Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 4 d.

„Laimingos epochos, kurios turėjo aiškias dramas, svajones, gėrio ir blogio veikėjus,“- rašo savo tinlaraštyje europarlamentaras Leonidas Donskis. Mums, deja ar ačiū Dievui, tokios laimės teko nedaug. Net ir brandaus brežnevizmo epochoje, kurios dvelksmą dar teko patirti ir mano kartai, ne viskas buvo taip jau vienareikšmiška. Nes po nuovargiu dvelkiančių smegenų plovimo valandėlių mokykloje buvo vakarinės Mišios gotikinėje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje, buvo Vėlinės, kai tūkstančiai žmonių degdavo žvakeles ant visiškai jiems nepažįstamų seniai mirusių žmonių kapų Rasose. Trumpam viskas buvo aišku apie 1988-1990 m., kai net ir būdami skirtingų kartų bei pažiūrų, buvome suvienyti svajonės pakeisti pasaulį ir sugriauti mus varžančią sistemą.

Dabar viskas kur kas sudėtingiau. Jaunų dienų bičiuliai, vieni tapę kairiais, kiti dešiniaisiais radikalais, viešojoje erdvėje pliekiasi tarpusavyje. Kiti išvis vengia išsakyti kažką panašaus į pažiūras, nes, anot jų, kokios, po galais, gali būti pažiūros, kai kasdien reikia spręsti, ką rytoj padėti į lėkštę vaikams ir naminiams gyvūnams, pilti į automobilio baką ir kaip įtikinti komunalines paslaugas teikiančias tarnybas ko nors neatjungti arba nepradėti teisminio išieškojimo iki kitos algos, pašalpos, pensijos... Čia mes nejučia prisiartinom prie varguolių temos. Pastarąjį žodį išpopuliarino „Dviračio šou“ personažas „Mėslitos“ vadovas Saulius Poška, o Goda Juocevičiūtė  „Lietuvos ryte“ pavaizdavo „vientisą, išbaigtą XXI amžiaus Marijos žemės varguolio portretą“ ir atskyrė jį nuo „giminaičio“ runkelio. „Varguolis nebūtinai tas, kuris gauna kuklias pajamas, o tas, kuris jas vertina kaip nepriteklių ir kaip gyvenimo ašį,“- rašo G.Juocevičiūtė. Užtarti „brolį varguolį“ tame pačiame dienraštyje sumanęs Edvardas Čiuldė pabandė įrodyti, “...jog skurdas yra sisteminio pobūdžio fenomenas, o ne žmogaus tipažo ar charakterio ypatybių nulemta socialinė nelaimė...”. Manding neįrodė, nors tai gal priklauso ir nuo skaitytojo išankstinės nuostatos bei pažiūrų. Nepadeda nei marksistinė „kapitalo ir darbo” terminologija, nei pavyzdžiai iš Lotynų Amerikos bei Robinzono Kruzo salos (irgi ten, 350 km nuo Čilės krantų). Reikėtų įrodyti, kad sistema atima iš varguolių galimybę prasimušti į visuomenės elitą, kaip buvo vergovės ar baudžiavos laikais. Tuomet Viktoras tebevirintų vamzdžius, o Zuokas negalėtų tapti meru vien dėl savo kilmės. O juk būtent „darbo ir kapitalo” ideologijos įperša varguoliams asmeninio bejėgiškumo idėją. „Ne tau, Marynai, mėlynas dangus...“ tai yra, ne tau, bėdžiau, amerikietiškoji svajonė, todėl statusą tegali pakeisti kartu su visa darbininkų klase, sistemiškai, o ne asmeniškai.

Čia visai tiktų mūsų kurorto mero jau kokį dešimtmetį periodiškai išsakomi visai nesocialdemokratiški pamąstymai apie bedarbius, kurie nenori dirbti, nes pašalpas gauti jiems labiau apsimoka. Prieš gerus metus tą jo temą nusigriebė ir Premjeras, o Socialinių reikalų ir darbo ministerija jau spėjo parengti visą krūvą įstatymų pataisų, kurios atimtų iš ilgalaikių bedarbių galimybę gauti net ir socialinę pašalpą. Tiesa, palikta išlyga, kad tai bus taikoma tik nepilnamečių vaikų neturinčioms šeimoms ar asmenims. Čia galima būtų svarstyti apie savotišką beširdiškumo ribos suvokimą – numarinti badu galima tik sulaukusius pilnametystės... Bet ir pats asmeniškai pažįstu ne vieną ilgą laiką valstybės parama besinaudojantį žmogų, labai toli nuo tos ribos, kada pradedama badauti. O sudėjus pajamas iš atsitiktinių uždarbių, pašalpų, perparduotų baltarusiškų, prekių, gal net daugiau, negu mano alga susidaro. Tik yra viena problema – šitie išmoksta prisitaikyti prie socialinės paramos sistemos gerokai greičiau už tikruosius neturtėlius. Ir visi tie tvarkos sugriežtinimai pirmiausiai smogs išties jokių pajamų ilgą laiką negaunantiems žmonėms. Daugelis iš jų serga įvairiomis priklausomybėmis, tiksliau, yra padoriai prasigėrę, praradę kvalifikaciją, sveikatą... Kažkada Europa visa tai jau išgyveno ir įsitikino, jog pigiau, saugiau ir paprasčiau yra labiau pasiturinčiųjų pinigais suteikti šiems žmonėms minimalų išgyvenimui būtiną išlaikymą, negu bandyti juos perauklėti „bado terapija“. Žinau, dabar man pradėsite pirštais badyti į senųjų ES narių ir ypač Skandinavijos šalių pavyzdžius, kur visuomenės išlaikytiniai gyvena geriau, negu Lietuvoje dirbantieji už minimalią algą. Bet ar tie trys šimtai litų lietuviškos socialinės pašalpos tokia jau prabanga, kad dėl jų vertėtų prie kiekvieno jos gavėjo pastatyti po du jo veiksmus sekančius socialinius darbuotojus. Joks Kubilius ir joks Malinauskas neprivers įsidarbinti tuščius butelius renkančio Jono iš Lipliūnų. Pašalpos atėmimas nepadės įsidarbinti žmonėms, kuriems liko vos keli metai iki pensijos. Dar vieną kitą bedarbį tai paskatins emigruoti, tik nežinau, ar toks yra mūsų politikų tikslas. Kai paklausau, kaip mūsų savivaldos vadovai džiaugiasi, kad butus iš druskininkiečių superka Rusijos gyventojai, imu abejoti, ar tai nėra sąmoningai sumodeliuota situacija. Jeigu neįmanoma sumažinti nedarbo įprastiniais verslo skatinimo ir investicijų pritraukimo metodais, tai paprasčiausia yra tiesiog išstumti skurdžiausią bendruomenės dalį iš kurorto. Viena iš tokio išstūmimo priemonių gali būti aukštos komunalinių paslaugų kainos. Gal dar padėtų vienos ar kelių papildomų rinkliavų vietos gyventojams įvedimas, nekilnojamojo turto mokestis, skaičiuojamas nuo išpūstos jo vertės. Valdžios požiūriu, rusai yra idealūs gyventojai, nes gyvena čia vos kelias savaites ar mėnesius per metus. Išlaidauja tuo metu visokiuose parkuose ir arenose, o paskui išvažiuoja ir moka už paliktus tuščius butus. Jie neateis kaulyti socialinės pašalpos, net ir pasilaidoti išvyks į Tėvynę. Pakeisti jais bent pusę vietinių gyventojų galėtų būti bet kurio Lietuvos mero svajonė. Tik ne visur jie perka butus. Druskininkuose perka. O jeigu truks kokių viešbučio kambarinių ar gatvių šlavėjų, visada galima jų atsivežti iš gretimų savivaldybių, kaip dabar kas rytą iš Alytaus ir Lazdijų atvyksta statybininkų bei kelininkų brigados. O vietiniai tam nelabai ir tinka, nes tarp jų perdaug visokius gudrius universitetus pabaigusių, kažin kokią algą gauti besitikinčių, menininkų visokių, pedagogų. Na, pastaruosius mūsų valdžia jau gerai patvarkė, jeigu jau 2009 m. pirmavome šalyje pagal mokinių, tenkančių vienam mokytojui, skaičių. O po to mokyklų tinklo optimizavimas juk tęsėsi.

Kaip tik prieš Visus šventuosius sutikau degalinėje vieną iš aktyviausių kovotojų prieš „Atgimimo“ mokyklos nuoptimizavimą, pučiantį orą į apyplikes senutės „Mazdos“ padangas. Neetiška būtų atpasakoti viso pokalbio turinio, nes įtariu, kad didžioji jo dalis nebuvo skirta viešinimui, bet bendras įspūdis liko toks slogus, jog suabejojau, ar pagrįstai esu besąlygiškai pripažįstamas didžiausiu pesimistu Pietų Lietuvoje.

O per pačias šventes iškilmingai susiskaičiavome, kad mūsų čia, žemėje, jau per 7 milijardus. Gal su kelių dešimčių milijonų paklaida. BBC tinklalapyje aptikta skaičiuoklė pasakė, kad tuo metu, kai aš gimiau, negyveno nė 4 milijardų. Tokio prieauglio turėtų pakakti ne tik „Atgimimo“, bet ir dar ne vienai mokyklai, tik jie dar ten, Vidurio Afrikoje, Bangladeše, Pakistane, o tušti suolai čia. Anksčiau ar vėliau ir jie bus čia, kad ir kaip tai nepatiktų patriotinių eisenų su deglais organizatoriams. O aš nei ypatingai tuo džiaugiuosi, nei dėl to pergyvenu, tiesiog konstatuoju akivaizdų faktą, kad gamta nemėgsta tuštumos. Pasaulis, kuriame gyvens mūsų vaikai, bus jau visiškai kitoks, gal dar mažiau aiškus ir vienareikšmiai interpretuojamas, labiau susijęs ekonomiškai ir kultūriškai, bet drauge suteikiantis daugiau erdvės skirtybių raiškai.