Kone visą savaitę besitęsiantis atlydys mūsų kiemą pavertė tikra čiuožykla. Kai ant ledo paslydę skaudžiai išsitėškiam mes, nestabilūs dvikojai padarai, nieko stebėtino, bet, kai pradeda griuvinėti šuo ir katės, tai jau tikrai slidu. Pabarstyčiau smėlio su druska, bet žemė sušalusi, nėra kaip prisikasti, o rudenį jo atsargų nepasiruošiau, tai negi dabar parduotuvėje pirkti. Didžiausiame Druskininkų prekybos centre vietoje kalėdinės atributikos likučių šią savaitę išsirikiavo... lagaminai. Kas jau kas, o prekybininkai visuomenės nuotaikas geriausiai jaučia. Kai visos šventės baigėsi, belieka parduoti druskininkiečiui lagaminą ir palinkėti laimingo kelio. Tik aš vienas dar kartais nustembu, kai sutiktas senokai pažįstamas žmogus praneša susiruošęs emigruoti iš mūsų kurorto ir šalies. Ir tai – ne ką tik mokyklas baigę jaunuoliai ar bedarbiai statybininkai, o brandūs, išsilavinę, šeimas ir namus turintys druskininkiečiai.
Vis dažniau girdime susirūpinimą sparčiai mažėjančiu gimstamumu ir nykstančiomis šeimos vertybėmis. Štai ir Lietuvoje viešintis Maskvos patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininkas, Volokolamsko stačiatikių metropolitas Hilarionas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis bei juos lydintys bažnytinių konfesijų atstovai, apsilankę pas Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, išreiškė susirūpinimą, kad dėl „nepalankių demografinių tendencijų Lietuva atsidūrė pavojuje.“ Nors Seimo pirmininkė juos atidžiai išklausė, bet kai valstybės „kova už šeimą” grindžiama tuo, jog mažėja jaunų mokesčių mokėtojų, kurie išlaiko pensininkus bei pripildo biudžetą, imu abejoti, ar politikams pati šeima yra vertybė, jeigu jos vertę reikia pagrįsti ekonomistiniais argumentais. Gal vertybė jiems yra esama archaiška valstybės valdymo ir socialinio draudimo sistema, o šeima – tik viena iš priemonių jai išsaugoti? Net jei galima būtų priversti Lietuvos piliečius daugintis kaip triušius, nėra priemonių, kaip juos priversti čia pasilikti gyventi, todėl šis argumentas nebetenka prasmės. Jaunystėje mūsų politikai mokėsi apie XIX a. industrinį kapitalizmą su pigia greitai besidauginančia ir iš kaimų į miestus plūstančia darbo jėga ir bismarkinę pensijų sistemą, o vėliau jau nieko nebeskaitė, todėl tesugeba stengtis išsaugoti tai, ką pažįsta. Šiuolaikinė visuomenė jiems yra pernelyg sudėtinga, o joje vykstantys procesai nepažinūs. O kadangi tikrasis prioritetas yra ne šeima, o valstybė, tai, prasidėjus sunkmečiui, anksčiau buvusi padidinta valstybės parama vaikus auginančioms šeimoms kaipmat ištirpo. Taip ir išsidavė, kad šeima – tik priemonė.
Po Sausio 13-osios jubiliejaus renginių, kai pagerbėme žuvusiuosius už mūsų šalies laisvę, kažkaip nejauku, bet reikia tai parašyti – valstybė negali būti savitikslė, o jos finansinis stabilumas svarbesnis už šeimos ir asmens gerovę. Emigruodami iš tokios susireikšminusios valstybės piliečiai pirmiausia išreiškia savo požiūrį į tokį jų privataus gyvenimo nuvertinimą. Išvykdami iš klestinčio kurorto – taip pat „balsuoja kojomis“ už tai, kad investicijų srautas ir nauji infrastruktūros objektai negali būti svarbiau už miestiečių gerovę ir savaime jos nesukuria arba sukuria tik labai negausiam išrinktųjų būreliui. O jūs skaitykite ir džiaukitės, kokius jie namus išsistatė, kokiuose egzotiniuose kraštuose su naujomis žmonomis poilsiauja ir kokiais automobiliais važinėja. Nedžiugina, neįkvepia? Tai bent garsiai to nesakykite – nepatriotiška.
Paskutinis sakinys pasako, kodėl "Druskonio" niekas neperka :-)
AtsakytiPanaikinti