2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2012 m. birželio 8 d.


Įgaliojimą statyti elektrinę jau suteikėme 2008-aisiais


Pro redakcijos duris nepasibeldęs įvirsta pasiklydęs „žaliasis” treninginėmis kelnėmis, guminėmis šlepetėmis ir odiniu švarku:
- Ar čia pas jus galima pasirašyti prieš atominę elektrinę?

- Juk matėte, kad ant durų nėra „Gazpromo” lipduko, tai ieškokite kitur...

Kai tą pačią dieną užklydo dar trys, susimąsčiau, kas čia taip staiga nutiko. Kadangi mano išsilavinimas, jeigu išvis jį taip galima pavadinti, labai tolimas energetikai, o apie branduolines reakcijas žinau tik iš iliustruotų mokslo populiarinimo žurnalų, tai manau nesąs pajėgus spręsti, ar Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės. Taip pat nesu kompetentingas spręsti, kiek nitratų gali būti kilograme agurkų, kokio storio turi būti gelžbetoninės sijos, kad tiltas nenugarmėtų į upę drauge su manimi juo važiuojant. Visai nesuprantu, kiek anglies dvideginio gali išmesti mano automobilio variklis ir kokią didžiausią spinduliuotę skleisti mano mobilusis telefonas. Dar daugiau, išskyrus retus atvejus, kai ką nors skaitinėju vedinas smalsumo, arba prisisiunčiu informacijos iš interneto, kaip išardyti ir sėkmingai sudėti kokį nesudėtingą buities prietaisą, kurį, norėdamas pasipuikuoti prieš žmoną bei dukrą, pats imuosi remontuoti, aš netgi nesistengiu visko sužinoti. Nes žinau, kad tai paprasčiausiai neįmanoma, mokslas ir technologijos taip ištobulėjo, kad netgi gretimų sričių mokslininkams nelengva suprasti vienam kitą.

Todėl galiu tik pasidžiaugti, jog visus tuos sprendimus atstovaujamosios demokratijos šalyse priima mūsų išrinkti politikai. Tai jų darbas pasitelkti ekspertus, konsultantus, įsigilinti ir nuspręsti, ar šiandien reikia statyti atominę elektrinę, ar tarpgalaktinį erdvėlaivį. Ir šiandien internete nesunkiai galite susirasti visų 2008 m. Seimo rinkimuose dalyvavusių ir mūsų palaikymą gavusių politinių partijų rinkimines programas. Ten tikrai rasite energetikai skirtus skyrius ir įsitikinsite, jog visos jos pasisakė už naujos atominės elektrinės statybą. Mes už juos balsavome, tai reiškia toms programoms pritarėme. Argumentai, kad rinkimų dieną kasėte bulves pas Bronių, garinotės Druskininkų vandens parko pirčių zonoje ar grybavote kur nors tarp Žiogelių bei Randamonių, o blogą Seimą išrinko kažkas kitas, čia netiks. Jeigu savo noru atsisakėte sprendimo galios, tai tik save galite ir kaltinti. Va, bus šį rudenį nauji Seimo rinkimai, galėsite bent jų nepražiopsoti. Jei ne, ateisime mes su žmona ir dar tvarkietis Arūnas L., kuris sako gyvą Rolandą Paksą matęs, ir konservatorius Gintaras Č., kuris sėdi su lituokliu rankoje aukštu žemiau už mano redakciją esančioje radijo aparatūros taisykloje. Ir vėl išrinksime Seimą, kuris jums taip pat nepatiks, kaip nepatinka šiandieninis.

Manymas, kad visose gyvenimo srityse, taip pat ir energetikoje, išmanote daugiau už visus savo kaimynus, buvusius klasės draugus ir juolab Seimą, nėra vakar atsiradęs reiškinys. Visažinybės sindromas būdingas žmonėms, nesuvokiantiems savo pažinimo ribų. Antikiniam filosofui Sokratui priskiriama frazė „Žinau, kad nieko nežinau” (lot. Scio nihil scio) reiškia, kad didėjant pažinimui, plečiasi ir nežinojimo ratas, nes kiekviena nauja informacija iškelia naujų klausimų. Todėl išmanančių apie atominę energetiką, politikų korupciją ir pedofilijos bylų eigą vienu metu man knieti paklausti, ar jau sugebėjo, pavyzdžiui, susitarti su kaimynais ir renovuoti vėlyvojo brežnevizmo epochos daugiabutį namą, kuriame gyvena. Nes paprasčiausi išlaidų buto šildymui palyginimai tarp vienodų Druskininkų miesto Šiltnamių gatvės namų, kurių vienas yra renovuotas, o kitas ne, liudija, jog renovacijos imtis verta net ir tikintis tik tos nedidelės valstybės paramos, kuri teikiama pagal šiuo metu galiojančią tvarką. Kodėl tuomet visame kurorte renovuoti vos keli daugiabučiai namai? Keisčiausia, kad visai netolimų Dzūkijos kaimų žmonės, už kuriuos druskininkiečiai jaučiasi gerokai labiau apsišvietę, negaudami jokios valstybės paramos, per keletą pastarųjų metų gan sparčiai renovuoja savo trobeles. Dažniau važinėjant iš Druskininkų, pavyzdžiui, į Lazdijus, nesunku pastebėti, kaip keičiasi pakelės sodybos: įstatomi nauji sandarūs langai, šiltinamos sienos, keičiami atgyvenę šiferio stogai. Tiesa, pastarajam veiksmui šiemet buvo skirta šiek tiek Europos Sąjungos paramos, bet daugelis stogus dengė dar jos nesulaukę. Ir tai daro tariamai tamsūs kaimiečiai, kūrenantys santykinai pigiomis malkomis, o ne už centralizuotai tiekiamą šilumą, pagamintą deginant vis brangstančias dujas, vos pajėgiantys susimokėti miesto visažiniai.

Vasarai beprasidedant apie šildymą užsiminti gal ir netiktų, bet ši savaitė prasidėjo tokiais orais, kad mano senas, bet vis dar šmaikštumo neprarandantis tėvas pacitavo kažkur nugirstą frazę: „Peržiemojom žiemą, tai peržiemosim ir vasarą”. Gaila, ne visi. Po kelių visiškai netikėtų kurorte žinomų žmonių savižudybių druskininkiečius sukrėtė žinia apie mūsų išrinkto Seimo nario, Druskininkų garbės piliečio profesoriaus Justino Karoso mirtį. Būtent jis prikalbino eiti į politiką dabartinį Druskininkų savivaldybės merą ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentą Ričardą Malinauską ir talkino prastumiant pirmuosius jo sumanytus svarbiausių kurorto infrastruktūros objektų gaivinimo projektus. Kitą vertus, tai padėjo susiformuoti vienpartiniam ir vis dažniau viešojoje erdvėje autoritariniu pavadinamam Druskininkų savivaldybės valdymo modeliui, labiau primenančiam ne savivaldą, o stambaus verslo struktūrą. Ir vis dėlto, mano baisiai subjektyvia nuomone, profesorius nusipelnė, kad jo vardu Druskininkuose būtų pavadinta jei ne gatvė, tai bent parko medžių eilė greta dr. Bronislovo Lubio sakurų alėjos.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą