Įgaliojimą statyti elektrinę jau suteikėme 2008-aisiais
Pro redakcijos duris nepasibeldęs įvirsta pasiklydęs
„žaliasis” treninginėmis kelnėmis, guminėmis šlepetėmis ir odiniu švarku:
- Ar čia pas jus galima pasirašyti prieš atominę elektrinę?
- Juk matėte, kad ant durų nėra „Gazpromo” lipduko, tai
ieškokite kitur...
Kai tą pačią dieną užklydo dar trys, susimąsčiau, kas čia
taip staiga nutiko. Kadangi mano išsilavinimas, jeigu išvis jį taip galima
pavadinti, labai tolimas energetikai, o apie branduolines reakcijas žinau tik
iš iliustruotų mokslo populiarinimo žurnalų, tai manau nesąs pajėgus spręsti,
ar Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės. Taip pat nesu kompetentingas
spręsti, kiek nitratų gali būti kilograme agurkų, kokio storio turi būti
gelžbetoninės sijos, kad tiltas nenugarmėtų į upę drauge su manimi juo
važiuojant. Visai nesuprantu, kiek anglies dvideginio gali išmesti mano
automobilio variklis ir kokią didžiausią spinduliuotę skleisti mano mobilusis telefonas.
Dar daugiau, išskyrus retus atvejus, kai ką nors skaitinėju vedinas smalsumo,
arba prisisiunčiu informacijos iš interneto, kaip išardyti ir sėkmingai sudėti
kokį nesudėtingą buities prietaisą, kurį, norėdamas pasipuikuoti prieš žmoną
bei dukrą, pats imuosi remontuoti, aš netgi nesistengiu visko sužinoti. Nes
žinau, kad tai paprasčiausiai neįmanoma, mokslas ir technologijos taip
ištobulėjo, kad netgi gretimų sričių mokslininkams nelengva suprasti vienam
kitą.
Todėl galiu tik pasidžiaugti, jog visus tuos sprendimus
atstovaujamosios demokratijos šalyse priima mūsų išrinkti politikai. Tai jų
darbas pasitelkti ekspertus, konsultantus, įsigilinti ir nuspręsti, ar šiandien
reikia statyti atominę elektrinę, ar tarpgalaktinį erdvėlaivį. Ir šiandien internete
nesunkiai galite susirasti visų 2008 m. Seimo rinkimuose dalyvavusių ir mūsų
palaikymą gavusių politinių partijų rinkimines programas. Ten tikrai rasite
energetikai skirtus skyrius ir įsitikinsite, jog visos jos pasisakė už naujos
atominės elektrinės statybą. Mes už juos balsavome, tai reiškia toms programoms
pritarėme. Argumentai, kad rinkimų dieną kasėte bulves pas Bronių, garinotės
Druskininkų vandens parko pirčių zonoje ar grybavote kur nors tarp Žiogelių bei
Randamonių, o blogą Seimą išrinko kažkas kitas, čia netiks. Jeigu savo noru
atsisakėte sprendimo galios, tai tik save galite ir kaltinti. Va, bus šį rudenį
nauji Seimo rinkimai, galėsite bent jų nepražiopsoti. Jei ne, ateisime mes su
žmona ir dar tvarkietis Arūnas L., kuris sako gyvą Rolandą Paksą matęs, ir
konservatorius Gintaras Č., kuris sėdi su lituokliu rankoje aukštu žemiau už
mano redakciją esančioje radijo aparatūros taisykloje. Ir vėl išrinksime Seimą,
kuris jums taip pat nepatiks, kaip nepatinka šiandieninis.
Manymas, kad visose gyvenimo srityse, taip pat ir
energetikoje, išmanote daugiau už visus savo kaimynus, buvusius klasės draugus
ir juolab Seimą, nėra vakar atsiradęs reiškinys. Visažinybės sindromas būdingas
žmonėms, nesuvokiantiems savo pažinimo ribų. Antikiniam filosofui Sokratui
priskiriama frazė „Žinau, kad nieko nežinau” (lot. Scio nihil scio) reiškia,
kad didėjant pažinimui, plečiasi ir nežinojimo ratas, nes kiekviena nauja
informacija iškelia naujų klausimų. Todėl išmanančių apie atominę energetiką,
politikų korupciją ir pedofilijos bylų eigą vienu metu man knieti paklausti, ar
jau sugebėjo, pavyzdžiui, susitarti su kaimynais ir renovuoti vėlyvojo
brežnevizmo epochos daugiabutį namą, kuriame gyvena. Nes paprasčiausi išlaidų
buto šildymui palyginimai tarp vienodų Druskininkų miesto Šiltnamių gatvės
namų, kurių vienas yra renovuotas, o kitas ne, liudija, jog renovacijos imtis verta
net ir tikintis tik tos nedidelės valstybės paramos, kuri teikiama pagal šiuo
metu galiojančią tvarką. Kodėl tuomet visame kurorte renovuoti vos keli
daugiabučiai namai? Keisčiausia, kad visai netolimų Dzūkijos kaimų žmonės, už
kuriuos druskininkiečiai jaučiasi gerokai labiau apsišvietę, negaudami jokios
valstybės paramos, per keletą pastarųjų metų gan sparčiai renovuoja savo
trobeles. Dažniau važinėjant iš Druskininkų, pavyzdžiui, į Lazdijus, nesunku
pastebėti, kaip keičiasi pakelės sodybos: įstatomi nauji sandarūs langai,
šiltinamos sienos, keičiami atgyvenę šiferio stogai. Tiesa, pastarajam veiksmui
šiemet buvo skirta šiek tiek Europos Sąjungos paramos, bet daugelis stogus
dengė dar jos nesulaukę. Ir tai daro tariamai tamsūs kaimiečiai, kūrenantys santykinai
pigiomis malkomis, o ne už centralizuotai tiekiamą šilumą, pagamintą deginant
vis brangstančias dujas, vos pajėgiantys susimokėti miesto visažiniai.
Vasarai beprasidedant apie šildymą užsiminti gal ir netiktų,
bet ši savaitė prasidėjo tokiais orais, kad mano senas, bet vis dar šmaikštumo
neprarandantis tėvas pacitavo kažkur nugirstą frazę: „Peržiemojom žiemą, tai
peržiemosim ir vasarą”. Gaila, ne visi. Po kelių visiškai netikėtų kurorte
žinomų žmonių savižudybių druskininkiečius sukrėtė žinia apie mūsų išrinkto
Seimo nario, Druskininkų garbės piliečio profesoriaus Justino Karoso mirtį.
Būtent jis prikalbino eiti į politiką dabartinį Druskininkų savivaldybės merą
ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentą Ričardą Malinauską ir talkino
prastumiant pirmuosius jo sumanytus svarbiausių kurorto infrastruktūros objektų
gaivinimo projektus. Kitą vertus, tai padėjo susiformuoti vienpartiniam ir vis
dažniau viešojoje erdvėje autoritariniu pavadinamam Druskininkų savivaldybės
valdymo modeliui, labiau primenančiam ne savivaldą, o stambaus verslo
struktūrą. Ir vis dėlto, mano baisiai subjektyvia nuomone, profesorius
nusipelnė, kad jo vardu Druskininkuose būtų pavadinta jei ne gatvė, tai bent
parko medžių eilė greta dr. Bronislovo Lubio sakurų alėjos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą