2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 26 d.

„Ar jau nori mokyklon?“- glostydama iki šiaudų geltonumo per vasarą saulės išblukintus plaukus pradinukiško amžiaus berniokui, paklausia autobuso stotelėje sutikta kaimynų senučiukė. Vaikas nuoširdžiai susiraukia ir apsidairo: argi tos vasaros tikrai jau visai nė truputėlio neliko? Na ir kas, kad ryte vienmarškinis į kiemą jau neišbėgsi, o vakarais, vos saulei panirus už šilo, pievas nugula rūkas. Dieną dar šilta, o ir vanduo ežere vos šiek tiek teatvėso. Kas nuvalgys visus krituolius obuolius, iš po jaunų pušelių surinks kazlėkus, jeigu ryte visus vaikus išveš geltonas mokyklinis autobusiukas.

Kol mes buvom maži, viena birželio ar liepos diena trukdavo visą amžinybę. Atsikėlęs tada, kai pro vyšnios lapiją prasibrovę saulės spinduliai priverčia atsimerkti, iki sutemų spėdavau patirti tiek džiaugsmų ir nusivylimų, susigurinti nosį ir pratrinti sandalų padus, kad ruduo ir nekenčiama mokykla dar atrodė neįsivaizduojamai toli. Galėdavau sekti akimis lėtai slenkantį dangumi debesį ir svajoti apie keliones į tolimus egzotiškus kraštus, o laikas tuo metu visai nejudėjo. Lietingą dieną jis slinkdavo dar lėčiau ir, prispaudęs nosį prie lango stiklo, niekaip nesulaukdavau, kada galėsiu ištrūkti iš trobos į kiemą. Kaip besistengdavau tada paskubinti laiką, jis nė nemanė skubėti, kaip ta juodmargė Būžio karvė, kurios pieno kas vakarą su močiute eidavau parsinešti.


Ir tik paskutinę rugpjūčio savaitę viskas staiga pasikeisdavo. Iš paskutinių jėgų bandydavau sugriebti vasaros likučius. Įsiminti ir išsaugoti iš tarybinio ūkio sandėlio sklindantį šiemečio derliaus grūdų ir prie krosnies džiovinamų grybų kvapus, pūdytos laukinės kriaušės skonį ir jausmą, kai basomis kojomis bėgi per ką tik nupjautą kiemo žolę. Bet būdavo jau vėlu – niekas nepadėjo. Paskutinės vasaros savaitės dienos pasibaigdavo taip greitai, kaip viena birželio popietės valanda. Ir tą rytą, kai mama prikeldavo ir vesdavosi į stotelę, iš kurios autobusas nuveždavo iki geležinkelio stoties, jausdavausi praradęs viską. Taip nuleidę galvas ir praradę viltį link ešafoto kėblindavo išklausiusieji mirties nuosprendį.

Rugsėjo pirmosios gėlės, tėvų ir pedagogų šypsenos, mokyklos kieme iš garsiakalbių skambanti muzika... Dieve, kaip tai buvo svetima. Būčiau paaukojęs bet ką, kad tik to kaip nors pavyktų išvengti. Pasislėpti kažkur ant šieno, likti Neravuose ir gyventi, tarsi vasara niekada nesibaigia. Rugsėjo 1-osios nekantriai laukiau tik dukart gyvenime – iš smalsumo, kai įstojau į universitetą, ir kai į mokyklą pirmą kartą vedėme dukrą. Tik iš jos niekada nereikalavau veidmainiauti, neva rugsėjo 1-oji yra džiugi moksleivių šventė. Galbūt pirmokėlių tėvų, kurie džiaugiasi, kad vaikai jau tiek paūgėjo, jog eis į mokyklą? Gal pedagogų, nors abejoju, ar ir jiems vasaros atostogos taip smarkiai nusibosta, jog veržtųsi atgal į darbą? Tuomet, kam tos gėlės ir suvaidintas džiaugsmas? Po atostogų į darbą grįžtančios prekybos centro kasininkės ar autobuso vairuotojos juk niekas nepasitinka su gėlėmis. Na, nebent kas iš kolegų būtų įsimylėjęs, bet tai jau kita tema.

Visų mūsų problemų ieškoti vaikystėje įpratę psichoanalitikai turbūt nesunkiai padarytų išvadą, kad mano pasirinkimas apsigyventi užmiestyje buvo nulemtas slapto troškimo sugrįžti į tą nerūpestingą vaikiškų vasaros atostogų kaime pasaulį, iš kurio mane kasmet išplėšdavo rugsėjis. Ne tik centralizuotos šilumos kainos, privatumo ir ramybės stoka išmokė taip nekęsti daugiabučių namų. Jie man visada reiškė vietą, į kurią mane atveždavo rugsėjį. O dabar, net ir tada, kai išskris paukščiai ir visi mano kiemo uosiai skubės mesti lapus, vasara nesibaigs, nes aš niekur neišvažiuosiu. Kasdienė kelionė į darbą, bažnyčią ar parduotuvę nesiskaito. Nes vakare grįšiu namo, pas savo kiemo žolę, alyvų krūmus, obelis, kates ir muses. Net kai išvykstu kažkur toliau darbo reikalais ar tiesiog keliaudamas, jei įmanoma, nesąmoningai viską planuoju taip, kad visai neprireiktų arba kuo mažiau naktų tektų nenakvoti namie. Ne vieną kartą, užuot gerai išsimiegojęs plačioje viešbučio lovoje ir tik ryte keliavęs namo, esu per naktį parvairavęs kelis šimtus ar net per tūkstantį kilometrų, palaikydamas budrumą tik arkliškomis kavos ar energetinių gėrimų dozėmis.



Kaip besistengčiau – į savo vaikystės vasarą atgal jau niekas nebeįleis. Seneliai, pas kuriuos anuomet vasarodavau, duok, Viešpatie, jiems amžiną ramybę, jau seniai paliko šį pasaulį. Vaikystės nuotykių bendražygiai ir bendražygės, kaip ir aš pats, nusenę, išsiblaškę po pasaulį, augina savo vaikus ir tik itin retomis progomis arba perdaug išgėrę tampa tokie sentimentalūs, kaip aš dabar.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą