Ar sunkmečio pabaigos ženklai pranašauja neišvengiamą kairiųjų grįžimą į valdžią?
„Šiandien vyks bandomasis Lietuvos muitinės konfiskuotų
cigarečių naikinimas. Kviečiame dalyvauti ir susipažinti, kaip naikinamos konfiskuotos
cigaretės...”- rašo man Lietuvos muitinė. Norėjau atsakyti, kad nedalyvausiu,
nes negalėčiau į tokį vaizdą neašarodamas žiūrėti, bet suabejojau, ar rimti
pareigūnai tokį pajuokavimą supras. Bet kuriam jautresniam rūkoriui, pagalvojus
apie tai, ašaros tvenkiasi akyse kaip tam senos rusiškos komedijos „Operacija
Y” personažui, kuris nesuprato, kaip galima degtinę sudaužyti.
Anądien vienas mano kaimynas grąžino prieš porą savaičių
pasiskolintus 16 litų. Kitą dieną vėl atėjo skolos grąžinti, nes pirmojo
grąžinimo neprisiminė, ir pasijuto tarsi tuos pinigus radęs ar loterijoje
išlošęs. O kai žmogus jau turi atliekamų pinigų, galima sakyti, jog sunkmetis
baigėsi. Na, gal ne taip smarkiai, kaip Andrius Užkalnis parašė („Geros vasarosgeras kvėpavimas”. Protokolai.com) pajutęs, kad „kažkoks optimizmas ore: toks,
kurio negali paneigti net nuolatiniai burbekliai.” Truputį mažiau, bet vis tiek
juntamas. O jei jau sunkmetis visai suvisai baigėsi, tai į valdžią
turi sugrįžti buvusieji. Na tie, kurie valdė mus beveik dešimtmetį, kol pradėjo
tvenktis tamsūs Pasaulinės finansų krizės debesys.
Po to, kai Vladimiras Laučius „Delfyje” tvarkingai sudėliojo
visas tikėtinas po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų koalicijas („Kas valdys porinkimų?”), o Ingrida Šimonytė „15min” prasitarė pavydinti būsimam finansų
ministrui lengvo darbo, virtualioje viešojoje erdvėje nuvilnijo dešiniųjų
pažiūrų politikų ir jų elektorato komentarai, kuriuos galėčiau palyginti su
vieno didelio paukščio galvos kišimu į smėlį. Nors gamtininkai sako, kad iš
tikrųjų tas paukštis pavojaus akivaizdoje galvos smėlyje neslepia, bet tai jau
niekam nesvarbu. Kaip ir didžiajai daliai rinkėjų visai nerūpi, kad „Dviračio”
politologų-peliukų frazė „Kaip Kūūbyylius nuvaaarė Lietuvąąą...” - tik daugybę kartų
pakartotas ir dėl to dar juokingesnis pokštas. Jie žino, kas kaltas dėl to, kad
staiga prireikė veržtis diržus, ir to žinojimo neišmuš jokia rinkimų agitacija.
Neseniai sulaukiau priekaištų, kad, daug metų dirbdamas ir
gyvendamas socialdemokratų valdomuose Druskininkuose, pervertinu šios partijos
galimybes laimėti Seimo rinkimus visoje šalyje. Neneigsiu, gali būti ir taip,
argumentai, jog šiandieniniai socialdemokratai nėra tokie stiprūs, kaip buvo XX
a., neturi tokių charizmatiškų lyderių, kaip velionis Algirdas Mykolas
Brazauskas, o visuomenė dėl natūralios kartų kaitos ir emigracijos gerokai
pasikeitė, ir mane įtikina, kad rinkėjų simpatijų švytuoklė nepasisuks taip
smarkiai į kairę, kaip 1993-ųjų rudenį. Bet ir sėdintieji kondicionuotuose
sostinės kabinetuose mato bei girdi tik savo aplinkos nuotaikas, todėl
įsivaizduoja, kad dar kažkaip gali nutikti, jog dabartinėje valdančiojoje
koalicijoje esančios partijos po rinkimų vėl formuos Vyriausybę. Ir negali
patikėti, kad LSDP tik tam ir užleido valdžią dešiniesiems, kad šie liktų
„atpirkimo ožiais” už visus krizės sunkumus. Dabar skaudžiausi taupymo veiksmai
jau padaryti, tai galima atsiimti valdžią. Didelių pastangų jie tam nedės, bet
gaus daugiausiai balsų daugiamandatėje apygardoje ir dar pridės gausų būrį
vienmandatininkų. Dabartinės koalicijos atliktas finansų konsolidavimas leis
kairiesiems nuosaikiai išlaidauti didžiąją dalį savo kadencijos ir galutinai
įtvirtinti negebančių rimčiau analizuoti procesų rinkėjų galvose supratimą, kad
prie konservatorių visada būna sunku, o socdemų valdžia reiškia gerovę.
Kartą mano žmona, ir šiaip jau mokanti skaičiuoti pinigus,
sugalvojo priversti mūsų šeimą po kažkokio neplanuoto paišlaidavimo išgyventi
iki mėnesio pabaigos už sumenkusius algos likučius, neliečiant šeimos santaupų.
Paskaičiavo, kiek kasdien galime išleisti maisto prekių parduotuvėje, kiek
kišenpinigių reikia duoti į mokyklą einančiai dukrai, kiek kuro galima įsipilti
degalinėje... Gal jai toks sadizmas ir patiko, bet kiti šeimos nariai jautėmės
bjauriai. Taupymas ir ypač kalbos apie taupymą išties užknisa. Ne tik mane - ir
prancūzus, graikus... Pamažu ima erzinti ir tas žmogus, kuris nuolat primena
apie poreikį taupyti. O jeigu tuo metu kažkas pasako, kad „diržų veržimosi”
galima išvengti, pinigų - neskaičiuoti, o gyvenimo puota privalo tęstis, iškart
lengviau pasidaro. Jeigu taip sureagavo tokių skirtingų šalių, kaip Prancūzija
ir Graikija rinkėjai, patikėkite, tai tikrai yra ne stebuklas, o dėsningumas.
Idealiai subalansuotoje sistemoje truputį smarkiau taupantys dešinieji ir vos
daugiau išlaidaujantys kairieji keistų vieni kitus per kiekvienus rinkimus, ir
tai nesutrikdytų sveikos šalies ūkio raidos. Bet mes gyvename keistu laiku,
kai, net ir matydamas antrą kartą tos pačios skolos grąžinti atėjusį kaimyną,
negaliu būti tikras, ko rytoj jis vėl ateis - pasiskolinti ar grąžinti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą