2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis

Tėvystės sumaištis

Po darbo dienos privažiavau prie didžiausio Druskininkų prekybos centro ir žiūriu, kad stovėjimo aikštelėje laisvų vietų yra tik tarp pažymėtų ženklu „Šeimos vieta”. 6 cilindrų varikliui dirbant, kokias 10 minučių tarpusavyje diskutavome, ar dar turime teisę ten statytis, kai dukrai sukako 18 metų. Per tą laiką kažkas išvažiavo ir įgrūdau savo griozdą paprastoje stovėjimo vietoje. Nes tiesiog nežinau, kokia šeimos koncepcija vadovaujasi prekybos centro administracija. Panašus pasimetimas yra ištikęs ne tokią jau mažą mūsų visuomenės dalį ir ne vien tik prekybos centrų aikštelėse.

Sekmadienį švęsime Tėvo dieną. Aš sveikinsiu savo tėvą, dukra - mane, mama tikriausiai norės, kad po šv. Mišių pavėžėčiau ją į naująsias Druskininkų kapines, prie senelio Adomo kapo. Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta, aišku, tradiciška - ko čia dar pasimesti. Bet įvardindamas save lietuvių tautybės vedusiu pasiturinčiu heteroseksualiu baltuoju vidutinio amžiaus sveiku vyriškiu, tėvu, sutuoktiniu ir dar be to Romos kataliku, iškart užsiklijuoju savotišką gėdos žymę. Juk iš tokių kaip aš diskriminaciją patiria visos pažeidžiamos visuomenės grupės: moterys, vaikai, neįgalieji, rasinės, tautinės ir seksualinės mažumos, kitatikiai ir varguoliai. Jaučiu pareigą reguliariai priminti, kad ne tik juos visus drauge ir kiekvieną atskirai toleruoju, bet ir pasisakau už neatidėliotiną bet kokios diskriminacijos išnaikinimą. Net į „Fecebook” grupę „Feminizmas” užsiregistravau. Tradicionalistų požiūriu, tai yra baisesnė savo lyties išdavystė, nei kad būčiau pražygiavęs Druskininkų kurorto šventės eisenoje su aukštakulniais ir bikiniu. Ar manote, kad to pakanka?

Tėvas šiandien yra tas žmogus, kurį iš vienos pusės spaudžia daugybė patriarchalinių stereotipų, įgarsinamų giminaičių, draugų ir kaimynų, o iš kitos - visuomenės reikalavimai būti tolerantišku bei pažangiu. Tėvas privalo turėti paklausią profesiją, uždirbti daugiau už vidutinę algą arba vadovauti sėkmingam verslui, vairuoti „nebobišką” automobilį, spinduliuoti pasitikėjimą savimi, būti sportišku, energingu, seksualiu, reguliariai tikrintis sveikatą ir valytis dantis, žinoti daugiau už „Google” ir neprarasti savitvardos ekstremaliose situacijose. Antraip vaikai negalės juo didžiuotis, negerbs ir iš gėdos pradės rūkyti „žolę” arba emigruos. Kadangi tokių herojų būdavo tik užpraeito dešimtmečio Holivudo filmuose, tai kiekvieną tėvą kankina savo netobulumo suvokimas. Vieni nuo jo vaduojamės išeidami į žvejybą, medžioklę, kopdami į kalnus arba buriuodami audringuose vandenyse, kitiems pakanka užsimiršimo prie alaus bokalo, krepšinio varžybose arba politikoje.

Patriarchalinių stereotipų įkaitu tapusiam tėvui išgirdus bet kokias kalbas apie moterų, vaikų, gėjų ir dar kieno nors teises, darosi baisu, kad prie visų išvardintų reikalavimų prisidės dar tiek pat, o gal ir daugiau. Ekologiškas, jautrus, socialiai atsakingas... Visa tai taip nesuderinama, kad belieka mestis į kraštutinį tradicionalizmą ir pradėti neigti visas tas iš Vakarų Europos ateinančias „tolerastų nesąmones” kaip svetimą ir mūsų tradicijas griaunančią jėgą. Jie pasirašinėja peticijas, reikalaujančias uždrausti viską, ko nebuvo romantiškai įsivaizduojamoje XX a. pradžios smetoniškoje Lietuvoje, kunigaikščių ir vaidilučių Didžiojoje kunigaikštystėje arba pseudoistorinėje Sarmatijoje. Buriasi į grupes socialiniuose tinkluose ir gąsdina vienas kitą „Youtube” filmukais apie Norvegijoje atimamus iš tėvų vaikus ir Belgijoje įteisintą pedofilų partiją. Naująja jų pranaše tapo Milda Bartašiūnaitė iš sekso ekspertės persikvalifikavusi į juventalinės justicijos žinoves. Perfrazuojant vieną greitųjų paskolų bendrovės reklaminį šūkį, nedavė Gintaras Steponavičius, duos Petras Gražulis...

Atmetusio patriarchalinius stereotipus tėvo tyko grėsmė nuslysti į kitą kraštutinumą ir iškart tapti vyriškos lyties supermama - organiškų sauskelnių, vaikiškų aliejukų ir ekologiškų košyčių ekspertu, kas pusvalandį įkeliančiu į „Instagram” vežimėlio su apsidergusiu bambliu nuotrauką, kol to vaiko mamytė siaučia po klubus su draugėmis ir vandens parke pažindinasi su raumeningais macho. Gerai apmokamas darbas jam reikalingas nebent tam, kad iš jo galėtų išeiti į tėvystės atostogas. Jo automobilis - dyzelinis vienatūris, kurio salono transformacijos ir vaikiškų kėdučių tvirtinimo galimybės svarbesnės už variklio galią bei valdymo savybes. Jo lytį nustatyti galima tik pagal asmens kodą, o barzda želia, kad vaikams būtų už ko tampyti.


Tėvystė XXI a. Lietuvoje tapo tokiu sudėtingu iššūkiu, o gyvi pavyzdžiai - tokie neįkvepiantys, kad puikiausiai suprantu žmones, kurie egoistiškai mėgaujasi gyvenimu savo malonumui ir profesine karjera atidėdami vaikų klausimą priešpensiniam amžiui. Planetoje, kurios gyventojų skaičiaus didėjimas kelia grėsmę visoms ekosistemoms, vaikų darymas jau seniai nėra pareiga ar prievolė. Bet, kaip liudija mano asmeninė buvimo tėvu patirtis, vargai ir nepritekliai pasimirš, o tėvystės suteiktą džiaugsmą prisiminsite visą gyvenimą.

2013 m. gegužės 24 d., penktadienis

Ar kontrabanda galėtų išmaitinti Lietuvą?

Tikrasis Lietuvos žmonių kūrybiškumas pasireiškia
slepiant gabenamas per sieną cigaretes. VSAT nuotrauka
Vos tik viešoji įstaiga „Lietuva be šešėlio“ pristatė „Šešėlio žemėlapį“ internete, tautiečiai puolė žymėti taškus, kuriuose, jų manymu, nelegaliai prekiaujama alkoholiniais gėrimais, tabako gaminiais ir degalais. Daugiausiai didžiuosiuose miestuose, o pasienio savivaldybėse, kur šiukšlių dėžėse nerasite lietuviškomis banderolėmis pažymėtų cigarečių pakelių - vos vienas kitas. Jeigu, pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos apklausos, net 62 proc. Lietuvos gyventojų pateisina kontrabandą, nors tik trečdalis prisipažįsta, kad ją perka, tai kodėl nė vienas iš jų išrinktų politikų tiesiai ir atvirai nedrįsta pasiskelbti atstovaujančiu kontrabandininkų interesus?

Teisinti kontrabandą ir šešėlį, žinoma, yra siaubingai nepatriotiška, gal net nusikalstama. Todėl ir pabandysiu pabūti „velnio advokatu”. Ne tik išdėstyti argumentus, kodėl kontrabandą galima pateisinti, bet ir pristatyti galimą Lietuvos, kaip iš kontrabandos gyvenančios šalies, viziją.

Kai balsavome referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą, informacijos apie jos vieningą akcizų politiką agitatoriai stengėsi neminėti. Lietuva drauge su kitomis naujosiomis ES narėmis išsiderėjo šiokį tokį pereinamąjį laikotarpį, ir naiviai manėme, kad per tą laiką ne tik kuro bei rūkalų kainos, bet ir mūsų pajamos bent priartės prie senųjų europiečių algų vidurkio. Juolab niekas negalėjo prognozuoti, kokios akcizinių prekių kainos bus pas mūsų kaimynus baltarusius ir rusus.

Pati idėja apmokestinti kurą akcizais, viršijančiais jo kainą be mokesčių, remiasi klaidinga prielaida, kad kuro vartojimą reikia mažinti, tarsi važinėjimas automobiliu būtų kažkoks žalingas įprotis kaip rūkymas arba alkoholio vartojimas. Tokiu būdu sukeltos kuro kainos ne tik brangina visas kasdienio vartojimo prekes, kurias juk reikia kažkaip atvežti į parduotuves arba pirkėjų namus, bet ir nekonkurencinga paverčia bet kokią ūkinę veiklą. Daugybės verslo rūšių neverta nė pradėti, nes didelės transporto išlaidos jas paverčia nuostolingomis. O kai viskas taip brangu, brangsta ir darbo jėga - kas gi dirbs už pinigus, kurių neužtenka kelionėms į darbą ir cigaretėms.

Brangus kuras lemia ir netolygią šalies teritorinę plėtrą. Žmonės tūno susigrūdę ankštuose blokinių daugiabučių  kambarėliuose, atiduoda didžiąją savo pajamų dalį už jų nuomą ir šildymą, o atokesnėse vietovėse lyg po Didžiojo maro griūva niekam nereikalingi apleisti namai. Pernelyg brangu važinėti į darbą, už kurį mokama vidutinė alga, ne tik šimtą, bet ir kelias dešimtis kilometrų. Toks nesveikas kuro branginimas grindžiamas dar ne taip seniai komunistais save vadinusių Europos kairiųjų ir žaliųjų prielaida, neva mažiau važinėdami galime sulėtinti klimato kaitą, o nuosavas automobilis - buržujų privilegija. Jaukioje pamiškėje gyvenančią šeimą su keliais vaikais, besidžiaugiančią žalumynais iš savo daržo, paežerėje sirpstančiomis žemuogėmis ir žydinčios pievos kvapais, jie norėtų priversti utilizuoti kantriai tebetarnaujančią 20 metų senumo „Audi 100”, sugrūsti į socialinį būstą mieste ir priversti važinėti visuomeniniu transportu. Ko neišvarė iš tėviškės pokario stribai, mokestinėmis priemonėmis išvarys sava valstybė.

Lietuviškas sugebėjimas prisitaikyti prie pakitusios aplinkos, rasti spragų įstatymuose, išgyventi ir verstis net tada, kai, atrodytų, jau nebėra iš ko, perduodamas iš kartos į kartą. Nepasitikėjimo visomis valdžiomis genas ypatingai stiprus provincijoje, kur įskųsti baltarusišku dyzelinu prekiaujantį kaimyną vis dar yra taip pat amoralu, kaip uždegti jo kluoną ar išprievartauti ožką. Iš pavydo tai kartais padaroma, bet skundikas visada smerkiamas, o nukentėjusiojo dėl jo skundo gailimasi. Paprotinė teisė, prieštaraujanti oficialiajai teisinei sistemai, kuo puikiausiai atsispiria bet kokiai propagandai per žiniasklaidos priemones ir valdžios sugalvotoms socialinėms akcijoms.


Turėdami tokias gilias tradicijas, vieną kartą galėtumėm pabandyti pažvelgti į akcizinių prekių kontrabandą ne kaip į grėsmę, bet kaip į galimą šalies ūkio plėtros kryptį. Visiškas ES išorinės sienos kontrolės atsisakymas neįmanomas ir netgi nereikalingas. Formaliai vykdydami visus įsipareigojimus Europai ir laikydami pasienyje veiklą imituojančius, bet prastai finansuojamus pareigūnus, galime sėkmingai tapti iš kontrabandos gyvenančia šalimi. Išlaikant tą pačią retoriką apie kovą su „šešėliu”, pakaktų neoficialių aukščiausių šalies vadovų patarimų muitinės ir pasienio policijos struktūroms kuo rečiau pastebėti, ką veža sieną kertantys automobiliai su lietuviškais numeriais, o toliau viskas susiklostytų savaime. Kontrabanda galėtų išmaitinti kelis kartus daugiau, negu dabar ja verčiasi, ne vien tik pasienio miestelių gyventojų. Už mūsų juk milžiniška ir nepasotinama ES vidaus rinka su astronominėmis kuro ir rūkalų kainomis. Vežk kiek nori ir tai bus tik lašas jūroje. O uždirbtus pinigus kontrabandininkai leis ten, kur gyvena - netaupydami apsipirkinės prekybos centruose, remontuosis automobilius, statysis namus, kirpsis plaukus ir valgys restoranuose. Valstybė praras po kelis šimtus milijonų litų per metus akcizų, bet tikėtina, kad keliskart daugiau atgaus per padidėjusį PVM surinkimą. O jeigu neatgaus, bus galima dar kartą sumažinti finansavimą muitinei.

2013 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis

Nugalėtoju galima tiesiog būti


Šv. Pranciškus sakydavo pamokslus paukščiams, o aš nuo vėlyvos vaikystės, viską, kas geriausio yra atėję į galvą, suformulavau vaikščiodamas po mišką - grybaudamas ar šiaip bastydamasis. Ir tik vėliau atradau, ką suteikia paprastas banalus savo kiemo žolės pjovimas.

Mintyse kalbėti su savimi ar Dievu tikriausiai įmanoma ir mieste, bet ten kažkas visuomet nutraukia, įsiterpia, klausia, reikalauja dėmesio. Jei ne tiesiogiai, tampydami už skvernų ir reikalaudami centų, tai anoniminiu šurmuliu, transporto srautu, tiesiog akyse kintančia aplinka. Turi arba neišsiskirti iš bendro srauto, arba taikstytis, kai numindo ausis.

Mažesniame mieste save girdėti lengviau jau vien todėl, kad tas srautas juda lėčiau, bet prisideda visiškas privatumo nebuvimas, kai kaimynai iš gretimos laiptinės žino apie mane tai, ko nė pats nežinau. Kiekvienas sutiktas arba mokėsi su mano žmona vienoje klasėje, arba prisimena kelias tėvo jaunystės eilėraščių eilutes. Emigravęs iš sostinės į Druskininkus dešimtmetį bandžiau prie to priprasti. Paprasčiausiai negalvoti, kas ir ką šneka už nugaros. XX a. besibaigiant, darėsi vis aiškiau, kad tai gresia visišku susmulkėjimu, kai pačiam pradės darytis įdomu santykiai tarp vietos politikų buvusių žmonų ir jas pakeitusių jauniklių. Arba kažkas labai šapranauskiškai baisaus.

Daugelis druskininkiečių iki šiol nesupranta, kaip galėjau būtent tuo metu, kai kurortas, jų supratimu, atgimė naujam gyvenimui, pabėgti už poros dešimčių kilometrų ir apsigyventi kažkur tarp pelkių kaip koks Šrekas. Pabrangęs automobilio kuras suėda tai, ką sutaupau šildydamasis malkomis, bet pinigai čia nėra tokie svarbūs. Svarbiausia, kad po darbo dienos užsidaręs kiemo vartus atsiduriu savo privačiame pasaulyje tik su artimiausiai žmonėmis, šunimi ir katinais, kurmiais ir kėkštais, žydinčiomis obelimis ir alyvomis. Ir su žole, kuri viename kiemo gale užauga per sprindį, kol nustumiu vejapjovę į kitą.

Žolės pjovimas yra ypatinga meditacijos rūšis, kurią psichoterapeutai turėtų prirašyti savo pacientams kaip veiksmingą profilaktikos priemonę nuo daugybės dvasios ligų. Kai kiti pjauna, o jūs žiūrite - neveikia. Tada ima erzinti benzininio variklio triukšmas ir išvis sunku suprasti, kaip kažkam gali teikti malonumą toks iš pirmo žvilgsnio nekūrybingas darbas. Tik tada, kai pats einu paskui vejapjovę ir jaučiu, kaip mano pastangomis netvarkingų stiebų chaosas virsta civilizuota, sukultūrinta erdve, mintyse tariami žodžiai jungiasi į prasmingus sakinius. Net kai jie lieka neužrašyti, tarsi paukščiams perskaitytas pamokslas, jau vėliau galiu iš atminties traukti pusfabrikačius būsimiems tekstams. Atsargiai apuostyti, ar dar nesugedę, tinka maišyti su šviežiomis aktualijomis, ar neprasmardins jų priplėkusiomis užpraeito amžiaus ideologijomis.

Norėjau rekomenduoti bičiuliui vejapjovę, atsidariau „Klippo” tinklalapį, o ten parašyta, kad nuo šiol šio prekinio ženklo sodo technika bus pardavinėjama tik Skandinavijoje. Apmaudu, kad nesame verti skandinaviškos kokybės. Bet galiu suprasti ir „Husqvarna” koncerno politiką - nupirko legendinį, bet smulkų gamintoją, perkėlė jo ištobulintas technologijas į savo brangiausius profesionalios serijos gaminius ir ko daugiau reikia? Tiesa, kad sąžinė būtų rami, kurį laiką eksponavo „Klippo” vejapjoves visuose didžiausiuose savo prekybos salonuose, nors jų labai ir nereklamavo. Bet lietuviui bet kokią techniką duok kuo pigiau, o jei solidaus gamintojo, tai „kaip naują”, vos 10 metų naudotą iš Vokietijos.

„Jūs esate vienas iš nugalėtojų,”- rašo man elektroniniu paštu „Euro Millions” pasivadinęs adresatas skidopedro1990. Žinau, esu ir be sukčiaus dovanų, bet jaučiuosi dėkingas kad tai priminė. Išgalvotus laimėjimus tegul pasilaiko, nes man ta žinia su pinigais nesisieja. Nugalėtoju arba pralaimėjusiuoju galima tiesiog būti.

Kai mes čia ne ypatingai pompastiškai minėsime Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, labai norėčiau, kad ten, pomirtiniame pasaulyje, visiems žuvusiems susprogdintose žeminėse, nušautiems išdavusių bendražygių ir išmėsinėtiems stribynuose kažkas viską žinantis pasakytų, jog būtent jie tame kare nugalėjo. Ir tik nereikia jų vardu spekuliuoti, neva ne už tokią Lietuvą padėjo galvas, nes čia nepakanka vienam darbo, kitam savaip suprasto teisingumo, o ir į valdžią vėl ir vėl pro visokias landas grįžta anų stribų vaikai ir anūkai. Jų aukos kaina esame laisvi, o visa kita kaip norėsime, taip ir susitvarkysime - pirmiausiai savo kieme, paskui gatvėje, savivaldybėje, šalyje.

2013 m. gegužės 10 d., penktadienis

Slaptas populiarumo receptas: nieko nereikia daryti

Alfa.lt nuotrauka

Mūsų Premjeras Algirdas Butkevičius – unikalus žmogus. Kuo mažiau jis ką nors veikia, tuo sparčiau auga jo populiarumas. Panašu, kad po sunkmečio diržų veržimosi, mokestinių naujovių ir proveržių, mes išties labiausiai pasiilgome tokios valdžios, kuri paprasčiausiai paliktų mus ramybėje, ir gyvenimas ramiai tekėtų sava vaga be jokio jos kišimosi.

 Dar suprasčiau, jeigu jis atrodytų taip, kaip Artūras Paulauskas ano kandidatavimo į Prezidento postą laikais. Tas buvo gražus vidutinio amžiaus damoms iš rajonų centrų, priminė iškart kelis XX a. aštuntojo dešimtmečio romantinėse dramose matytus personažus. Kai tokį filmą atveždavo į nutriušusį kino teatrą paauglių supjaustytomis kėdėmis, prie bilietų kasų nusidriekdavo eilės, o svarbiausioms miestelių ponioms – prekybininkėms ir partijos vadukų žmonoms vietos būdavo rezervuojamos asmeniškai. Padūsavę, kai svajonių vyriškis gerai pasiūtu kostiumu bučiuoja pagrindinę filmo veikėją besileidžiančios į Viduržemio jūrą saulės fone, jos grįždavo į standartinius butus ir pamatydavo išsidrėbusius ant sofos priešais ledo ritulio varžybas rodantį „Šilelį” pilvotus ir pleiskanotus savo vyrus.

Bet grįžkime prie Premjero. Kadangi visai nepiktą naujametį Algio Ramanausko raginimą įsidėti kontaktinius lęšius, kad neatrodytų kaip koks prietaisas, socialdemokratai suvokė tik kaip įžeidimą, belieka spėlioti, kodėl būtent toks lyderis dabar labiausiai tinka ir jiems, ir jų rinkėjams? Kur jo populiarumo paslaptis, koks bendras bruožas vienija visus tuos juo pasitikinčius žmones?

Pavadinčiau tai nuovargiu. Šis žodis labiausiai tinka apibūdinti tą būseną, kurioje įklimpome. Nuovargis nuo permainų atsirado tada, kai Permainų koalicija pasivadinusi TS-LKD, abiejų liberalų bei valinskininkų koalicija reguliariai bet neprognozuojamai mus džiugindavo vis naujais būdais stabilizuoti viešuosius finansus. Tai yra daugiau paimti iš mūsų ir mažiau išleisti viešiesiems reikalams, kad skirtumas tarp biudžeto išlaidų bei pajamų kaip nors sumažėtų. Tik nepamanykite, kad aš dėl to juos kaltinu - tokie sprendimai buvo tiesiog neišvengiami, kaip neišvengiamas buvo ir jų pralaimėjimas 2012 m. Seimo rinkimuose.

A.Butkevičiaus neryžtingumas lėmė, kad jau pusę metų gyvename daugmaž ramiai ir pradedame jaustis tikri, kad rytoj bus nei geriau, nei blogiau, negu šiandien.

„Neplanavome ir neplanuojame imtis skubotų, nepamatuotų pertvarkų ir nelenktyniausime parengtų įstatymų projektų gausa. Ne nuo kovingos retorikos pareiškimų realiai gerėja žmonių gyvenimas, sumažėja nedarbas, padidėja minimalus atlyginimas, traukiasi šešėlinė ekonomika,”- sakė XXXI LSDP suvažiavime Premjeras.
Retorikoje tebekartojami revoliuciniai šūkiai apie socialinį teisingumą ir solidarumą, bet tik sudarinėjamos vis naujos darbo grupės, o jų pasiūlymai atgula į stalčius. Ar tai neprimena kitų daugiaženkliais skaičiais vadintų suvažiavimų laikų? Leonido Brežnevo laikų stabilumas vis dar yra tas prarastas aukso amžius, kai jau nebereikėjo bijoti Stalino represijų, o teisingai besielgiant galima buvo tikėtis valdiško buto po 15 metų ir „žiguliuko” po 25, tyliai ką nors vogti iš darbovietės arba spekuliuoti šešėlinėje rinkoje.

„Žmonės, ypač vyresni, sako, kad jie bijo euro įvedimo, aš manau, kad jie labiau bijo ne euro, bet pasikeitimų proceso. Aš esu tikras, kad šį procesą mes sureguliuosime,” – žada A.Butkevičius. O juk sureguliuos, net, jeigu kainos kils, jausimės taip, lyg šioje šalyje jau labai seniai visiškai nieko nevyksta.
Buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės kompiuteryje paliktų „Excelio” lentelių gali pakakti iki pat kadencijos pabaigos. Atominės elektrinės nei statysime, nei nestatysime, skalūnų dujų gavyba sėkmingai klimps diskusijose su staiga pažaliavusiomis galimų išgavimo regionų bendruomenėmis... Daugiabučių renovacija užsiims savivaldybės, tai, nesėkmės atveju, ant jų bus galima sukarti visus šunis, o, jeigu pavyks, tai Vyriausybė turės kuo pasigirti.

Premjeras puikiausiai galėtų likusius trejus su puse metų neiti į darbą ir tik retkarčiais viešai pasakyti kelis sakinius apie tai, kaip jo pirmtakas nuvarė šalį ir pažadėti dar daugiau socialinio teisingumo. Gali būti miręs ir niekas to nepastebės, o reitingai pakils dar keliais procentais.

2013 m. gegužės 3 d., penktadienis

Niekur nemačiau užmirštų motinų statistikos


Tinkamesnio metų laiko šventei, kurios metu sveikinam mamas, niekaip nesugalvočiau. Pirmąjį gegužės sekmadienį net ir tokiais metais kaip šie, kai pavasaris nepadoriai ilgai kažkur užsibuvo, šviežia žaluma pasidabina kiekvienas gyvas stagaras, o dulkėti dar nepradėję vieškeliai patys mus parveda į saulės nutviekstus motinų namus po žydinčiomis kriaušėmis.

Reguliariai bandome suskaičiuoti, kiek vaikų, paliktų emigravusių tėvų, auga su seneliais, tetomis ar visai be priežiūros. Tik niekur nemačiau užmirštų motinų statistikos. Nesu kažkoks tradicinės išplėstinės kelių drauge gyvenančių kartų šeimos sampratos šalininkas. Tikiu, kad suaugę vaikai turi eiti kurti savo gyvenimo. Nuo ryto iki vakaro užpraeito amžiaus išmintį, kaip, jos įsitikinimu, padoru rengtis ištekėjusiai moteriai ir kur dėti išplautus šaukštelius, žarstanti anyta gali išvesti iš proto net ir pačią tolerantiškiausią marčią. Todėl skirtingų kartų gyvenimas drauge, net kai tai daroma vien todėl, kad jaunos šeimos neišgali nuomotis arba įsigyti atskirą būstą bei viliasi, kad tėvai dirbs nemokama savo anūkų aukle, yra pati prasčiausia išeitis.

O kai jau įsikuriama atskirai, jaunai šeimai pirmiausiai rūpi savi darbai, vaikų ligos, darželiai, ligos, gimtadieniai... Tėvus prisimename vis rečiau, net jeigu gyvename tame pačiame mieste arba rajone, vietoje apsilankymo tik paskambiname, paskui ir tą skambutį atidedame kitai dienai, savaitgaliui. O mama, lyg tyčia, sugeba paskambinti tokiu metu, kai bandau iš šalutinio kelio išvažiuoti į 4 juostų greitkelį ir pasukti į kairę. Arba automobilių turguje bandau išaiškinti pirkėjui Vidurinės Azijos stepių vėjų nugairintu veidu, kad geras vokiškas variklis privalo leisti tepalus per visas tarpines.

Nesvarbu, ar esate širdies transplantacijos operacijai vadovaujantis chirurgas ar iki dantų ginkluotas specialiojo būrio pareigūnas, suguldantis ant žemės randuotus banko plėšikus, mama jus prisimins kaip mažą berniuką ištampytomis pėdkelnėmis, kuris susigrūdo į nosį vyšnios kauliuką ir naktimis sapnuodavo vonioje matytą didelį vorą bei bijojo tamsos. Jeigu to nenorėsiu suprasti arba bandysiu ją pakeisti, mes tik dar labiau nesusišnekėsime.

Matau, kaip mano mama sensta, jūsiškės irgi nejaunėja, bet net tada, kai dėl amžiaus ar ligų joms išties reikės mūsų pagalbos, mano supratimu, svarbiausia bent retkarčiais pasakyti arba leisti suprasti, jog jos vertos pagarbos ir mums reikalingos ne ką mažiau, negu tada, kai buvome maži ir nuo jų priklausomi. Tai nėra veidmainystė. Kai nuvažiuoju aplankyti mamos, ji visuomet būna prigaminusi tiek maisto, kad užtektų pavalgydinti pusė Somalio. Net ir žinodamas, kad ne pačius pigiausius produktus ji perka už savo nedidelę pensiją, kurios mėnesio pabaigoje gali ir pritrūkti, negaliu atsisakyti sėsti prie stalo. Atsisakydamas paniekinčiau jos pastangas, rūpestį, kad sūnus, iš kurio, va, tik nutriušus barzda ir akys liko, bent kartą sočiai pavalgytų.

Karo bei pokario kartai maistas turi ypatingą reikšmę ir mes, jaunesnieji, to niekada iki galo nesuprasime. Mano mama vis prisimena, kaip grįždama į Neravus iš kitame Druskininkų gale veikusios mokyklos turėdavo šaltyje alkana kelias valandas atstovėti eilėje prie duonos parduotuvės ir tik sutemus parsirasdavo namo su keliais kvepiančiais kepaliukais. Todėl jos kartai galimybė sočiai pavalgyti reiškia tą patį, ką mums išmanieji telefonai ir beveik nauji automobiliai. Net jeigu paskui visą savaitę turėsiu gerti vaistus nuo skrandžio bėdų, niekada neatsisakysiu mamos išvirtos raugintose kopūstuose kiaulienos kulninės, keptos vištos, o tada, kai jau visai nebeliks jėgų ką nors praryti, dar ir saldžios arbatos su stora varškės sūrio rieke.
Kiekviena motina žino, kad jos sūnus ar duktė yra pats geriausias ir doriausias, o jei kartais ir suklysta, tai dėl to kalti apgaule iš tiesaus kelio išvedantys draugai, nesugebantys išskirtinių gebėjimų įvertinti darbdaviai ir nepakankamai mylintys sutuoktiniai. Sūnus negali metų metais neprasiblaivyti todėl, kad yra beviltiškas alkoholikas - tikriausiai kažkas tyčia kasdien jį girdo. Nėra jokios prasmės kiekvieną kartą, o juolab lankantis Motinos dieną, įtikinėti, kad taip nėra. Mama tik palinguos galva ir taip pažiūrės... Žinau, kad jei kada būčiau nuteistas už karo nusikaltimus, nekrofiliją ir pavogtus iš bažnyčios aukų dėžutės pinigus, mama bus paskutinis žmogus pasaulyje, kuris tikės, jog esu nekaltas.

Geriausias būdas išvengti perdėto mamos dėmesio tokią dieną yra drauge atsivežti savo vaikus. Tada pastangos primaitinti visam likusiam gyvenimui ir nuskaityti iš plėšomo kalendoriaus lapelių patarimai teks jiems, o jūs galėsite nutaisyti atlaidžią katinišką šypseną ir ramiai juos stebėti.