2013 m. sausio 31 d., ketvirtadienis

Rainius neneigia kaltės dėl emigracijos ir klimato kaitos


Jeigu dar nesirgote gripu, tai ilgai laukti nereikės, nes epidemijos lygis jau pasiektas net ir tuose Lietuvos užkampiuose, kur, jeigu tikėčiau emigracijos baubu mus gąsdinančiais viešųjų debatų „Kaip sustabdyti masinę emigraciją?“ dalyviais, sirgti jau nėra kam. Jeigu pabandysite tokiu metu prasibrauti pas savo šeimos gydytoją, po valandos laukimo kosinčių it prieštankiniai pabūklai žmonių eilėje imsite manyti, kad išvažiavo per mažai. Ir nors naujausi statistiniai duomenys jau pradeda rodyti priešingas tendencijas - išvažiuojančiųjų srautas mažėja ir vis daugiau emigrantų grįžta namo - tautos gelbėtojais pasijutusių visuomenininkų būrelis vis dar triūbija apie pavojų „kuriamųjų galių bei lietuvių kultūros išsaugojimui.“

 Asociacijos „Nepartinis demokratinis judėjimas“ į Mokslų Akademiją sukviesti debatų „Kaip sustabdyti masinę emigraciją?“ dalyviai - daugmaž sugebantys savo aplinkoje orientuotis politikai Vytenis Povilas Andriukaitis, Arvydas Anušauskas, Ramūnas Karbauskis, Juozas Imbrasas, Arvydas Akstinavičius bei 5 ekspertų grupės nariai Petras Adlys, Audra Sipavičienė, Antanas Kulakauskas, Povilas Urbšys ir Dainius Paukštė. Bet kai suleidi juos drauge, gimsta rezoliucijos, kuriose, iš kurio galo beskaityčiau, nematau nė vieno pasiūlymo, dėl kurio kam nors būtų verta išsikrauti jau supakuotus lagaminus ir iškeisti „Ryanair“ bilietą į „arklą, knygą lyrą...“ Kol už tą patį nekvalifikuotą darbą senosiose ES narėse galima gauti mažiausiai 10 kartų didesnę algą, joks Nacionalinis susitarimas neįtikins treninguotų jaunuolių iš mažų miestelių ir bažnytkaimių atsisakyti galimybės jau šiandien pradėti gyventi geriau už savo tėvus. Kaip tikri užpraeito amžiaus romantikai, rezoliucijos autoriai tiki, kad tokios vulgariai materialios smulkmenos, kaip darbo užmokesčio skirtumas, nublanks vien pabandžius „atkurti elementarias sugyvenimo formas, esmingai keisti žmonių bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą“. Atkreipkite dėmesį - atkurti, o ne sukurti, perkurti, pagerinti. Kurio laikotarpio formos bus atkuriamos - sovietmečio ar carinės baudžiavos - nedetalizuota. Emigracijai stabdyti tinkama „sugyvenimo forma“ neabejotinai buvo sovietmečio spygliuotos vielos pasienyje, pasų neišdavimas kolūkiečiams ir budri išvykstančiųjų turistų priežiūra. Visuomenininkų trokštamą „socialinių jėgų pusiausvyrą, solidarumą ir aktyvų bendradarbiavimą“ galbūt garantuotų baudžiavinio kaimo modelis, sukurtas po Valakų reformos, su bendra žemės naudojimo tvarka, bendruomeniniais prietarais ir be teisės palikti poną.

Mėgstu, kai žmonės giriasi patys susikūrę sau darbo vietas. Todėl negaliu pykti, kad visuomenininkai siūlosi kurti „valstybinę strateginę demografinės būklės kiekybinio ir kokybinio pagerinimo programą”, skelbti „Neišsivaikščiojimo metus” ir, žinoma, numatyti visam tam sunkiam darbui valstybinį finansavimą. Bent jau jų kūrėjams neteks emigruoti. Kadangi emigracija, tikėtina, toliau mažės nepriklausomai nuo jų pastangų, bus galima prisiimti nuopelnus. Tegul ima, juk negaila.

Labai pasistengus, į emigracijos mažinimo programą galima sukišti bet ką, pradedant jos vykdytojų kelionėmis į svečius pas egzotiškų kraštų lietuvius, baigiant darbo vietas išsivažinėjančiuose regionuose kuriančio verslo dotavimu. Tai beveik tokia pat talpi, kone guminė tema, kaip ir klimato kaita. Tik pastaroji eksploatuojama visame pasaulyje, visais įmanomais būdais. Ekofanatikams jau nepakanka, kad automobilį iš transporto priemonės jie pavertė prabanga. Dabar nusitaikė į mano kepsnį - keliama iniciatyva įvesti specialų akcizą mėsai.

„Mėsos vartojimas ir gyvulininkystės apimtys turėtų būti mažinami,”- skelbia šios iniciatyvos šalininkai, remdamiesi moksliniais tyrimais, neva įrodančiais ryšį tarp gyvulininkystės ir klimato kaitos.
Toks įspūdis, kad tie mizantropai iš anksto suplanavo atimti iš žmonių viską, kas gyvenime gali būti malonu - greitą važiavimą galingu automobiliu, kepsnį su alaus bokalu, kvapnų pypkės dūmą ir žolės suktinukę... Pabaigai beliks išsikastruoti vardan baltųjų meškų arealo išsaugojimo.

Žalieji pakraupo, suradę tokių JAV fermų, kuriose 1 kilogramui mėsos pagaminti sunaudojama apie 2 litrus naftos produktų. Mano supratimu, 2 litrai - visai nedaug, jeigu paskaičiuosim, kad kiaulei pašarus reikia pasėti, užauginti, nupjauti, o pačią kiaulaitę paskersti ir į parduotuvę jos mėsgalius atvežti. Ilgesnis kelias, negu mūsų protėvių apdainuota „lino mūka”. Už tai savo kepsnį turime gerbti ir mylėti, o ne papildomai apmokestinti.
Visa bėda, kad leidome keistuoliams iš kadaise buvusių smulkių marginalų grupelių tapti įstatymus inicijuojančia jėga. Jie dabar madingi - leidome įsiskverbti į savo vaikų smegenis. Stringų savarankiškai iš kaulėtos subinės išsikrapštyti nesugebanti paauglė gražuolių konkurse demonstruoja intelektą, sakydama, kad jos gyvenimo tikslas - išgelbėti Arkties pingvinus. O iš jos bukumo mokosi prie ekranų prilipusios bendraamžės.
Visi draudimai sugalvojami kam nors apsaugoti. Niekas neskaičiavo, kiek padavėjų liko be darbo, sumažėjus lankytojų kavinėse, kai jose uždraudė rūkyti, bet likusieji apsaugoti nuo pasyvaus rūkymo. Be recepto vaistinėje galiu nusipirkti tik papildų arba homeopatinio vandenėlio, nes valstybė mano, kad esu neįgalus perskaityti informacinį lapelį ir slapta svajoju nusinuodyti. Kol gydomės užkalbėjimais, gripas virsta plaučių uždegimu, ir tada jau tikrai grasina nuvaryti į kapus.

Mokslininkų įžvelgtas ryšys tarp mėsos gamybos ir klimato kaitos yra toks pats neabejotinas, kaip ryšys tarp mano katino Rainiaus uodegos ilgio ir klimato kaitos. Nes, kuo ilgesnė uodega, tuo ilgiau jis eina iš namų į kiemą pro duris, daugiau išleidžiu šilumos, daugiau kūrenu, daugiau sudeginu malkų ir šildau vargšę Žemės planetą. Jau dabar turėčiau sugalvoti, kur Rainių reikės paslėpti, kai ekofanatikai susiruoš jam uodegą patrumpinti, kad tik Bangladešo lūšnynų neužtvindytų vandenynas. Neabejoju, kad ir dėl lietuvių emigracijos Rainius gali būti šiek tiek kaltas - tai jam tiesiog ant ūsuoto, plataus, buržujiškai gyvenimu patenkinto snukio parašyta.

2013 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Apie senukus, rogutes ir tamsų pažadų mišką


Metų pradžioje dalis Druskininkų daugiabučių namų gyventojų gavo sąskaitas už gruodį suvartotą šilumą, kuriose nebuvo paskaičiuotos kompensacijos. Aišku, žmonės ėjo ieškoti teisybės, o kai kurie iš jų užklydo ir pas mane į redakciją. Taip sužinojau, kad tokio paties ploto, kaip ir mūsų šeimos trobelė užmiestyje, buto šeimininkai be kompensacijų vien už gruodį turėtų mokėti tokią pinigų sumą, kurios man pakanka nusipirkti malkų visam šildymo sezonui. Tuomet ir susimąsčiau, kodėl darbinę karjerą pabaigę miestiečiai taip sunkiai ryžtasi atsikratyti didžiąją jų pensijos dalį suėdančio buto ir keltis į jaukų namelį pamiškėje.


„Miestų augimas vyksta provincijos kaimų ir miestelių sąskaita. Lietuvoje šis procesas ypač stiprus, ir jau po 20 metų neturėsime ne tik daugelio kaimų, miestelių, bet ir rajonų centrų,”- konstatuoja mūsų regioninės politikos klaidas Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis naujienų portale „Delfi” („K.Masiulis. Mūsų miesteliai: išnykimo belaukiant”, 2013 m. sausio 20 d.), bet, užuot pasiūlęs kokią nors išeitį, tik suabejoja, „ar nėra beprasmiška kišti pinigus į Lietuvos provincijos aplinkos gražinimą”. Pritarčiau jam, kad į kaimus ir miestelius tikrai nesugrąžinsime mokslus ką tik baigusio jaunimo, bet nesunkiai galime sugrąžinti darbinę karjerą baigusius pensininkus, jei tik jiems persikraustymas į provinciją leis ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę. O juos aptarnaudami turės darbo santechnikai, elektrikai, vejos prižiūrėtojai, slaugės ir namų tvarkytojos.

Užsiminti apie tai paskatino pastarojo meto diskusijos regioninės plėtros, šilumos kainų reguliavimo, daugiabučių namų renovacijos, nekilnojamojo turto mokesčio ir socialinio teisingumo temomis. Nepradėsiu tyrinėti, kas pirmas - šiandieniniai ar buvusieji valdantieji - sugalvojo tą ar kitą renovavimo schemą. Ir netgi Druskininkų savivaldybės ginčas su šilumą tiekiančia bendrove „Litesko”, kieno kainų skaičiavimo metodika yra teisingesnė, mane domina kiek kitu požiūriu. Bandau suprasti, kodėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainos, jų reguliavimas bei pažadai tą šilumą atpiginti jau ne pirmą dešimtmetį yra tapę aštriausiais politinės kovos įnagiais. Niekas viešai neišdrįsta pasakyti, kad jau seniai buvo tiesiog būtina panaikinti kompensacijas už šilumą, iškraipančias būstų ir darbo rinkas bei šalies regioninės plėtros tolygumą. O už sutaupytus pinigus atsirastų galimybė truputį padidinti valstybės remiamą pajamų dydį, jokiu būdu jo nesiejant su būsto eksploatavimo išlaidomis.

Naujoji masinės būstų renovacijos tvarka iš esmės sugalvota tik tam, kad kaip nors pavyktų įveikti kompensacijas gaunančių ir jokių papildomų įsipareigojimų prisiimti nenorinčią gyventojų dalį. Dabar jie jau nebegalės vetuoti sprendimų, nes, nepritarę namo renovacijai, galės prarasti kompensacijas už sunaudotą šilumą. Tokiu būdu problemą bandoma apeiti, užuot ją sprendus iš esmės, panaikinant kompensacijas.
Kiekvieną kartą, kai užsimenu apie tokią galimybę, man kišamas po nosimi 3 kambarių bute gyvenančių pensininkų, seniai užauginusių vaikus ir tenorinčių šiltai nugyventi jiems likusius metus su savo tiulio užuolaidomis, kineskopiniu televizoriumi, už darbovietės skirtą taloną pirkta sekcija „Freda” ir nuo antsvorio dūstančiu trumpakoju šuniuku, pavyzdys. Tikrai nesu kažkoks sadistas, kuris drįstų pasiūlyti tokius žmones sodinti ant rogučių ir vežti į mišką. Bet gal ne taip žiauriai ir tik truputėlį arčiau miško, toliau nuo sostinės ar brangaus kurorto centro? Juk jeigu vienas važinėjate po miestą nuosavu 7 vietų visureigiu, nes tai, jūsų manymu, yra saugiau ir patogiau, tai ir už kurą degalinėje mokate nebambėdamas arba iškeičiate tą griozdą į mažą miesto mašiniuką. Bet, jeigu ten kasdien girdėtumėte pažadus, kad tie ar kiti politikai pasirūpins, jog kuras kainuotų teisingai, o valstybė sumokėtų už tą jo suvartotą dalį, kuri viršija 5 litrus šimtui kilometrų, iš visureigio jūsų niekas neiškrapštytų.

Taip ir tie didžiai gerbiami senoliai, baigę savo darbinę karjerą, vaikams sukūrus šeimas ir įsikūrus atskirai, neabejotinai susimąstytų apie galimybę apsigyventi jaukiame malkomis šildomame namelyje raudonu stogu ir balta tvora, kur nors arčiau Punios šilo, Bestraigiškės ar Varnėniškės, nedideliame bažnytkaimyje arba vienkiemyje, o už likusius nuo parduoto buto pinigus kasmet aplankytų vis kitą pasaulio šalį. Ir net jei kaimas, iš kurio prieš pusšimtį metų pabėgo, jiems primena tik neišbrendamus purvynus ir kastruojamo paršo žviegimą, tuos stereotipus nėra sunku įveikti, pasidairius kaip dabar ten žmonės gyvena. O geriausiu stimulu dairytis būtų žinojimas, kad pensijos vargiai beužteks butui išlaikyti, ir valstybė nieko nekompensuos. Nedidelis, bet visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, skaičiuojamas nuo to turto vertės be jokių išimčių pirmam ar paskutiniam būstui, taip pat prisidėtų. Tradicija, išėjus į pensiją kraustytis iš didelių brangių butų sostinėje į namus arba taupesnius butus provincijoje ne vakar atsirado daugelyje Vakarų valstybių, o Floridoje nesunkiai rasite gatvių, kuriose gyvena vien tik pensininkai. Įsivaizduoju, kaip atgytų ir išgražėtų Leipalingis, Merkinė, Seirijai ar Balbieriškis... Tik kalbėti apie tai ir daryti sprendimus reikėjo jau seniai, viską lėtai paaiškinant ir nesuteikiant beprasmių vilčių, o ne iškart, kaip toje pasakoje, kurios tautosakos rinkėjai užrašė net 153 variantus, sodinam seną tėvą ant rogučių ir į mišką... Tegul tos rogutės pastovi, reikia su jomis apsiprasti, patikėti pasakojimais, kaip gražu tame miške.

Didžiausia tokių permainų kliūtis yra ne tiek gyventojų galvose tūnantys stereotipai, neva tik mieste jie gali gyventi visavertį gyvenimą, bėdai ištikus, tikėtis kokybiškos medicininės ar specialiųjų tarnybų pagalbos, kiek politikų noras lengviausiu būdu susirinkti pensininkų balsus. Pažadėjai 15, 20, o gal ir visais 30 proc. pigesnę šilumą - sėkmė būsimuose rinkimuose garantuota. Pastebėjai, kad krinta populiarumas - pats metas pakovoti už mažesnes šildymo kainas. Ir visai nesvarbu, ar yra galimybių sumažinti bent vieną iš tos kainos dedamųjų, brangsta dujos ar pinga. Svarbiausia pažadėti, o paskui bus galima apkaltinti godžius šilumininkus, nemokančią matematikos kainų komisiją, „Gazprom”, o geriausia - politinius konkurentus.

Pensininkų organizacijos, guodžiančios savo narius kalbomis apie socialinį teisingumą ir tai, kad jie čia viską išrado, sukūrė, pastatė ir už viską rubliais sumokėjo, todėl dabar valstybė privalo užtikrinti jiems orią senatvę ir atitinkamą gyvenimo kokybę, nutyli, kad ta kokybė priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus asmeninio pasirinkimo laukti malonių iš politikų arba susitvarkyti gyvenimą pačiam.

2013 m. sausio 17 d., ketvirtadienis

Oriai senatvei tereikia sausojo įstatymo ir kvietruginės recepto

Socialiniuose tinkluose klajoja štai tokia liaudies kūryba

Šią savaitę skelbimų lentoje prie mano namų atsirado iškart keli balto popieriaus lapai, kuriuose citatomis iš Šventojo rašo, daugiausia Senojo testamento, esu raginamas gyventi blaiviai. Kadangi visoje šalyje yra tik vienas žmogus, už blaivybę kovojantis tokiu stiliumi - druskininkietis Saulius G. - įtariu, kad jam jau žinoma, kur gyvenu. Susekė. Redakcijoje reguliariai lankytis jis pradėjo jau daugiau kaip prieš dešimtmetį, o jeigu kurį kartą būdavau išvykęs ir durys užrakintos, prakišdavo po jomis kelis savo plakatus. Ir nors šiame amžiuje alkoholio nesu nė paragavęs, blaivybės fundamentalistas ponas Saulius mane veikiausiai bus įtraukęs į eretikų sąrašą, nes kartais pasakau, jog jo kalbų apie blaivybę blaivus negaliu klausyti.

Blaivybės fundamentalistai šią savaitę verkė kruvinom ašarom - bambalinis alus netrukus gali sugrįžti į parduotuvių lentynas. Man jų pastangos draudimais ir grūmojimais išblaivyti Lietuvą pamažu pradeda patikti. Galbūt netgi pritarčiau visiškam alkoholio draudimui, paprastai vadinamam sausuoju įstatymu, nes gyvenu pakankamai atokioje vietoje ir dar pamenu kvietruginės naminukės receptą, o aparatą nesunkiai susimeistraučiau, vadovaudamasis iš interneto parsisiųstais brėžiniais. Senatvėje toks namudinis verslas galėtų užtikrinti nuolatines pajamas, jeigu tik valstybė pasirūpins, kad nebeliktų konkurentų - legalios alkoholio gamybos ir prekybos. Tik nesakykite, kad privalau tikėti, jog artimiausiu metu pensijų sistema bus taip sėkmingai pertvarkyta, jog mano karta iš jų galės pragyventi.

Maždaug tokiu laiku, apie sausio vidurį, normalūs žmonės pradeda ilgėtis pernykštės vasaros. Pats jos pradedu ilgėtis jau spalio pabaigoje, kai nukrinta paskutiniai lapai ir tampa nebeįmanoma gyventi be kylančio iš kamino dūmo arba centrinio šildymo. Nesulauksite, neparašysiu, kad jau artėja metas, kai galima bus pradėti ilgėtis pernykštės Vyriausybės - tai būtų pernelyg tiesmukas politikavimas. Nors paskutiniais jo valdymo metais mes jau daugmaž buvome prisitaikę gyventi suveržtais diržais ir išsiugdę sugebėjimą džiaugtis tuo, kad pavienių politikų galvose užgimstančius radikalių permainų sumanymus šmaikščiai ir įtikinamai uždusindavo finansų ministrė. Nauja valdžia mokestinių perversmų per vieną naktį nesurengė, gal išskyrus tik drastišką minimalios algos padidinimą, nuo kurio jau žagsi ne tik smulkūs provincijos darbdaviai, bet ir dirbantieji pagal verslo liudijimus bei individualios veiklos pažymas. Bet pakanka viešai išsižioti kažkuriam jos ministrui, ir mus visus jau net ne šiurpas nukrečia, o kažkas panašaus į sirgalių bangą stadione. Juk matėte ir girdėjote Energetikos, atsiprašau, Ūkio ministrę LRT „Pinigų kartoje”? Per savaitę iš to interviu vaizdo įrašų youtubėje, citatų, karikatūrų ir demotyvacijų juokėmės tol, kol Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pirmadienį Seime įregistravo pataisas, ribojančias finansavimą privačioms gydymo įstaigoms už suteiktas paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Ir dar, duodamas interviu „Veido” žurnalui, prasitarė simpatizuojąs Semaškos sveikatos apsaugos sistemai, veikusiai buvusioje SSRS, kurią „Pasaulio sveikatos organizacija buvo įvertinusi kaip pažangiausią ir ją pateikdavo kaip pavyzdį visoms rinkos ekonomikos valstybėms”. Na, kas čia aną savaitę prie mano straipsnio komentavo, kad nostalgija sovietmečiui man per pilnatį prisisapnavo? Prisiminkite tai, kai būsite atvesdintas į privalomas profilaktinio sveikatos patikrinimo procedūras, kurias naujasis ministras pažadėjo įvesti.

O jau beveik pabaigai užduosiu jums visai nepatriotišką klausimą: ar šiomis dienomis minimas vadinamasis Klaipėdos išvadavimas, įvykdytas civiliais perrengtų Lietuvos kariškių, taip jau labai skiriasi nuo Vidurio Lietuvos generolo Liucjano Želigovskio žygio į Vilnių? Kodėl tuomet pirmuoju didžiuojamės, o antrąjį vadiname niekšybe, jei metodai buvo tie patys? Formaliai Klaipėdą vadavo ne Lietuva, o sukilę klaipėdiečiai, bet juk ir Vilnių užėmė ne Lenkija, su kuria Lietuva neseniai buvo pasirašiusi Suvalkų sutartį, o tikri ar tariami vietiniai sukilėliai. Ir ne Lenkija pati tą kraštą prisijungė, o po tikrai ar tariamai demokratiškų rinkimų išrinktas Vidurio Lietuvos Seimas pasiprašė prijungti. Ar tokia jau aiški ta riba tarp gėrio ir blogio, jei mūsų oficialiame vertinime ji sutampa su skirtimi savas-svetimas? Dabar jau tikriausiai daugmaž visi įtraukėte mane į eretikų sąrašą, todėl skubu pranešti, kad mano mieluosiuose Druskininkuose paminklas kurortą mėgusiam maršalui Jozefui Pilsudskiui nestatomas ir neplanuojamas statyti. Užtat tikriausiai turėsime Tado Gutausko „Skydą” - paminklą mūsų gynybinei pozai, ksenofobijai ir uždarumui. O jame jau tikrai atsiras kam pasiūlyti įrašyti bent kelių žydšaudžių, gausaus būrio buvusių kompartijos veikėjų pavardes ir rezervuoti vietas rusų oligarchams, kurie įsigis daugiau kaip po 1000 kvadratų kartoninio poilsinio-gyvenamojo ploto naujos statybos kurorto daugiabučiuose. Ir Chuck Norris, nes jį mes visur įrašom.

2013 m. sausio 10 d., ketvirtadienis

„Po pirties” žiūrėjimas Naujųjų metų naktį tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį savo parašais tvirtinusio stalinisto kapo


Likus vos savaitei iki Laisvės gynėjų dienos, sovietmečio gerbėjų būrelis, vedamas skandalingojo Algirdo Paleckio, sostinės Antakalnio kapinėse minėjo Antano Sniečkaus 110-ąsias gimimo metines. Maždaug tuo pat metu naujasis mūsų Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas interviu radijo stočiai „Svoboda” pareiškė, kad reikia derinti santykius su Rusija ir „pasirūpinti savo žmonėmis” bei pridūrė, kad Lietuva iš Rusijos perka labai daug dujų, tuo metu Jungtinės Amerikos Valstijos yra labai toli ir nuo jų dujų Lietuva neprisijungs. Šių įvykių sutapimą laike gal ir galima pavadinti atsitiktiniu, bet, mano supratimu, jie atspindi Lietuvoje įsivyraujančią nuostatą visą mūsų dviejų dešimtmečių laisvą būvį vertinti kaip klaidą ir nesusipratimą. Šiandien svetimus tankus mūsų miestų gatvėse su gėlėmis pasitiktų gerokai gausesnės minios, negu 1940-aisiais, ir tai, kad taip nenutinka, galima paaiškinti tik pačios Rusijos nenoru jau dabar mus prisijungti.

Žinau, tai gali įskaudinti visus, kas anuomet savo kūnais apgynė laisvę. Buvau su jais prie Spaudos rūmų, televizijos bokšto bei Parlamento laužų ir mačiau mūsų visų ryžtą, jei reikės, net ir savo gyvybės kaina iškovoti laisvės gurkšnį savo tuomet dar nė nepradėtiems vaikams bei vaikaičiams. Atrodė, kad žuvusiųjų Sausio 13-ąją kraujo auka mus visus pakeitė taip, jog kelio atgal jau nebėra. Sovietinė imperija, kurią dauguma, išskyrus pavienius disidentus, dar kokiais 1984-1987 m. suvokė kaip savą, nuobodžią, bet jaukią ir komfortišką, 1991-ųjų sausį staiga tapo tokia svetima, kad bet kokia mintis apie pasilikimą joje jau buvo atgrasi. Mūsų buvo daug, bet žinojome, kad ne visi. Dauguma susigūžę namuose laukė, kuo viskas pasibaigs, kas laimės. Pralietas kraujas buvo pernelyg stiprus argumentas, kad jie drįstų ginčyti patį laisvės siekį ar atvirai prisidėtų prie svetimųjų. Puikiai pamenu, kaip po nakties, praleistos prie laužo su kitais Parlamentą saugojusiais žmonėmis, suvažiavusiais iš visos Lietuvos, troleibusu važiavau namo į Viršuliškes ir klausiausi abejingų tų dienų įvykiams žmonių tarpusavio pokalbių. Svarbiausias klausimas jiems buvo, ar bus panaikintas K.Prunskienės vyriausybės įvykdytas maisto produktų kainų padidinimas.

Turėjo praeiti du dešimtmečiai, pasikeisti kartos, kol tas Sausio 13-osios tapatybės lūžis buvo įveiktas. Žiūrėdamas lietuviškus televizijos kanalus Naujųjų metų naktį, įsitikinau, kad mūsų sąmonė jau paruošta. Visi kanalai lyg susitarę eksploatavo sovietmečio nostalgiją ir rusiškus popkultūros produktus ne todėl, kad jiems kas nors iš Kremliaus taip įsakė, o todėl, kad to troško jų žiūrovai. O tuo besipiktinantys gyvi ir virtualūs mano draugai deja negebėjo suvokti, kad esame apgailėtina mažuma, kurios socialiniuose tinkluose svaidomi keiksmai ir šmaikščios replikos nebeturi galios pakeisti mūsų likimo. Kas suspės, taip pat šmaikščiai galės komentuoti įvykius iš tolo, kai Lietuva praras laisvę. Vargu, ar sugebėsime suorganizuoti kažką panašaus į ginkluotą pokario pasipriešinimą, nes žiemą miške šalta, vasarą kanda uodai, o masiškų organizuotų struktūrų, kurios būtų pasiruošusios aprūpinti savo narius ginklais ir sutelktų kovai, seniai jau nebeliko. Jei kas ir pasiryžtų nesitaikstyti, jų veiksmai veikiau būtų panašūs į susiskaldžiusios Baltarusijos opozicijos, o ne čečėnų kovotojų. Nes partizaninė kova XXI a. yra paprasčiausias terorizmas ir smerkiama net ir tų, iš ko galėtumėm tikėtis paramos ar pritarimo.

Dar naiviau būtų tikėtis, kad mūsų laisvę apgins NATO ir Europos Sąjunga. Jeigu politiniai sprendimai sugrįžti ten, iš kur prieš 20 metų išėjome, bus priimti mūsų pačių politikų, džiaugsmingai pritariant jų rinkėjams, jokio NATO sutarties 5-ojo straipsnio nebus įmanoma panaudoti. Senosios ES narės tik pasidžiaugs, kad bendrijos santykius su Rusija tiek metų gadinusi šalis pagaliau susiprotėjo, o pavienės mūsų emigrantų protesto akcijos liks nepastebėtos, kaip ir kelių mūsų europarlamentarų nesėkmingi bandymai susitarti tarpusavyje, ar reikia kurti Vyriausybę emigracijoje.

Tikriausiai esu ir likusią savo gyvenimo dalį būsiu kažkokioje lėtinėje potrauminėje būsenoje, bet sovietmetis, to laiko daiktai, filmai, muzika, net ir anekdotai man kelia šleikštulį. Tai šaliai aš nieko neskolingas ir jau tikrai neturiu noro dėkoti už „laimingą vaikystę”. Atsinešiau iš jos stomatologijos fobiją, skrandžio opą, Borato lygio anglų kalbos žinias ir, išsiugdytą kaip apsauginę reakciją į tuomet bandytą įpiršti kolektyvizmą, kraštutinį individualizmą, atmetantį bet kokio viešojo intereso supratimą. Mielai iškeisčiau prisiminimus apie Gegužės 1-osios paradus, ant kaklo užrištą raudoną skudurą, keliones lėtai judančiais sostinės troleibusais, įsispraudus tarp susiraukusių sovietinių žmonių, muštynes su kiemo rusakalbiais ir eiles supuvusiais kopūstais dvokiančiose parduotuvėse į aštuntojo-devintojo dešimtmečio Holivudo filmuose matytas neoninių reklamų šviesas, didelius kampuotus automobilius, dažytas kekšes bei grafičiais aprašinėtus aklagatvius. Bet tai ne mano valioje. Tik niekas neprivers pajusti nostalgiją sovietmečiui. Romantinės komedijos „Po pirties” žiūrėjimas Naujųjų metų naktį man visada bus tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį savo parašais tvirtinusio stalinisto kapo. Paduokite į teismą, jei tai jus įžeidžia.

1940-ųjų scenarijus nepasikartos šiandien arba rytoj vien todėl, kad mokėdami Rusijai duoklę dviguba kaina pirkdami jos dujas, esame jai naudingesni, negu aneksuoti. Ar bent jau netolima patogi vieta apsipirkti ir pagerti per šventes. Nežinau, kaip ilgai tokie pragmatiški interesai jai bus svarbesni už imperijos atkūrimo siekį. Viliuosi, kad ilgai, gal net taip ilgai, kol mūsų visuomenės daugumą sudarys ne televizinė, o interneto karta, ne tik nebejaučianti jokių sentimentų sovietmečiui, bet ir nesuprantanti rusiškai. O gavę astronominę sąskaitą už nutriušusio buto neapšiltintame brežnevinių laikų statybos daugiabutyje šildymą, dabar bent jau mažiau bambėsite, nes žinosite, kad pusė kainos mokate už savo šalies laisvę. Ir pasimėgausite pagalvoję, kad tiek pat drauge su jumis moka ir tie, kam „už ruso buvo geriau”.

2013 m. sausio 3 d., ketvirtadienis

Kai tunelio gale nėra šviesos


Dabar jau visos šventės pasibaigė, išeikvotos petardų ir fejerverkų atsargos ir tik kur ne kur ant nespėtų nupuošti nutriušusių eglučių ir pakelės užeigų pastatų dar spingsi užsilikusios lempučių girliandos, siūbuojamos vien šlapdribą ir lietų nešančių vėjo šuorų. Tokiu metu reikia išties nemažai pastangų, kad keliomis minutėmis ilgesnė diena ar padidėjusi minimali alga įkvėptų optimizmo. Bet būtent nuo mūsų visų lūkesčių priklausys, kokie mums bus šie metai.

Gyveno savo trobelėje prie Merkinės žmogus, ir niekas jo ypatingai nepasigesdavo. Poetas - ne koks santechnikas ar autoeletrikas, kurio prireikia, kai tik automobilyje kas nors sukvailioja arba vanduo iš čiaupo nebėga. Bet kai jis, mūsų Stasiukas, ėmė ir pradingo, prislėgė toks negeras jausmas, toks akmuo ant širdies, kuris, jaučiu, nenusiris, kol nerasim jo gyvo ar, neduok Dieve, jau nebe. Čia aš apie Stasį Stacevičių, dingusį prieš visas šventes, net ir prieš Pasaulio pabaigą. Išėjusį į pūgą ir iki šiol nesurastą.

Iškart jums prisipažinsiu, kad ir kitu metu man įtartini visi, kiekviena proga raginantieji mąstyti pozityviai. Kiekvienam bankrutavusiam verslininkui, sunkia liga susirgusiam ar artimąjį praradusiam žmogui būtinai kas nors tai pasako. Kas gali būti paviršutiniškiau už jokių negandų neįveikiamą optimizmo kultą. Jis gali paskatinti mus taškyti pinigus, kurių dar neuždirbome, vienadieniam šlamštui, kurio mums nereikia. Nes juk rytoj bus dar geriau, negu šiandien. Pamenate tuos 2006-2008 m. nekilnojamojo turto agentus, kurie užsispyrusiai jums tvirtino, kad butai brango ir brangs, o jokio kainų burbulo nėra ir būti negali? O juk ir brango. Tai buvo trumpas tarpsnis tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje, kada mes buvome išties optimistiškai nusiteikę, guvūs ir energingi. Visai kitokie, negu įprastas lietuvio žemdirbio - Rūpintojėlio prototipo arba čiurlioniškai melancholiško intelektualo įvaizdis. Už tai gavome per nagus taip, kad maža nepasirodė. Nėra jokio pagrindo patikėti, kad šiame amžiuje toks optimizmo blyksnis dar pasikartos.

Senstanti visuomenė nėra linkusi imtis radikalių permainų, rizikuoti ir pasitikėti savo galimybėmis. Ir nepasakokite man, kad kokia nors šeimos politika gali priversti mus visus tapti daugiavaikiais. Mes tam jau per seni, pernelyg civilizuoti, sotūs ir išsilavinę. Pati būtinybė perduoti būsimoms kartoms kiek įmanoma daugiau savo DNR vis dažniau suvokiama tik kaip beprasmis pirmykščių būtybių instinktas. Jei po mirties nieko nėra, tai koks skirtumas, kas paveldės mano sukauptus rakandus. O jei yra, tai kodėl turėčiau pirmiausiai rūpintis biologiniu savo rūšies pratęsimu, o ne sielos nemirtingumu. Jei kunigystė ir vienuolystė atmeta pačią giminės pratęsimo idėją, kaip mažiau reikšmingą už dvasinius tikslus, tai kodėl tai turi būti svarbu pasauliečiams?

Dar mažiau galimybių ką nors įkvėpti dideliems darbams turi tautos interesų ir tautinės tapatybės sureikšminimas. 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai akivaizdžiai liudija, kad polinės jėgos, kurios rėmėsi vien lietuviška tautine idėja, o ne kuria nors šiuolaikine politine ideologija, nebeturi jokios galios patraukti paskui save rinkėjus. Apeliavimas į hipotetines grėsmes lietuvių kalbai ar mūsų valstybingumui skamba taip neįtikinamai, kad dažniau sulaukia pajuokos, o ne pritarimo.

Ir dar yra nuovargis. Toks, nuo kurio negelbsti jokios atostogos, poilsis ar SPA procedūros. Sunkumas, tarsi nešiočiau visų iki manęs gyvenusių kartų nesėkmių patirtį. Juk taip lietuviška yra nuspręsti karūnuotis ir mirti nesulaukus karūnos, perskristi Atlantą ir sudužti artėjant prie namų, surasti investuotojus amžiaus projekto - atominės elektrinės - statybai ir jos atsisakyti. Tos prasmegusios Raigardo didybės varpai, skambėjimu primenantys apie save iš po žemių, ne žadina, o tik varo į neviltį. Kitaip jau nebus, čia Lietuva. Ne mes vieni tokie, visa senoji Europa, pavargusi nuo savo praeities naštos, ironijos ir intelektualumo, nesugeba nei kariauti, nei mylėti, nei daugintis.

Jei nėra šviesos tunelio gale, pats ėjimas juo gali virsti žaisminga pramoga. Jei neturime ateities, tai likusį mums laiką galime būti bent jau sau įdomūs. Puotos maro metu įvaizdis, kai gerai pagalvoju, nėra jau toks visai nepatrauklus. Juk galėtų būti ir ne puota, o kažkas gerokai nykesnio. Vėlyvosios Romos ir Abiejų Tautų Respublikos, suvokiančių savo irimą, bet negalinčių jo sustabdyti, žlugime matau gerokai daugiau žavesio, negu buvo jų klestėjime. Juk ir mano Druskininkus kurortu paskelbė ne karingasis Vytautas ar Gediminas, o dekadentiškasis paskutinis mūsų valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis.