Tas egzotiškas kraštas, kur tvoros turi gilias šaknis

Teisme

„Ką manai apie naująją Druskininkų savivaldybės žurnalistų akreditavimo tvarką?“- klausia manęs anądien kolegė iš vieno nacionalinio dienraščio, aptikusi tokį keistą kūrinį oficialiame savivaldybės tinklalapyje.

„Ne mano reikalas, kokią tvarką jos mokesčių mokėtojų pinigais šeriamiems žurnalistams ta savivaldybė nustatinėja, nes vadovaujuosi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu,“- atsakiau smalsuolei.

Kadangi pasaulis nei prasideda, nei baigiasi Druskininkuose, tai antradienį nuvažiavau pasižmonėti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Kaip ir dera laisvoje šalyje, niekas ten neklausė, kokios žmonijai priešiškos jėgos mane ten atsiuntė ir nereikalavo akredituotis ar registruotis.

Vaikštau po ketvirtą aukštą, o ten kaip tik durys atsidaro ir visi, buvusieji koridoriuje, sueina į nedidelę salę. Tai ir aš iš paskos įsliūkinau, tikėdamasis rasti patogią kėdę, kurioje įsitaisęs galėsiu netrukdomas „Facebooko“ naujienų srautą paskaityti ir kačiukų bei baravykų nuotraukas papatinkinti.

Neilgai taip ramiai sėdėjau, nes apsidairęs pastebėjau salėje iš matymo pažįstamų veidų. Vienas labai panašus į Druskininkų savivaldybės Juridinio skyriaus, o kitas - Architektūros ir urbanistikos skyriaus tarnautoją. Buvo ten ir pora garsių Lietuvos advokatų, vienas iš kurių, kaip vėliau supratau, atstovavo Druskininkų savivaldybei, o kitas iškart buvusiam ir esamam garsiosios vilos ant Vijūnėlio kranto šeimininkams.

Prieš juos įsitaisė vienui viena Generalinės prokuratūros Visuomenės intereso gynimo skyriaus prokurorė. Išdrįsusi pareikalauti, kad už europinius pinigus išgražintame Vijūnėlio parke, ant tvenkinio kranto vietoje sudegusios valčių nuomos pašiūrės suręstas statinys būtų nugriautas, o kurorto savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos išduoti leidimai jį statyti, sklypo nuomos sutartys ir įmantrus tos pašiūrės sklypelio sujungimas su parku vien tam, kad kaip nors pratilptų per įstatymų landas, pripažinti neteisėtais ir panaikinti.

Viešas interesas prieš privatų ir savivaldybė su visu savo administraciniu resursu bei brangių advokatų iškalba stojanti privataus intereso pusėn - kas gali būti įdomiau žurnalistui, naiviai tebetikinčiam, kad gyvena laisvoje šalyje.

Per vieną posėdį teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir jau spalį priims sprendimą. Ir tas nagrinėjimas išties nebuvo nuobodus, nes atskleidė buvus kažkieno labai svarbaus valią, stūmusią įvairias institucijas priimti privačiam interesui palankius sprendimus, pavyzdžiui, nepastebint, kad valčių nuomos pašiūrė jau seniai sudegė.

Kai visos institucijos taip darniai stengiasi dėl vieno tikslo, visai nestebina druskininkiečių įtarinėjimai, kad ir tie besikeičiantys pastato šeimininkai buvo vien priedanga kažkam gerokai už juos įtakingesniam. Anksčiau ar vėliau vis tiek pamatysime, kas tuose rūmuose apsigyvens.

Nes kas gi čia, Druskininkuose, galėtų patikėti, kad viena net ir labai kieta prokurorė spindinčiomis akimis, tikinti viešojo intereso ir įstatymo viršenybe prieš šio krašto galingųjų valią, galėtų laimėti tokią bylą?

Tvoros ir mūrai šitame kartais juokais separatistine Druskonecko Respublika pavadinamame krašte stovi gerokai tvirčiau, negu bet kur kitur Lietuvoje, tarsi po žeme turėtų šaknis, nusitęsusias gerokai toliau, negu kas galėtų įtarti. Apraizgiusias ne tik vietinei valdžiai tiesiogiai pavaldžias biudžetines įstaigas ir įmones, bet ir formaliai nuo jos nepriklausomas struktūras. Ir net negausios vietinės opozicijos gretose vis atsiranda žmonių, toliau nebedrįstančių nešti sunkaus savo kryžiaus. Gal prireikia darbo artimiesiems, gal verslo interesai spaudžia arba pagunda nusilenkti stabui ir tapti tokiais kaip visi, besimaitinantieji jo numestais trupiniais ir besidžiaugiantieji malone? Kas pasmerks išdavystę, jeigu visa minia toje pat pusėje?

Kokia prasmė kalbėti apie kažkokį viešąjį interesą visuomenei, kuri jo nenori, apie laisvę - savanoriškai jos išsižadantiems, apie demokratiją - bijantiems ja naudotis? Bet juk būti vienu iš daugumos taip beviltiškai nuobodu. Kuo daugiau namų, tvorų, titulų ir kitų banalių galios simbolių žmogus įsigyja, tuo labiau bijo juos prarasti. Kuo labiau susireikšmina, tuo smagiau jį erzinti paprasčiausiu viešu tiesos sakymu ir atviru kitokios nuomonės skelbimu.