„Na va, Kvietkas ir vėl politikuos, greičiausiai ant mūsų
mylimo mero ką nors bjauraus pavarys,”- šioje vietoje atsidus ne vienas
druskininkietis. O man kaip tik norisi pakalbėti ne apie konkrečius to ar ano
politiko darbus, o apie pastangas atsisakyti pačios politikos, kaip piliečių
dalyvavimo viešųjų reikalų tvarkyme ir sprendimų priėmime. Kaip tik šią savaitę
apie tai rašė kairioji filosofė Nida Vasiliauskaitė („Apie „(ne)politikavimus“
„Delfi”). Tik tokią nuostatą, kad „geras politikas – tai toks politinis
subjektas, kuris (esą) nesielgia kaip politikas: jis paprasčiausias UAB LR
administratorius, mėginantis techniškai ją sutvarkyti pagal viziją, kurios
gerumu niekam neleidžia abejoti ar siūlyti alternatyvų”, mano nuomone,
Lietuvoje įtvirtino ne dabartinė valdančioji dauguma, bet velionis AMB, o
Kubilius tik stengiasi perimti. Gerokai anksčiau ir ne kartą apie tai buvo
rašęs dešinysis politologas Vladimiras Laučius dar 2005 m. pabandęs viešai
kalbėti apie „politikos kaip tokios marinimo ir nykimo požymius” ir
identifikavęs mūsų viešosios erdvės herojus: „ūkininką”, „vadybininką”,
„guodėją” bei „kultūrininką” („Atodangos”, 2005 m. lapkričio 4 d., Nr. 27).
 |
STT direktorius Žimantas Pacevičius - dažnas svečias
Druskininkų savivaldybės organizuojamuose vakarėliuose, bet tai nepakankamas pagrindas
teigti, jog būtent todėl jos vadovai gali būti ramūs, kad jų neištiks Lazdijų
ar Alytaus politikų likimas. Kristinos Platonovienės nuotrauka
|
Kaip danguje, taip ir ant žemės, tai yra, tie procesai,
kurie vyksta visos valstybės lygiu, kartojasi ir savivaldybėse. O kartais netgi
pralenkia ir kuria naujus precedentus. Pirmiausiai ten, kur stiprią daugumą
savivaldybių tarybose turi viena partija ar tvirta kelių partijų koalicija. O
štai čia žvilgsnis norom nenorom ir nukrypsta į mūsų Druskininkus, kur
dabartinė valdančioji dauguma jau ne pirmus rinkimus laimi priešpastatydama
efektyvų ūkinį veikimą politikai ir politikavimui. Būtent politikavimas, tarsi
tai būtų aštuntoji iš septynių didžiųjų nuodėmių, o ne jų tiesioginė pareiga,
dažniausiai prikišamas keliems į Druskininkų savivaldybės tarybą patekusiems
opozicinių partijų atstovams. Nesiginčysiu, politikos, kaip bendro sprendimų
aptarimo, tarimosi ir kompromisų, derinant interesus bei nuomones, pašalinimas
iš viešojo gyvenimo išties atrišo rankas savivaldybės vadovams ir pagreitino
sprendimų priėmimą. Uždarajai akcinei bendrovei ar individualiai įmonei
būdingas valdymas, perkeltas į savivaldą, demonstruoja akivaizdų savo pranašumą
– jis yra gerokai efektyvesnis. Nesitariant ir nesiginčijant sprendimai
priimami greičiau negu kitose savivaldybėse, todėl Druskininkai laimi kovą dėl
ES finansavimo ir vieną po kito įgyvendina dešimtmilijoninius projektus. Jei
savivaldybė išties būtų privati bendrovė, o jos tikslas – uždirbti kuo daugiau
pelno, tai vargu ar kas drįstų abejoti, jog tokį modelį reikia nukopijuoti
visoje šalyje. Tik štai kur bėda – privataus verslo administravimo modelis,
įgyvendintas savivaldoje, panaikina pačią jos esmę. Tai jau nebėra savivalda,
tai – valdymas. Gal todėl savivalda vis dažniau imasi ūkinės veiklos, viešosios
infrastruktūros objektais pavadindama savo valdomas įmones, kurios konkuruoja
su privačiu verslu. Nes tokia jos prigimtis – tapti korporacija.
Taip mūsų kurorto gyventojai pamažu prarado bet kokią
galimybę įtakoti jiems aktualius sprendimus. Formalios viešojo svarstymo
procedūros, kai tokių reikalauja galiojantys įstatymai, žinoma, atliekamos
preciziškai tiksliai, niekas neprikibs. Tikroji druskininkiečių nuomonė
išsilieja interneto portalų komentaruose ir socialinių tinklų diskusijose, o
formalūs vieno ar kito projekto svarstymai visuomet „sulaukia vieningo
pritarimo”. Nes „suderinti su gyventojais” uždarajai akcinei bendrovei
Druskininkų savivaldybė yra viešųjų ryšių, o ne politinė problema.
O kaip laisvi rinkimai, žmonės juk kiekvieną kartą turi
teisę viską pakeisti? Teisę, bet ne galimybę. Mes taip pat turime teisę į
nemokamą gydymą ir mokslą. Ir kaip, prireikus, sekasi jomis pasinaudoti?
Rinkimai, žinoma, yra šioks toks iššūkis, bet verslas
įpratęs kasdien susidurti su iššūkiais, įveikti sunkumus. Juk atiduoti tiek
metų kurtą korporaciją svetimiems būtų kažkoks nesusipratimas. Todėl būtina
užsitikrinti Savivaldybės taryboje absoliučią daugumą. Bet tai irgi yra tik
rinkodaros, o ne politinė problema. Sėkmingas verslininkas ir ją išsprendžia su
šypsena, pasitelkdamas efektyviai dirbančią komandą, o, jei reikia,
pasamdydamas geriausius tos srities specialistus.
O kaip tikrieji savivaldos šeimininkai – jos gyventojai?
Kokie jau ten šeimininkai, korporacijai žmonės tėra resursas, kurį visada
galima pakeisti, atnaujinti. Vietoje senų bambeklių atsivežti pigios darbo
jėgos iš kaimyninių savivaldybių, o už centralizuotai tiekiamą šilumą
neužsimokančius kurorto daugiabučių gyventojus pakeisti kartą ar du per metus
pailsėti čia savo uošves atvežančiais naujaisiais rusais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą