retkarčiais ištraukia į viešumą kokią pikantiškesnę nusenusio
Tarpukario Lenkijos diktatoriaus Juzefo Pilsudskio ir jaunos gydytojos
Eugenijos Levickos draugystės detalę. Svarbu tik nepersistengti, nes sintetinių
tropikų, uždarų slidinėjimo trasų ir dirbtinės jūros mieste gali atsirasti ir
pripučiamų kurtizanių namai.
Televizorius parodė, kad Dubajaus uždaros sniego arenos
labai panašios į mūsiškę, šeimininkai atsivežė pingvinų. Vaikučiai krykštauja
iš džiaugsmo, juos pamatę, turistai fotografuojasi... Neatsiliekam,
druskininkiečiai, neatsiliekam... O gal perspjauti Dubajų ir iškart įsitaisyti
baltą mešką? Galima būtų nebrangiai įsigyti iš Ąžuolyno, kol jos šeimininkas su
žmona bylinėjasi, ir peroksidu perdažyti. Jei neparduos - anokia čia bėda. Taip
ir įsivaizduoju Druskininkų bedarbius tiesiai per naują tiltą iš Darbo biržos į
Snow areną kaip pingvinai vorele krypuojančius. Pakeliui miškelyje pingvinų
kostiumais persirengia... Neabejoju, kad atsirastų nemažai norinčiųjų už
socialinę pašalpą skiriamus viešuosius darbus atidirbti būtent taip, o ne
šiukšles rinkti,sniegą kasti ar, atsiprašant, šieną ravėti. Galima prigalvoti
ir kitų elitinių pramogų - bedarbiai, perrengti miško žvėreliais, su dirbtinio
kailio kostiumais bėga per apsnigtą lauką, o elitiniai ponai poilsiautojai
paleidžia skalikus... Sakote, tai jau kažkur girdėta, kažkas taip gūdžiais
baudžiavos laikais linksmindavosi. Tai tuomet būdavo taikoma šiokia tokia
prievarta, o dabar visi sotūs, linksmi ir beveik laimingi.
Jei jau pradėjau apie svajones, tai tęsiam toliau. Lietuvos
lenkų rinkimų akcijos lyderis, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis šią
savaitę pranešė neslepiantis ambicijų dalyvauti valdančiosios koalicijos
formavime po 2012 m. Seimo rinkimų. Labiausiai LLRA norėtų vadovauti Švietimo
ir mokslo, Žemės ūkio bei Susisiekimo ministerijoms.
„Manau kad gal pirmiausia reikėtų rinkimus laimėti...”-
komentavo vienas mano virtualus bičiulis, kai pasidalinau šia naujiena
interneto socialiniuose tinkluose. Atsakiau jam, kad ponas Valdemaras gan
tiksliai suskaičiavo, kiek balsų gaus, o LLRA valdomų rajonų gyventojai už ką
nors kitą balsuoti neturi nei noro, nei teisės. Po Seimo rinkimų, kurių, kaip
tikėtina, niekas nelaimės, prasidės toks koalicijų sudarymo „Tymo turgelis”,
kad LLRA balsai taps „auksiniai” ir bent jau Švietimo ministeriją jiems bet kas
atiduos. Tiesiog susitaikykite su realybe – Švietimo ministru bus LLRA
atstovas. Pabadykite šiame įvykyje įžvelgti „pozityvą”, kaip kartais dabar
mėgstama pasakyti. Nebeliks konflikto su Lenkija dėl švietimo reikalų. Jei jau
savo aukštais reitingais dar labiau užtikrinta Lietuvos socialdemokratų partija
Aplinkos ministeriją ketina patikėti Broniui Bradauskui, o Energetikos
ministeriją – Birutei Vėsaitei, tai ir Tomaševskis, kaip sakoma, jiems „į porą”
tinka.
* * *
* * *
Ne ką mažiau linksma buvo skaityti, kaip „Lietuvos ryte”
publicistą Andrių Užkalnį pabandė auklėti neurolingvistinio programavimo ir
profesinės saviugdos žinovas Vladas Pranevičius („Apie A. Užkalnio pamokymusvalytojai Norvegijoje”). Kaip pats save kartą pristatė: „pagal išsilavinimą
inžinierius-elektrikas, pagal pašaukimą – dviejų dukrų tėtis, dviejų anūkių
senelis, vyras, žentas, verslininkas, vadovas, senatvėje susidomėjęs
psichologija.” V.Pranevičius bando mums primesti tokią Europos kairiųjų
nuvalkiotą mintį, neva turėtumėm gėdytis, jog negimėm aštuntu vaiku bedarbių
narkomanų romų šeimoje. Ir nuolat galvoti apie alkstančius Somalio vaikus bei
jausti kaltę. Tada jie galės mums parduoti išrišimą aukų kokiai nors radikaliai
pasaulį sulyginti norinčiai partijai ar bent Maisto bankui forma. Andrius
Užkalnis savo ruoštu, turėtų gėdytis, kad vaikystėje jį tėvai išmokė skaityti,
o ne varė elgetauti prie stoties. Apgailestauju, bet taip manęs
neužprogramuosite. Neveikia. Paieškokite įmantresnės programinės kalbos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą