Redaktoriaus (ne)atsisveikinimas

Nuo 2001-ųjų sausio bendravau su jumis šioje skiltyje kaip „Druskininkų naujienų“ redaktorius. Kartais ji buvo asmeniška tarsi dienoraštis, atskleidžianti tai, kuo dažniausiai žmonės dalinasi tik su šeimos nariais ir artimiausiais draugais. Niekada neslėpiau, kad turiu savo nuomonę ir pažiūras, nekaitaliojau jų iš kitos pusės vėjui papūtus ir nepataikavau turintiems politinę valdžią bei galią.

Nuolatiniai skaitytojai turbūt dar prisimena, kaip apie mus ištiksiantį sunkmetį jus įspėjau dar 2008-ųjų pavasarį, kai visi choru kartojo užkeikimus, jog nieko panašaus negali nutikti. Vėliau visą Lietuvą nustebinę Druskininkų skandalai čia, tik tarp mūsų, druskininkiečių, buvo įvardinti ir aptarti gerokai anksčiau.

Manau, kad kaip žurnalistas padariau savo miestui jeigu ne viską, ką galėjau, tai labai daug. Pradedant nuo Latežerio tvoros istorijos, kurią, padedamas skaitytojų, atradau ir atskleidžiau jums bei visai Lietuvai, ir baigiant Vijūnėlio dvaro bei „Aqua“ bylos peripetijomis, kurias nagrinėjome drauge su kolegomis iš kitų leidinių ir naujienų portalų.

Tačiau atėjo metas, kada viešai paskelbtas tiesos žodis atsitrenkia lyg į betoninę politinės valios sieną. Kai svarbiausi tyrimai nutraukiami, kiti – paskandinami nesibaigiančiame bylinėjimesi, o „zadanijas“ vykdę politikai toliau lieka savo postuose. Metas, kai tiesa negali keisti pasaulio be mano ir jūsų apsisprendimo prisiimti atsakomybę. Susigrąžinti šitą šalį iš ciniškų savanaudžių, kurie juokiasi jums į akis ir bando dėtis neįveikiamais. Padaryti ją tinkama vieta gyventi jums ir jūsų vaikams, kad niekam nesinorėtų iš čia išvažiuoti.

Labai tikėjausi, kad šį rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose mūsų apygardoje dalyvaus naujos kartos politikai, kurie turės savyje tą entuziazmo kibirkštį, galinčią išsprogdinti šitą beviltišką, Marijaus Mikutavičiaus žodžiais tariant, betoninį valdžios dramblį. Deja, žvelgdamas į tai, ką iki šiol mums pasiūlė politinės partijos, matau tik praeito amžiaus žmones, norinčius dar vieną kadenciją pasislėpti nuo jūsų komforto zonoje, vadinamoje Seimu.

Neabejoju, kad ir jums yra tekę patirti tą jausmą, kurį vadiname svetima gėda, kai matote nusišnekantį, nepadoriai besielgiantį ar tiesiog apsikvailinusį žmogų. O dabar prisiminkite, ką jautėte, kai klausėtės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, premjero Algirdo Butkevičiaus, buvusios ūkio ministrės Birutės Vėsaitės, mūsų apygardoje išrinktos Seimo narės Kristinos Miškinienės pasisakymus? Ir aš tą patį jaučiu.

Man drauge su jumis gėda, kad šitą šalį ir mūsų kraštą atstovauja šitie beviltiški politikai.

Visuomenės informavimo etikos kodeksas labai aiškiai nurodo, kad negalima vienu metu būti ir žurnalistu, ir politiku. Žurnalisto profesija man labai brangi, nes dirbdamas šį darbą jaučiau sugebėjęs padėti ne vienam iš jūsų. Bet tas gėdos jausmas, kaip dzūkai sako, sarmata, verčia mane pasirinkti ir prisiimti naują atsakomybę.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis šią savaitę pasiūlė man būti kandidatu vienmandatėje Lazdijų – Druskininkų apygardoje ir daugiamandatės apygardos sąraše.

Nesu jokios partijos narys, bet su daugeliu Druskininkų, Lazdijų ir visos Lietuvos liberalų lyderių esame draugai ne tik „Facebooke“, bet ir gyvenime. Labai rimtai ir atsakingai apsvarstęs jų pasiūlymą, privalau jums pranešti – apsisprendžiau jį priimti.

Jeigu matyčiau, kad kažkas kitas gali tai padaryti, jokiu būdu nebūčiau rinkęsis šito kelio. Tačiau, jeigu tokia Dievo valia, turiu atlikti man skirtą misiją taip pat dorai ir sąžiningai, kaip tai dariau dirbdamas žurnalistinį darbą.

Todėl šią skiltį čia skaitote paskutinį kartą. Nesakau sudie, nes tai tik ilgo bendravimo kitu statusu ir kitomis aplinkybėmis pradžia. Ir tikiu, kad taip pat ir naujos kokybės politikos, sąžiningo jūsų interesų atstovavimo pradžia.