Tai, kad naktį iš lapkričio 8-osios į 9-ąją šalia Žemės
praskridęs 400 metrų skersmens dangaus akmenukas netėkštelėjo į geltonuosius
rūmus su vėliava Druskininkų centre, yra išties džiugi naujiena. Tebūnie šis
sakinys – duoklė tiems, kas priekaištauja man dėl perdėto pesimizmo. O dabar
jau galime pasvarstyti apie žemiškus reikalus. Na, kad ir apie Prezidentės
vizitą į Druskininkus. Ir sugalvok tu man atvykti tokią dieną, kai šis
laikraščio numeris jau bus spausdinamas, o iki kito dar bus likusi visa
savaitė, ir per tą laiką dienraščiai spės viską aprašyti. Parašysiu, kad jau
apsilankė, o jos Ekscelencija pakeis planus dėl kokio nors svarbaus europinio
reikalo – apsikvailinsiu kaip reikiant. Visai nepaminėti būtų nepadoru, nes,
šiaip ar taip, tai yra svarbus įvykis miesto gyvenime. Tai manykite, kad jau
paminėjau. Jeigu jums to nepakanka, galiu ir vizito išvakarėse išplatintą
Prezidentūros pranešimą pacituoti.
“Žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo teisingo ir aiškaus
vietos valdžios apsisprendimo, kuria kryptimi vystytis. Druskininkai yra
pavyzdys, kaip suradus savo nišą ir išnaudojant savo išskirtinumą, nuosekliai
dirbant ir sudarant palankias sąlygas investuoti galima užtikrinti ilgalaikį
regiono augimą “, - pabrėžia Prezidentė.
„Aukso žodžiai...“- pasakytų vienos rusiškos humoro laidos
personažai politikai.
O štai naujienų portale „Balsas.lt“ skaitau tokio Arvydo
Akstinavičiaus, kuris yra vis dar tebeegzistuojančios, nors nedaug kam žinomos
Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas, nuomonę apie lietuviškąją
savivaldą ir žmogaus teisę ja naudotis, „kurią visais laikais norėjo atimti
kunigaikštukai, diktatoriai, tironai, o dabar Lietuvoje – Seimo partijos, merai
ir prezidentai, leisdami vykdyti savivaldos centralizaciją“. Siūlo jis
tiesiogiai rinkti ne merus, o seniūnus, kurie yra arčiausiai žmogaus ir kuriems
„būtų gėda kiekvieną dieną pasirodyti gatvėje kaimynams, jei jie dirbtų neatsakingai
ar aplaidžiai.“ A.Akstinavičiui Druskininkai taip pat yra pavyzdys, tik truputį
kitoks: „Druskininkų vadovui R.Malinauskui stipraus mero pozicijos reikalingos
vienvaldžiam, niekam neatskaitingam vietos reikalų tvarkymui“. O tas tvarkymas,
pasak socialdemokratų sąjungos pirmininko, „Druskininkuose išsklaidė
čiurlioniškąją dvasią“.
Dvasia ar ilgalaikis regiono augimas? Kam ana rūpi, jeigu
jos nei ant duonos užtepsi, nei į automobilio baką suvarvinsi. Neapčiuopiama
tokia, sunkiai į litus ar eurus konvertuojama. Beje, patį M.K. Čiurlionį, kaip
prekės ženklą, Druskininkų savivaldybė mielai perimtų iš nacionalinio M.K.
Čiurlionio muziejaus drauge su visais memorialiniais nameliais. Pastarąjį kartą
apie tokią galimybę aną savaitę Kultūros ministerijoje surengtoje diskusijoje
kalbėjo mūsų mero pavaduotoja Kristina Miškinienė. Savivaldybė giriasi galinti
atrasti pinigų ne tik kosmetiniam muziejaus namelių remontui. Įdomiai čia
išeina. Kai kalba pasisuka apie biokuro katilą, galintį gerokai atpiginti
centralizuotai tiekiamą šilumą daugiabučiuose namuose gyvenantiems
druskininkiečiams, meras dievagojasi, kad pinigų nėra. Taip labai nėra, kad,
juos taupant, net savivaldybės vadovams tenka nemokamai paatostogauti. Bet,
bendraujant su alkanais kultūrininkais, galima vaidinti baisius turtuolius,
kuriems milijonas ten ar šen ne ką tereiškia. Tokio šlėktiško dosnumo
artimiausiu metu galima tikėtis daugiau, nes partija apsisprendė 2012 m. mūsų
mero pavaduotoją kelti kandidate į Seimą vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų rinkimų
apygardoje. Sunku patikėti, kad net ir tie druskininkiečiai, kuriems nuo jos
kalbų lieka saldu kur reikia ir kur nereikia, galėtų nenubalsuoti už tokią
dosnią ir maloningą ponią Kristiną. Lazdijuose gali būti sudėtingiau. Esu kartą
rašęs, kad ten K.Miškinienės niekas nepažįsta ir, pasirodo, suklydau. Nuvažiavo
aną ketvirtadienį mūsų vicemerė į Lazdijų mieste vykusį Alytaus regiono plėtros
tarybos posėdį ir iškart „užsirovė“ ant „Lietuvos ryto“ bei „Lazdijų žvaigždės“
žurnalistės Vilmos Danauskienės. O ši ne tik atpažino kaimyninės savivaldybės
politikę, bet ir įžūlų klausimą uždavė: kodėl automobilis „Audi A8”, pažymėtas
valstybiniu numeriu EAS 002, kuriuo į Lazdijus ponią Kristiną atvežė
Druskininkų savivaldybės administracijos vairuotojas, nepažymėtas jokiais
skiriamaisiais ženklais. Žurnalistė V.Danauskienė tai žino, kad tarnybinių
automobilių žymėjimas ir tvarka yra privaloma, ir reglamentuota Lietuvos
Respublikos teisės aktais, o mūsų mero pavaduotoja – ne.
“Čia ne mano, o savivaldybės administracijos reikalas.
Perduosiu jūsų klausimą savivaldybės administracijai. Ačiū, kad pasakėte”, -
pacitavo K.Miškinienę žurnalistė. Ir dar paminėjo, kad įstatymų nežinojimu
besiteisinanti kurorto politikė, kuri, užklupta tokio klausimo, „nustebusi
stengėsi atrodyti“, yra dar ir „būsima Lietuvos socialdemokratų partijos
rinkimų į Seimą kandidatė Lazdijų – Druskininkų vienmandatėje rinkimų
apygardoje“. Čia jums ne valdiškais užsakymais peršerta vietinė žiniasklaida –
kolegė Vilma ką mato, tą ir rašo. „Stengtis atrodyti“ gali ir nepakakti, nes ji
tokius kiaurai mato. Laikas pratintis, nes Seime tokių danauskienių bus ant
kiekvieno kampo, visos tik ir taikysis įžvelgti ar sužinoti tai, ką labiausiai
norėtųsi nuslėpti. Nelengva bus pakeisti profesorių Justiną Karosą, nes tas,
išskyrus gal tik keletą pastarųjų metų, kai amžius ir nuovargis pradėjo
akivaizdžiai matytis, sugebėdavo tą žiniasklaidos dėmesį pasukti sau naudinga
linkme. Gali būti, kad po kelerių metų šito XX a. marksisto dar imsiu ilgėtis,
nes politikoje pretenduojantys jį pakeisti jaunesni žmonės nė iš tolo
neprilygsta nei intelektu, nei patirtimi.
Kristinos Platonovienės nuotrauka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą