Išmokime skirti buitinį anarchistą nuo runkelio ir varguolio
Likus mažiau kaip savaitei iki Tarptautinės darbininkų
dienos mano bedarbis bičiulis V. užsuko į redakciją išgerti kavos ir paplepėti
apie pastarojo meto naujienas. Pastarąjį kartą įsidarbinęs jis buvo pačioje šio
amžiaus pradžioje ir ne Lietuvoje, o norvegų žvejybiniame laive. Grįžęs į
Lietuvą tada nusipirko sodybą šalia Druskininkų ir nė nebandė čia ieškoti
darbo, nes vis pasitaikydavo galimybių ką nors pigiai nupirkti ir brangiau
parduoti arba sutarpininkauti už niekur oficialiai nefiksuojamą atlygį. Darbo
biržoje V. įsiregistravo tik tuomet, kai niekur neapskaityti bedarbiai buvo
apdėti Privalomojo sveikatos draudimo mokesčiu. Nuo to laiko jam reguliariai
tekdavo joje lankytis ir kaip nors išsisukti nuo darbo pasiūlymų. Nemeluosiu,
nežinau, kaip jam tai pavyko - ar biržos konsultantei gražiai nusišypsojo, ar
kokių dovanų atnešė.
Bet šiandien V. pranešė džiugią naujieną - savo noru
pasiprašė išbraukiamas iš bedarbių sąrašo. Tik susirado jis ne darbą, o
sužinojo apie galimybę nebemokėti nelemtojo PSD asmenims, kurie turi ne mažiau
kaip du nepilnamečius vaikus. Pakako atsinešti į Teritorinės ligonių kasos
skyrių vaikų gimimo liudijimus ir parašyti prašymą būti draudžiamam
Privalomuoju sveikatos draudimu “pagal vaikus”. Darbo biržoje apie tokią
galimybę nedaug kas buvo girdėjęs, ar bent labai stengėsi jos nereklamuoti,
todėl truputį pavaikė V. iš kabineto į kabinetą, bet galų gale oficialiai
atleido nuo visų bedarbio pareigų. Ir dar spėjo apie tokią galimybę papasakoti
keliems laisvalaikiu į Baltarusiją važinėjantiems, butus ir automobilius
remontuojantiems bedarbiams bei vienam dvejojančiam, ar verta pratęsti verslo
liudijimą, smulkiajam verslininkui.
PSD mokestis buvo tuo botagu, kuris suvarė visus oficialioje
darbo rinkoje nedalyvavusius bedarbius į Darbo biržą, o dabar per
konservatoriškos Šeimos politikos “skylę” iš jos pasprukti gali tik atlikusieji
reprodukcinę pareigą Tėvynei. Banalu būtų pradėti moralizuoti žmonėms, kurie
tenori būti palikti ramybėje visų valstybės institucijų, nieko iš jos neprašo,
bet ir niekuo nesidalina. Bet koks kalbėjimas apie solidarumą, viešąjį
interesą, pareigą kažkaip prisidėti prie valstybės prisiimtų įsipareigojimų finansavimo
neturi jokios prasmės. Taip pat sėkmingai jiems galėčiau pasakoti apie būtinybę
gelbėti planetą nuo klimato kaitos mažiau kvėpuojant. Čia ne ta žmonių rūšis,
kuri kaulija socialinių pašalpų, piktinasi, jog darbo birža nesuranda jiems
darbo, Kubilius nedidina minimalios algos, o bjaurybės šilumininkai siunčia
pernelyg dideles sąskaitas. Apie pastaruosius jau pakankamai prikalbėta ir
prirašyta, jie suklasifikuoti į runkelius ir varguolius, o dėl jų balsų varžosi
kaip niekad daug socialinį teisingumą ir tvarką žadančių politikų. V. balsuoti
neina, o kartą, kai atėjo, skambino man mobiliuoju telefonu tiesiai iš rinkimų
apylinkės ir garsiai diktavo kandidatų pavardes, klausdamas, kuris iš jų neįves
nekilnojamojo turto mokesčio, iki ašarų prajuokindamas ne tik komisiją, bet ir
stebėtojus bei kitus rinkėjus. Jų pažiūros gali svyruoti nuo anarchokapitalizmo
ir libertarizmo iki kažko panašaus į amerikietiško Arbatėlės judėjimo
ideologijos arba visiško jų neturėjimo. Tenesupyksta tikrasis anarchistas
Darius Pocevičius, jeigu apibendrindamas pavadinsiu šiuos žmones buitiniais
anarchistais, taip atskirdamas juos nuo negausaus, bet maištingo anarchizmo
klasikų veikalų prisiskaičiusio sostinės jaunimo būrelio. Buitiniai anarchistai
į mitingus neis ir su policija gatvėse nesikaus. Jeigu bus geras oras iškylauti
gamtoje, kibs žuvys, dygs grybai arba atvirkščiai, bjauriai lis, neis ir
balsuoti. Todėl atstovaujamoje valdžioje jų balsas negirdimas. Bet jų daug ir,
palankiai susiklosčius aplinkybėms, jie gali gerokai padidinti kurios nors
liberalios partijos gautų balsų skaičių arba atvesti į valdžią kokius nors
nesisteminius marginalus.
Tipiškas buitinis anarchistas yra kažkur pasimokęs, bet ne
iki diplomo gavimo. Jis, ar rečiau ji, niekur nedirba, bet turi pinigų daugiau
už varguolį ir netgi už dažną runkelį. Jis gali užsiimti kažkokiais menais ar
amatais, išmanyti savo veiklos srityje gerokai daugiau už diplomuotus
specialistus, bet niekada nebandys įgyvendinti savo sumanymų stambioje
korporacijoje ar valstybės tarnyboje. Mūsų šeimos draugas autoelektrikas S.,
turintis visus buitinio anarchisto požymius, su kiekvienu darbdaviu bandydavo
derėtis, kad ateis į darbą, kada norės ir išeis, kada baigs pradėtą darbą, net
jei tai būtų vidurnaktį... Todėl dauguma buitinių anarchistų dirba sau, perka
verslo liudijimus, registruoja individualią veiklą arba darbuojasi nelegaliai.
Valstybės ir savivaldybių tarnautojai, sutikę tokį žmogų, jaučia gal net
nesąmoningą norą priversti jį gyventi pagal jų taisykles, įsidarbinti,
deklaruoti gyvenamąją vietą bei pajamas, užregistruoti santuoką, mokėti
mokesčius ir važinėti keliais pagal Kelių eismo taisykles, uždėti jo šuniui
antsnukį, o motociklui - duslintuvą. Buitinis anarchistas, jų požiūriu, yra
paauglys, kuris taip ir nesubrendo. O jam anie yra kostiumuotos žiurkės,
trukdančios džiaugtis gyvenimu. Vieni kitų jie niekada nesupras, bet bent jau
galėtų išmokti pripažinti bei toleruoti vieni kitų egzistavimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą