Kai atvažiavau prie mano mėgiamo Samanio ežero saulei
leidžiantis atsigaivinti po kiemo vejos pjovimo meldais kvepiančiame vandenyje,
jų dar nebuvo. Bet kai išlipau, mane pasitiko tirštas vabzdžių debesis. Šiek
tiek panašių į mažas museles ir sparnuotas skruzdėles vienu metu.
Teko ir anksčiau panašių matyti, bet tikrai ne tokio
tirštumo spiečių.
O kai pabendrinau vabzdžių nutūpto automobilio stogo
nuotrauką interneto socialiniuose tinkluose, sulaukiau virtualių draugų
komentarų, kad tą vakarą panašus antplūdis pastebėtas prie Liškiavio ežero ir
dar keliose vietose.
Gamta pokštauja toliau – Cijūniškės miške prie Seirijų
žmogus vienu kartu rado per keturis šimtus baravykų. Net ir grybingais metais
ten jų ir tris aptikti būdavo didelė laimė. O tradicinėse grybavimo vietose
apie Merkinę, Marcinkonis ar Kapčiamiesčio girioje gali klajoti su tuščia
pintine ir peiliu rankoje visą dieną, kol sutems, ir parsinešti namo tik kelias
susiraukšlėjusias voveraites.
Mano senasis tėvas aiškiai pasakė dar vasaros pradžioje –
žiema buvo be sniego, tai grybų nebus. O dabar, kai oro temperatūra perkopė
simbolinę 30 laipsnių ribą, jau aišku, kad jų nebus iki pat rudens.
Šilta besniegė žiema galėjo lemti ir kai kurių vabzdžių
rūšių aktyvumą. Erkių, mašalų ir tų pačių keistųjų skruzdžiamusių, nuvijusių
mane tolyn nuo Samanio pakrantės.
Klimato ar kokie nors kiti pokyčiai veikia ir politikus. Va
ir Druskininkų valdžiukė ėmė apie save taip gerai galvoti, kad užsimojo pretenduoti
į Europos kultūros sostinės titulą.
Negi sugundė prisiminimai apie VEKS. Taip sutrumpintai buvo
vadinama viešoji įstaiga, koordinavusi ir vadovavusi Vilniaus buvimą Europos
kultūros sostine. Ne taip svarbu, kiek kritikos mūsų sostinė tuomet susilaukė,
bet pinigai tiesiog sėmė Neries krantus.
Pagarbiai nulenkdamas savo plinkančią galvą prieš
Druskininkų kultūrininkus, vis dėlto privalau pasakyti jiems patiems ko gero
žinomą tiesą, kad iki to baisiai kritikuoto VEKS lygio mums dar šimtą metų
augti. Tarsi pusbrolio vestuvėse susitikę ir eilėje prie lauko tupyklos drauge
dainą užtraukę Švendubrės narsuoliai nuspręstų varžytis „Duokim garo“, o
Jaunimo užimtumo centre išmokę prijungti gitarą prie stiprintuvo mokinukai –
scenoje apšildyti minią prieš AC/DC koncertą.
Pirmieji tikriausiai išsiblaivys ir jau kitą rytą nenorės nė
girdėti apie vakarykštį sumanymą, o antriesiems proto įkrės pirmą jų pasirodymą
nušvilpę bendraamžiai.
Kiek didesnė bėda, kad mūsų žaviajame kurorte politinius
sprendimus priimantys asmenys yra taip toli nuo kultūros, kad gali ir
nesusiorientuoti. Bent jau toks įspūdis gali susidaryti stebint nesugebėjimą
suvokti ribų tarp šiuolaikinio meno ir Vilniaus alėjoje parduodamų saldžių
paveikslėlių, išdidžiai vadinamų tautodaile, šviečiančio fontano grojaraščio ir
„Vasaros su M.K.Čiurlioniu“.
Teoriškai įmanoma pakartoti Druskininkuose Sočio olimpiados
istoriją – pristatyti iki 2022 metų koncertų ir parodų salių, atsivežti tiems
metams geriausius kultūros vadybininkus ir suvaidinti klestinčios kultūros
miestą. Tiesa, žiūrovų ir klausytojų į renginius taip pat reikės atsivežti, nes
vietos „Bočiai“ visų vietų neužpildys.
Pasibaigus sostiniavimo metams ir svečiams išsivažinėjus
vienu mostu vėl tapsime gūdžia kultūros provincija, o naujuosius rūmus po kelių
metų galės supirkti tie patys verslūs žmonės iš valdančiųjų politikų aplinkos,
kurie jau kartą pavertė „Aido“ kino teatrą prekybos centru.
Originali gyva kultūra negali suklestėti davus nurodymą iš
valdžios aukštybių. Savo darbo entuziastai veikia neskatinami, neprašydami
palaiminimo. Politikai gali tai suprasti, įvertinti ir padėti kūrėjams augti
arba sudaryti dirbtines kliūtis, pakeisdami tikrą meną vienadieniu kiču bei
ragindami savo aplinką juo žavėtis.
Dairydamasis į pradedamus griauti medinius „Nemuno“
sanatorijos korpusus, kuriuos perėmusi vietinė valdžia paprasčiausiai supūdė,
pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų kurorto kultūrinis gyvenimas, jeigu
prieš dešimtmetį tie žavūs medinukai būtų perleisti naudotis dailininkų ir
muzikantų bendruomenėms. Įsivaizdavau viename iš jų veikiantį Druskininkų
džiazo klubą, o kitame įsikūrusius plenero dalyvius čia pat aptarinėjančius su
kurorto svečiais savo darbus.
Užteks svaičioti, viskas bus nušluota, o jei kada atsiras
būdas iškaulyti iš Europos ar mūsų valstybės kelias dešimtis milijonų eurų, čia
iškils dar vienas betono, stiklo ir plieno stebuklas, kuriame Gazmanovas galės
traukti dainas gimusiam Sovietų sąjungoje elitui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą