Didžiausius nuostolius dėl alkoholio vartojimo patiria tikintieji, kad geria saikingai

Jau gerokai po vidurnakčio baigiau skaityti Stepheno Kingo „Švytėjimo“ tęsinį „Daktaras miegas“, išėjau į namo terasą, prisėdau, užsirūkiau, bet kai viena iš mano juodųjų kačių nekviesta įsitaisė ant kelių, visai kaip tas mirtį nuspėjantis katinas iš knygos, tai net šiurpas nukratė.

O ryte pamačiau, kad kiemo žolė pražilo, kaip per vieną naktį pražyla senų kapinių patvoryje šmėklos išgąsdintas praeivis. Gavę šalnos mano kiemo uosiai be jokio vėjo šnarėdami meta dar žalius lapus, o katinai įveikia savo išdidumą ir prašosi į namą, kur vakar jau pasikūrenom, kad rudeninė žvarba neįsimestų.

Šį savaitgalį vykstantis Poetinis Druskininkų ruduo man visuomet ženklino ribą tarp šilto ir gražaus metų laiko, kai Lietuvoje gyventi gera, ir šaltojo pusmečio, kurį belieka tiesiog išlaukti. Prekybos centrai jau rikiuoja Vėlinių žvakių dėžes, o iškart po jų pradės laukti Šv. Kalėdų.

Trys niūrūs mėnesiai nuo spalio pradžios iki gruodžio pabaigos, kai kiekviena diena išaušta vis trumpesnė, jei tik nepavyksta užpildyti jų prasminga veikla, daugybei žmonių įvaro nepakeliamą liūdesį, kuriam išsklaidyti jie žino tik vieną būdą - prisigerti. Nes taip rudeninę depresiją skandindavo vasaros darbus užbaigę jų seneliai ir nuo kolchozinio absurdo pavargę tėvai. Nes tai ne tik įprasčiausias, bet ir paprasčiausias būdas, kadangi dar niekada šitame krašte nebuvo tiek vietų, kur prekiaujama alkoholiu.

Higienos institutas ir Sveikatos informacijos centras išanalizavo alkoholio prieinamumo duomenis, skaičiuodami, kiek skirtingose Lietuvos savivaldybėse vienai alkoholio prekybos licencijai tenka gyventojų. Manau, labai nenustebsite sužinoję, kad daugiausiai licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais buvo Druskininkų savivaldybėje (84 gyventojai vienai licencijai), mažiausiai – Visagino savivaldybėje (283 gyventojai vienai licencijai).

Nepulikime iškart teisintis, kad esame kurortas, kuriame viskas kuriama svečių patogumui, o patys mes tik žiūrim, kaip jie geria ir pelną skaičiuojam. Nes pagal alkoholio prieinamumą lenkiame kitus šalies kurortus - Palangą, Neringą ir Birštoną - lygiuodamiesi į Biržų aludarius.

Neketinu čia pamokslauti tarsi iš M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio Druskininkų skyriaus pirmininko Sauliaus Gražio skelbimų lentose reguliariai iškabinamų plakatų. Niekada žmonėms iš rankų taurelės nelupau, nes tai jų apsisprendimas, ką valgyti ir gerti. Be to, baisiai primityvu būtų į vieną kokteilį suplakti taurę vyno prie kepsnio išragaujantį gurmaną ir bambalinį alkoholiką. Bet ir pirmojo pasimėgavimą, ir antrojo priklausomybę sukelia ta pati cheminė medžiaga, net jeigu jų vartojamų gėrimų kaina skiriasi dešimtis ar šimtus kartų.

Kalbėjimas apie alkoholio vartojimą dažniausiai apsiriboja neblaivių prie automobilio vairo įkliuvusių visuomenei žinomų žmonių smerkimu ir akcizų, valstybės surenkamų už legaliai parduotą alkoholį, duomenų palyginimu. Visiškai nekalbame apie nuostolius, kuriuos patiriame dėl alkoholio vartojimo. Kokia dalis socialiai remtinų šeimų skursta būtent todėl, kad po vieną ar kelis jų narius prageria dalį pinigų, kurių paskui pristinga maistui ar vaikų lavinimui? Į oficialią alkoholikų statistiką žmogus patenka tik tada, kai pasiekia visišką dugną, o pagalbos jam reikia pradinėje ligos stadijoje, kai smagus laisvalaikio leidimas tik virsta priklausomybe.

Sveikatos miestu vadinamame mūsų kurorte, kaip ir visoje Lietuvoje, sveiką gyvenseną propaguoja tik pavieniai entuziastai, o visiškai alkoholio nevartojantis žmogus išvis atrodo įtartinas. Įsivaizduojama, kad jis tikriausiai serga kokia sunkia liga, dėl kurios negali išgerti, arba savo jau atgėrė anksčiau. Pabandykite patys prisiminti, kas iš jūsų šeimos narių ir pažįstamų visiškai negeria. Vegetarų ir veganų ko gero surastumėte daugiau.

Į jokią statistiką nepatenka kritinė masė vidutinio amžiaus vyrų ir moterų, kurie įsitikinę, kad geria saikingai, bet iš tikrųjų jau yra priklausomi nuo alkoholio. Toliau jų liga tik progresuos, didės pragertų pinigų santykis su visu šeimos biudžetu, prisigeriama vis dažniau bus ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienų vakarais. Būtent ši visuomenės dalis patiria didžiausius nuostolius dėl alkoholio vartojimo. Nes tai ne tik tiesiogiai pragerti pinigai, bet ir dėl alkoholio vartojimo atsirandančių traumų ir ligų gydymas, sumažėjęs darbingumas kitą rytą po išgertuvių, apatija ir nepasitikėjimas savo jėgomis, anksti palaidotos profesinės karjeros viltys, iširusios šeimos ir nelaimingi vaikai. Tai jie dažniausiai visiems aplinkiniams netikėtai įkliūva girti už vairo arba neblaivūs sukelia skaudžias eismo nelaimes.

Diskutuodami apie alkoholio draudimus ir ribojimus politikai visiškai užmiršta, kad mes visi, kaip visuomenė, galime investuoti į blaivaus gyvenimo būdo populiarinimą ir skatinimą, ir iš tų investicijų gausim puikius dividendus. Gaila, kad patyliukais numarintas puikus sumanymas taikyti visiškos abstinencijos reikalavimą pareigūnais norintiems būti asmenims ir gyventojų pajamų mokesčio lengvatos alkoholio atsisakiusioms šeimoms.