Druskininkų savaitė 2012 m. gegužės 11 d.

Medis man svarbesnis už žmogų

Viena iš paskutinių ir bene didžiausia Druskininkuose
baltoji tuopa, augusi Šv. Jokūbo gatvėje, nupjauta šį pavasarį

Beveik prieš dešimtmetį, kai mūsų šeima po truputį dairėsi ramios vietos užmiestyje, tinkamos apsigyventi, užsukau į vieną, pasak laikraščio skelbimo, skubiai parduodamą sodybą. Dar visai guvus ir energingas, bet jau pensijos sulaukęs šeimininkas aprodė visus trobesius ir sklypo ribas, papasakojo apie savo ketinimus išvykti pas užsienyje dirbančius vaikus. Taip besišnekučiuodami sustojome prie kiemo pakraščiu nusidriekusios įspūdingo storio kelmų eilės. Paklaustas, kas tiems medžiams nutiko, vyras lyg ir tuo didžiuodamasis papasakojo prieš metus nupjovęs visą alėją senų liepų, nes nuo jų prikrisdavo pilnas kiemas lapų ir smulkių šakelių, o jų šešėlyje prastai augo bulvės bei pašariniai runkeliai.

Nesu itin emocingas, bet tąkart nesusilaikiau – sodybą parduodančiam žmogui į akis išrėžiau, kad su tomis senomis liepomis būčiau nedvejodamas ir nesiderėdamas ją nupirkęs už skelbime parašytą kainą, o dabar neimsiu nė už kiek. Tegul toliau runkelius augina. Atsisveikinom mandagiai, bet šaltai, o šeimininko akyse mačiau tokį liūdesį, tarsi būtų krosnyje sukūrenęs laimingą loterijos bilietą arba į Leipalingio metalo laužo supirktuvę pridavęs kolekcinį „Ferrari”.

Neabejoju, kad per tuo metu beprasidedantį pūstis nekilnojamojo turto burbulą ta sodyba buvo parduota, gal net už didesnę kainą ir ne vieną kartą. Pasakoju čia šią istoriją tik norėdamas nusakyti savo santykį su senais medžiais, kuris net ir Druskininkuose sunkiai suprantamas daugeliui gerokai už aną senuką labiau išsilavinusiais save vadinančių skaitytojų. Būsiu tuo užsikrėtęs nuo savo tėvo, rašytojo ir publicisto Romo Sadausko, dešimtmečiais siutinusio Druskininkų želdinių tvarkytojus savo rūpesčiu dėl kiekvieno kertamo seno medžio. Per tuos medžius jis nemenkai įkyrėjo daugumos kurorto gyventojų daugmaž nuoširdžiai mylimai ir vis iš naujo išrenkamai vietinei valdžiai, o galų gale apsisprendė parduoti Druskininkuose turėtą būstą ir daugiau nebegadinti sau sveikatos ta nerezultatyvia kova. Keletą pastarųjų metų vasaras jis leidžia gimtajame Lazdijų rajone, smetoniškoje Demeniškių kaimo troboje po senu klevu ir apie tą kaimą jau dvi knygas parašė bei išleido. Po savaitės ten kaip tik viešės Poezijos pavasario dalyviai, o artimesni ir tolimesni kaimynai sueis bei suvažiuos jų skaitomų eilių paklausyti. Bus, beje, ir druskininkiečių.

Ir vis dėlto kurorte liko ne taip jau mažai žmonių, kurių visai nedžiugina, kai, rekonstruojant miesto gatves bei aikštes, plynai iškertama visa medija, o paskui susodinami gležni daigeliai, kurie į rimtus medžius galbūt išaugs, kai nusens ir mūsų anūkai. Yra jų visur, Vilniuje taip pat ne visi džiaugėsi, kai Bernardinų sodo rekonstrukcija prasidėjo nuo motorinių pjūklų gausmo. Ir kai man paskambina garbingo amžiaus buvusi pedagogė, pasakojanti negalinti žiūrėti, kaip Druskininkų Šv. Jokūbo gatvėje smulkinama į malkas viena iš paskutinių baltųjų tuopų, kuriomis miestas buvo apsodintas tarpukariu, arba P.Cvirkos gatvės šaligatvių rekonstrukcija pradedama nuo liepų išpjovimo, neabejodamas galiu jai atsakyti, jog tai daroma pagal visose institucijose suderintus projektus, gavus visus leidimus. Teisėtai, bet ar moraliai? O čia jau prasideda pasaulėžiūriniai klausimai. Ar senas medis mūsų kraštovaizdyje yra vertybė, verta, kad taikstytumėmės ne tik su tuo, jog, anot to kaimo pensininko, runkeliai prastai auga, bei lapai krinta? Kone kasmet reikia kruopščiai nugenėti sausas šakas, o per vasaros audras saugotis, kad nulūžusi medžio dalis neprispaustų automobilių ar praeivių.

Jeigu žmogui nieko netrūksta išasfaltuotame ir betono trinkelėmis išklotame saulės kepinamame mieste, o gamtą jam atstoja tarp jų įsiterpę reguliariai skutamos vejos ploteliai ir gėlių vazonais papuošti stulpai, jam niekaip neišaiškinsiu, kodėl mieste matant kertamą medį man darosi liūdna ir pikta. Medis man išties svarbesnis už žmogų. Skamba kaip baisi mizantropija, bet tuo norėjau pasakyti, jog manau, kad žmogus gali ir privalo prisitaikyti bei išmokti gyventi po medžiu, kuris negali nei pasitraukti iš kelio, nei atsiprašyti už jo žiedadulkių jums sukeltą alerginę slogą. Medis negali ateiti į gatvės rekonstrukcijos projekto viešąjį svarstymą ir įstatymų nustatyta tvarka pareikšti savo prieštaravimų. Dažnu atveju negali ir tie paskutiniai neabejingi gyventojai, kuriems medžio likimas dar rūpi. Nespėja, nesužino, nesusiorientuoja. O kai pabando piktintis, būna jau vėlu. Štai kodėl nenorėčiau, kad Lietuvoje būtų įteisinta eutanazija. Nes, atlikus visas reikiamas procedūras ir surinkus visų institucijų parašus, mane būtinai užmigdysite kaip naktimis dergiantį ant kilimo katiną, kad tik nedrumsčiau ramybės ir nesimaišyčiau po kojomis kuriantiesiems ir įgyvendinantiems grandiozinius planus.