Sekmadienį švęsime Tėvo dieną. Aš sveikinsiu savo tėvą,
dukra - mane, mama tikriausiai norės, kad po šv. Mišių pavėžėčiau ją į
naująsias Druskininkų kapines, prie senelio Adomo kapo. Iš pirmo žvilgsnio
viskas paprasta, aišku, tradiciška - ko čia dar pasimesti. Bet įvardindamas
save lietuvių tautybės vedusiu pasiturinčiu heteroseksualiu baltuoju vidutinio
amžiaus sveiku vyriškiu, tėvu, sutuoktiniu ir dar be to Romos kataliku, iškart
užsiklijuoju savotišką gėdos žymę. Juk iš tokių kaip aš diskriminaciją patiria
visos pažeidžiamos visuomenės grupės: moterys, vaikai, neįgalieji, rasinės,
tautinės ir seksualinės mažumos, kitatikiai ir varguoliai. Jaučiu pareigą reguliariai
priminti, kad ne tik juos visus drauge ir kiekvieną atskirai toleruoju, bet ir
pasisakau už neatidėliotiną bet kokios diskriminacijos išnaikinimą. Net į
„Fecebook” grupę „Feminizmas” užsiregistravau. Tradicionalistų požiūriu, tai
yra baisesnė savo lyties išdavystė, nei kad būčiau pražygiavęs Druskininkų
kurorto šventės eisenoje su aukštakulniais ir bikiniu. Ar manote, kad to
pakanka?
Tėvas šiandien yra tas žmogus, kurį iš vienos pusės spaudžia
daugybė patriarchalinių stereotipų, įgarsinamų giminaičių, draugų ir kaimynų, o
iš kitos - visuomenės reikalavimai būti tolerantišku bei pažangiu. Tėvas
privalo turėti paklausią profesiją, uždirbti daugiau už vidutinę algą arba
vadovauti sėkmingam verslui, vairuoti „nebobišką” automobilį, spinduliuoti
pasitikėjimą savimi, būti sportišku, energingu, seksualiu, reguliariai
tikrintis sveikatą ir valytis dantis, žinoti daugiau už „Google” ir neprarasti
savitvardos ekstremaliose situacijose. Antraip vaikai negalės juo didžiuotis,
negerbs ir iš gėdos pradės rūkyti „žolę” arba emigruos. Kadangi tokių herojų
būdavo tik užpraeito dešimtmečio Holivudo filmuose, tai kiekvieną tėvą kankina
savo netobulumo suvokimas. Vieni nuo jo vaduojamės išeidami į žvejybą,
medžioklę, kopdami į kalnus arba buriuodami audringuose vandenyse, kitiems
pakanka užsimiršimo prie alaus bokalo, krepšinio varžybose arba politikoje.
Patriarchalinių stereotipų įkaitu tapusiam tėvui išgirdus
bet kokias kalbas apie moterų, vaikų, gėjų ir dar kieno nors teises, darosi
baisu, kad prie visų išvardintų reikalavimų prisidės dar tiek pat, o gal ir
daugiau. Ekologiškas, jautrus, socialiai atsakingas... Visa tai taip
nesuderinama, kad belieka mestis į kraštutinį tradicionalizmą ir pradėti neigti
visas tas iš Vakarų Europos ateinančias „tolerastų nesąmones” kaip svetimą ir
mūsų tradicijas griaunančią jėgą. Jie pasirašinėja peticijas, reikalaujančias
uždrausti viską, ko nebuvo romantiškai įsivaizduojamoje XX a. pradžios
smetoniškoje Lietuvoje, kunigaikščių ir vaidilučių Didžiojoje kunigaikštystėje
arba pseudoistorinėje Sarmatijoje. Buriasi į grupes socialiniuose tinkluose ir
gąsdina vienas kitą „Youtube” filmukais apie Norvegijoje atimamus iš tėvų
vaikus ir Belgijoje įteisintą pedofilų partiją. Naująja jų pranaše tapo Milda
Bartašiūnaitė iš sekso ekspertės persikvalifikavusi į juventalinės justicijos
žinoves. Perfrazuojant vieną greitųjų paskolų bendrovės reklaminį šūkį, nedavė
Gintaras Steponavičius, duos Petras Gražulis...
Atmetusio patriarchalinius stereotipus tėvo tyko grėsmė
nuslysti į kitą kraštutinumą ir iškart tapti vyriškos lyties supermama -
organiškų sauskelnių, vaikiškų aliejukų ir ekologiškų košyčių ekspertu, kas
pusvalandį įkeliančiu į „Instagram” vežimėlio su apsidergusiu bambliu
nuotrauką, kol to vaiko mamytė siaučia po klubus su draugėmis ir vandens parke
pažindinasi su raumeningais macho. Gerai apmokamas darbas jam reikalingas
nebent tam, kad iš jo galėtų išeiti į tėvystės atostogas. Jo automobilis -
dyzelinis vienatūris, kurio salono transformacijos ir vaikiškų kėdučių
tvirtinimo galimybės svarbesnės už variklio galią bei valdymo savybes. Jo lytį
nustatyti galima tik pagal asmens kodą, o barzda želia, kad vaikams būtų už ko
tampyti.
Tėvystė XXI a. Lietuvoje tapo tokiu sudėtingu iššūkiu, o
gyvi pavyzdžiai - tokie neįkvepiantys, kad puikiausiai suprantu žmones, kurie
egoistiškai mėgaujasi gyvenimu savo malonumui ir profesine karjera atidėdami
vaikų klausimą priešpensiniam amžiui. Planetoje, kurios gyventojų skaičiaus
didėjimas kelia grėsmę visoms ekosistemoms, vaikų darymas jau seniai nėra
pareiga ar prievolė. Bet, kaip liudija mano asmeninė buvimo tėvu patirtis,
vargai ir nepritekliai pasimirš, o tėvystės suteiktą džiaugsmą prisiminsite
visą gyvenimą.