Nesitikėkite, kad Druskininkų skandalą dar galima kažkaip suvaldyti

Ne tik mane nustebino Seimo Antikorupcijos komisijos atsisakymas pradėti tirti Druskininkų skandalus. Susidaro įspūdis, kad kai kurie Seimo nariai gyvena kitoje tikrovėje ir nesuvokia, kaip tai atrodo rinkėjams ir žiniasklaidai. Nes bandyti ką nors nuslėpti ir užglaistyti jau vėlu.

Užgriuvo tokia skandalų lavina, kokios nepamenu nuo Prezidento Rolando Pakso nušalinimo laikų. Tas momentas, kai galima buvo viską kažkaip suvaldyti, jau seniai praeityje. Dabar vadovautis principu, kad reikia gelbėti žiniasklaidos ir opozicijos mušamą saviškį, nebeliko prasmės. Juolab, kad Druskininkų meras pats šaudo sau į kojas.

Pavyzdžiui, apkaltindamas, kad Druskininkuose lankėsi Valentinas Mazuronis ir Vytautas Landsbergis. Ypač, kai iškart paaiškėja, kad pirmasis pats už viską mokėjo, o antrąjį pasikvietė ir visai kitoje sanatorijoje apnakvydino festivalio organizatoriai.

Tokios klaidos skandina ne tik patį kaltinimų autorių, bet ir visą jam padėti bandančią partiją. Bandau įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis padorūs žmonės, kurių tikrai yra toje partijoje. Tik laiko klausimas, kada jie pradės reikalauti apsivalyti nuo viso šito.

Atkreipkite dėmesį, kad Darbo partijos atstovai Antikorupcijos komisijoje drauge su socialdemokratais balsavo prieš arba susilaikė dėl druskininkietiško klausimo įtraukimo į darbotvarkę. Nors darbiečių pirmininkas V.Mazuronis kelis kartus tvirtino seniai ir nuosekliai palaikantis pastangas ištirti Druskininkų skandalus.

Darbo partijos pirmininkas sekmadienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook“ dalindamasis Rimvydo Valatkos straipsniu „Kas įsakė nugalabyti Druskininkų saulę Malinauską?“ iš naujienų portalo „Delfi“, jį komentavo: „Kaip visada aštru. Kaip visada maksimalistiška. Kaip dažniausiai būna - įžvalgu. Ir atrodo, kad šį kartą teisinga“.

Tada jo ir paklausiau ar palaikys pastangas ištirti Druskininkų skandalus. V.Mazuronis parašė: „Gerbiamas Romai, seniai ir nuosekliai tai palaikau. Gaila, kad nepastebėjote.“

„Darbo partija pasisako už visišką skaidrumą ir atsakymų į visus klausimus pateikimą visuomenei. Mes niekada neužsiiminėsime jokiais kerštais ar politinėmis intrigomis, tuo pat metu, paslapčių nuo visuomenės neturi būti,“- sakė V.Mazuronis, komentuodamas jo vadovaujamos Darbo partijos frakcijos Seime pritarimą opozicijos inicijuotam laikinosios komisijos įgaliojimų suteikimui Seimo Antikorupcijos komisijai, kuri pradėjo parlamentinį tyrimą dėl premjero Algirdo Butkevičiaus žento verslo.

Dar dirbdamas Aplinkos ministru V.Mazuronis domėjosi Druskininkų problemomis ir po publikacijų spaudoje nurodė ministerijai pavaldžioms tarnyboms tirti Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko sodybos Latežerio kaime statybų teisėtumą.

Todėl ne taip ir keista, kad šio politiko vertinimas visuomenėje vis dar nėra kaip nors susijęs su jo vadovaujamos politinės jėgos reitingais. Žmonės ne tokie naivūs, kaip apie juos galvoja viešųjų ryšių specialistai, patarę šios partijos įkūrėjui Viktorui Uspaskichui partijos pirmininku padaryti kokį nors žinomą ir populiarų politiką.

Trečiadienį „Žinių radijo“ laidos „Aktualioji valanda“ tiesioginiame eteryje atsakinėdamas į klausimą, kaip toliau vystysis Druskininkų skandalas, sakiau, kad žiniasklaida dabar jau nepaliks šitos temos ramybėje, nes ji tapo kažkuo panašaus į Garliavos istoriją, kai naujienų portalai ir dienraščiai varžosi tarpusavyje, ką dar naujo sugebės atrasti ir parašyti.

Bet akimirkai pabandykime įsivaizduoti, kad įjungus visos galios ir įtakų mechanizmus visus pavyks užtildyti. Vieniems pažadant pelningus reklamos užsakymus iš to paties „Aqua“ centro, kitus, nesutinkančius parsiduoti, užverčiant ieškiniais teismuose dėl tariamo šmeižto, kurie bus nagrinėjami metų metus per visas instancijas. Kaip pasikeistų Lietuva?

Man regis, kad ji taptų kažkuo panašaus į Viktoro Janukovičiaus valdomą Ukrainą iki lemtingų Maidano įvykių, kurioje Regionų partija puvo drauge su visa šalimi.

Į sąmokslo teoriją dėl pareigūnų paimto šautuvo bando įvelti net ir Prezidentę

Keistai realybę suvokiančių piliečių prie Prezidentūros
galima sutikti kone kasdien

Kai kalbame apie patyčias iš vaikų, tai yra rimta problema. Apie tai jau ne vienerius metus diskutuoja mokytojai, ikimokyklinio ugdymo pedagogai, vaikų tėvai ir politikai. Tegul sau diskutuoja, gal kada ir aš savo trigrašį įkišiu, bet ne šį kartą. Tačiau kai į šeštą dešimtį įkopęs politikas savo teisines problemas bando interpretuoti kaip konkurentų patyčias ir už tai, kad prokurorai iš jo paėmė žaislą, kaltina visus iš eilės nuo Prezidentės iki savo darbą dirbančių pareigūnų, tai jau kaip reikiant juokingai atrodo.

Nežinantiems, apie ką aš čia svaičioju, paaiškinsiu, kad šią savaitę vienas labai rimtas dienraštis paskelbė graudų Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko pasibėdojimą dėl to, kad jam teko atiduoti bylos tyrėjams medžioklinį šautuvą, kurį seniai labai seniai buvo nusivežęs į abejotino teisėtumo medžioklę kitame Lietuvos pakraštyje. Pareigūnai iki šiol tebetiria tos medžioklės aplinkybes, tai į jų aptarinėjimą čia nesileisiu. Platesnės diskusijos verta ne pati byla, o mero reakcija į teisėtus procesinius veiksmus: įsivaizduokite, koks įžūlumas išdrįsti iš tokio svarbaus žmogaus šautuvą paimti. Ir ta proga plačiu mostu papilti kaltinimai  visiems savo oponentams ir varžovams būsimuose tiesioginiuose Druskininkų savivaldybės mero rinkimuose.

Pirmiausiai kliuvo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui Vitalijui Gailiui. Tos medžioklės byloje jis nė neminimas, bet ne taip seniai lankėsi Druskininkuose ir diskutavo su druskininkiečiais apie korupciją savivaldybėse. Meras į tą diskusiją neatėjo, nors girdėjau, kad buvo kviestas. O atėję jo klapčiukai tikriausiai persistengė tirštinti spalvas atpasakodami pokalbio turinį. „Druskininkų naujienos“, beje, apie tą diskusiją jau rašė. Labai neišsiplėčiau ją aprašinėdamas, kad netyčia neperžengčiau tos ribos, už kurios baigiasi skaitytojų informavimas ir prasideda politinė agitacija. Bet renginyje buvau nuo pat pono V.Gailiaus atvykimo iki atsisveikinimo su juo, net ir tose jo dalyse, į kurias žmonės iš gatvės nebuvo kviesti. Todėl galiu paliudyti, kad apie mero šautuvą ir tą seną medžioklės istoriją diskutuota nebuvo. Ir neprireikė, nes yra gerokai įdomesnių močiučių trobelių tvorų, žemės sklypų, statybų ir propagandinio leidinio spausdinimo už mokesčių mokėtojų pinigus temų, kurios Antikorupcijos komisijai yra arba gali būti įdomiu tyrimo objektu.

Todėl galima drąsiai teigti, kad V.Gailius užsipultas ne už savo vaidmenį medžioklės byloje, o už tai, kad išdrįso atvykti į Druskininkus ir čia kalbėti apie politinę korupciją. Nes korupcijos Druskininkuose nėra ir negali būti – juk Druskininkų savivaldybės antikorupcijos komisijai vadovauja pats meras.

Dar keisčiau, kad su banalia šautuvo paėmimo istorija siejamas V.Malinausko varžovas būsimuose mero rinkimuose Valdas Trinkūnas. Jis su šia byla susisijęs tik tiek, kad yra liberalas, kaip ir V.Gailius. Neiškenčiau nepaklausęs pono V.Trinkūno, kokia proga jis čia minimas ir kuo dėtas?

„Mero medžioklės ir asmeninio gyvenimo detalės man rūpi gerokai mažiau, negu tos Druskininkų kurorto problemos, kurias aptarinėjome susitikime su V.Gailiumi. Šį kartą kaltina liberalus, neseniai nuo jo kliuvo seimo nariui A.Anušauskui... Kalti visi, kas tik domisi Druskininkų reikalais,“- sakė V.Trinkūnas.

Kažkaip nė nepastebėjau, kada mes čia peržengėme tą ribą, kai savo asmeninio gyvenimo problemas mūsų meras pavertė viešu reikalu. Kone visas miestas gūžčiojo pečiais, kurių galų jam prireikė apie skyrybas su antrąja žmona pranešti viešu pareiškimu, tarsi apie kažkokį ypatingo svarbumo politinį įvykį. Asmeninės bėdos dėl sodybos tvoros taip pat buvo bandytos pateikti kaip kažkokia politinė kova su anuometiniu aplinkos ministru Valentinu Mazuroniu. O dabar iš to pareigūnų paimto šautuvo vamzdžio bandoma išpūsti vos ne politinio susidorojimo bylą. Kadangi kaltų artimiausioje aplinkoje jau pristigo, įsivaizduojamo sąmokslo gijas bandoma nutempti iki Prezidentės Dalios Grybauskaitės: „R.Malinauską ypač stebina viena aplinkybė: apie šį tyrimą kalbant su teisėsaugos pareigūnais pastarieji mini rūmus S.Daukanto aikštėje. Taip neva duodama suprasti, kad nurodymai gaunami iš Prezidentūros.“

Neadekvačiai realybę suvokiančių piliečių prie Prezidentūros galima sutikti kone kasdien. Pavyzdžiui, antradienį vienas mano „Facebook“ draugas paviešino nuotrauką, kurioje dar apyjaunis vyriškis stovi S.Daukanto aikštėje su plakatu, kuriame kaltina prezidentę slepiant informaciją „apie kosminį palydovą ir prie jo pritaisytą ginklą“. Reikalaujančio grąžinti žaislus R.Malinausko aikštėje nesimatė, nes tam jis turi patogesnę tribūną – nacionalinį dienraštį, priklausantį žiniasklaidos grupei, kuriai atiteko įspūdingo dydžio Druskininkų vandens parko reklamos ir vietinio propagandinio leidinio spausdinimo užsakymai. Bet S.Daukanto aikštė didelė ir vietos pastovėti su kitais sąmokslų demaskuotojais iš anksto rezervuotis nė nebūtina. Nebent po rinkimų ten susirinktų visi rinkėjų nuversti vietiniai kunigaikštukai ir carai, įsivaizduojantys, jog tai negalėjo nutikti be aukštesnių, o gal ir antgamtinių jėgų įsikišimo.

Leiskite matyti šviesias, minkštas ir pūkuotas gyvenimo puses

Mane visuomet žavėdavo sėkmės istorijos, kai žmogus iš paprastos liaudies vien savo pastangomis arba palankiai susiklosčius aplinkybėms pasiekia aukštumų. Na, ne būtinai įkuria „Facebook” arba išrenkamas galingiausios pasaulio valstybės prezidentu. Pakanka ir kažko paprastesnio - kaimynams pavydą keliančio darbo ar dešrainių kioskelio judrioje vietoje. Kapitalistinės sistemos priešai iš kairės ir kraštutinės dešinės tokių amerikietiškos svajonės įgyvendinimo pavyzdžių nekenčia labiau už liberalizmo klasikų citatas, būtinai primindami, kad pasiseka vienam iš tūkstančių ar milijonų, o kiti visą gyvenimą dirba už minimumą kraudami jiems turtus. Gūdžiais kriziniais 2009-aisiais 52 procentai trisdešimtmečių ir jaunesnių Lietuvos gyventojų  viešosios nuomonės tyrimų bendrovei „Baltijos tyrimai“ sakė, kad jų svajonė – dirbti valstybės tarnyboje. Todėl lietuviškų sėkmės pavyzdžių, kurie visus žavėtų, geriausia ieškoti būtent ten.

Jei ne paslaptingas Seimo pirmininkės Loretos Graužininės sūnaus Eimanto dingimas, taip būtumėm ir nesužinoję, kaip baigęs profesinę mokyklą jaunuolis gavo progą atlikti praktiką Seime ir taip sužavėjo savo kruopštumu Archyvo skyriaus darbuotojus, kad buvo paliktas ten dirbti. Be jokių mamos protekcijų, nes ji vadovauja ne Archyvo skyriui, o valstybei. Vilniaus technikos ir verslo mokykla tikriausiai nieko apie tai nežinojo, nes tikrai būtų panaudojusi šitą sėkmės istoriją savo studijų programų reklamai: „Štai, žiūrėkite, pilnos darbo biržos magistrų ir bakalaurų, o mūsų auklėtiniai Seime dirba”. Prestižinėse gimnazijose dirbantys karjeros konsultantai jau galėtų pradėti siūlyti gabiausiems moksliukams prasitrinti aprasojusius hipsteriškus akinius ir pamatyti, kokias galimybes atveria stojimas į profesinę mokyklą.

Kadangi Seimo pirmininkė ne taip seniai žiniasklaidai išdidžiai kalbėjo, kad jos ir jos šeimos niekaip neveikia net ir interneto šmaikštuolių patyčios, tai toks teigiamo pavyzdžio pateikimas juo labiau jokios žalos padaryti negali. Juk ne visi esam tokie pavydūs, kad šioje sėkmės istorijoje įžvelgtumėm banalų nepotizmą.

Stengiuosi būti taktiškas ir jautrus, todėl nekomentuosiu ir Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo, kuriuo Druskininkų savivaldybė pripažinta pažeidusi Visuomenės informavimo įstatymą, už mokesčių mokėtojų pinigus leisdama nemokamą savaitraštį, kol kurorto meras negrįžo iš Druskininkams be galo svarbios kelionės į Rusijos Federacijos Altajaus krašto Belokurichos miestelį visai ne mamutų medžioti, o derėtis dėl bendradarbiavimo galimybių. Užtenka, kad savaitraščio, kurį Žurnalistų etikos inspektorė nurodo uždaryti arba paversti nereguliariu, vien apie švietimą rašančiu leidiniu, redaktorė iškart po sprendimo paskelbimo savo „Facebook” paskyroje pasidalino profilio pasivadinusio „Depresija” nuotrauka su rusišku užrašu „Šis pasaulis neteisingas”. Depresija tvirtus kaimo vyrus įveikia, priversdama nusiskandinti alkoholyje, smurtauti prieš artimuosius, o kartais ir prisirišti virvę kur nors kluone ant sijos... O čia tik trapi inteligentiška moteris ilgais šviesiais plaukais. Vadovaudamasis Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2011 m. gruodžio 8 d. Rekomendacija viešosios informacijos rengėjams dėl informacijos apie savižudybes pateikimo, privalėčiau parašyti:  nedvejok, miela Laima, kreipkis pagalbos į specialistus, kol ne vėlu.

Juk taip dažnai mes nesuprantame, kad tomis pačiomis gatvėmis vaikštantis savimi pasitikintis bendrapilietis gali būti gerokai jautresnės sielos asmenybe, negu įsivaizdavome. Štai, pavyzdžiui, stambios Dzūkijos bendrovės „Stamita”, pastačiusios ir valdančios Druskininkų „Snow areną”, generalinis direktorius Andrius Stasiukynas pastaruoju metu kalbinamas žiniasklaidos dažniausiai tada, kai toje arenoje turistai įkalinami užstrigusiuose keltuvuose arba juos išgąsdina kaukianti priešgaisrinė signalizacija, iškart pažadinanti asociacijas su tragiškais Rygos įvykiais. Ir aš į laikraštį dėjau žinutę, kaip „Stamitos” darbuotojai jiems neišmokėtas algas prisiteisė per Alytaus darbo ginčų komisiją. Tokiu nelengvu metu A.Stasiukynas staiga pademonstruoja jautrią širdį ir labdaringo renginio aukcione visus nustebina už 150 litų vertės keramikos kūrinį sumokėdamas didžiausią kainą - 850 Lt. Juk ne sau, sergantiems vaikams. O mes čia apie kažkokias neišmokėtas algas... Siaubingai nejautru.

Kalėdos - stebuklų metas, tai gal jau dabar, per Adventą, paglostęs gyvas aveles Druskininkų prakartėlėje, galiu iš ciniško „dešiniojo trolibano” rašeivos persikūnyti į mielą ir empatišką svetimam sielos skausmui provincijos žurnalistą, matantį vien šviesias, minkštas ir pūkuotas gyvenimo puses? Sakote, nepavyks, netinka prie snukio? Bet juk galiu bent pabandyti.