Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 23 d.

Kadangi kitas „Druskininkų naujienų“ numeris išeis tik po švenčių, sausio 6-ąją, tai dabar pats laikas pasveikinti jus visus, mieli mano skaitytojai, su Šv. Kalėdomis ir palinkėti kuo nors ypatingų Naujųjų metų. Tokiu metu visai netiktų kam nors (pirštais į pastatą su vėliava nerodysim) gadinti šventinę nuotaiką. Net apie šilumos kainas neužsiminsiu, nors būtent šią savaitę mūsų skaitytojas V.T., paskambinęs į redakciją, stebėjosi, kodėl vilniečiai dėl, jų manymu, pernelyg didelių sąskaitų už lapkričio mėnesį kelia tokį triukšmą, kaltina šilumininkus, savo merą ir pigesnę šilumą žadėjusią Prezidentę. O štai druskininkiečiai, mokėdami už šilumą 13,3 proc. brangiau, negu sostinės gyventojai, apimti kalėdinio gerumo dvasios, niekam dėl to priekaištų neturi.

Šventinius palinkėjimus pradėsiu nuo pačių banaliausių. Pirmiausiai linkiu jums, kad neišsipildytų 2012 m. pasaulio pabaigos prognozė. Ji grindžiama Mezoamerikos ilgojo skaičiavimo kalendoriaus pabaiga: 5125 metų periodo pabaiga, kuri įvyks 2012 m. gruodžio 21 d. Į ją taip pat įtraukiami aplinkotyrininkų ir klimatologų perspėjimai apie gresiantį masinį rūšių nykimą ir klimato kaitą bei įvairiais kitais senoviniais kūriniais, pranašystėmis, piešiniais, prognozuojančiais pasaulio pabaigą.

Toliau reikėtų palinkėti, kad 2012 m. nesugriūtų Europos Sąjunga. Jos liūdną baigtį prognozuoja kas tik netingi. Karščiausiai, žinoma, kairieji anarchistai, antiglobalistai, neomarksistai, trockistai, maoistai ir stalinistai, kuriems Europos skolų krizė yra puiki proga skelbti kapitalizmo laidotuves. Neatsilikti nuo jų stengiasi dešinieji radikalai: skustagalviai neonaciai, rasistai, homofobai, religiniai fundamentalistai, neopagonys ir šviežiai atsikūrę tautininkai. Todėl nuoširdžiai linkiu, kad kitąmet Europa sugebėtų susitarti dėl glaudesnės integracijos ir vieningo finansų valdymo. O mes patys, kalbėdami apie Europą, pirmiausiai turėtumėm omenyje save pačius: „čia, Europoje“, o ne „ten, Europoje“.

Lietuva 2012 m. gyvens Seimo rinkimų nuotaikomis, todėl politikai skubės būti geri ir įsiteikti mums visiems drauge arba kiekvienai rinkėjų grupei atskirai. Linkiu, kad tas populizmas nevirstų žemiausių instinktų tenkinimu, nes visada išlieka pagunda pamaloninti ir tuos, kam didžiausią džiaugsmą teikia viešas šiek tiek daugiau gyvenime pasiekusio kaimyno išbuožinimas. Jei rinkimų kampanijos metu garsiausiai skambės balsai, raginantys atimti iš tų, kas dar kažką turi, ir išdalinti visiems po lygiai, sunkmetis tęsis ne tik 2012-aisiais, bet ir iki visiško susinaikinimo. Paradoksalu, bet garsiausiai kalbantieji apie visuomenės darnos atkūrimą ir solidarumą, paklausti, kaip konkrečiai ketina tai įgyvendinti, prabyla visai ne apie susitaikymą su kaimynais bei aukojimą labdaros organizacijoms, o apie kitaip mąstančiųjų nutildymą ir daugiau uždirbančiųjų apmokestinimą.

Šios savaitės pradžioje viename interneto socialiniame tinkle jauna mergina A.K. pasidalijo pasakojimu apie savo prosenelę. Visuomet tikėjau, kad ta hipotetinė Žvėryno (Senamiesčio, Gedimino prospekto, Druskininkų centro...) senutė, kurios pavyzdys dažnokai pateikiamas kaip argumentas prieš nekilnojamojo turto apmokestinimą, egzistuoja. Gal net kelios. Ačiū gerbiamajai A.K. už patvirtinimą, kad neklydau.

„Mano prosenelei 95-eri. Jau daugiau nei šešis dešimtmečius ji gyvena name Vilniuje. Kadaise išpuoselėtas sodas jau senokai apleistas, langus dengia vijokliai, baldai mena Smetonos laikus, o didžiausias likęs turtas – prosenelio biblioteka. Tūkstančiai knygų. Ir šeimos prisiminimai apie namą, kuriame visi užaugo. Kad ir nemato ir sunkiai girdi, močiutė visiškai šviesaus proto. Žino visų šeimų genealogijas, kasdien klausosi žinių. Mėgsta futbolą. Jei kada čempionato metu ėjot pro šalį ir girdėjot garsiai kaukiant televizorių, žinokit, kas jį žiūri. Tik į parduotuvę močiutė jau seniai negali nueiti... Ironiška ir mažiausiai poetiška šioje istorijoje yra tai, kad močiutė gyvena Gedimino prospekte, visai šalia Seimo rūmų. Metrų atstumu. Sako, jos namo vertė gali būti apie pusantro milijono litų. Taip pat sako, kad žadama apmokestinti turčius. Nuo 0,3 iki 1 proc. nekilnojamojo turto vertės per metus. Tasai namas atsieitų mažiausiai 4 500 Lt, blogiausiu atveju – 15 000 Lt kasmet. Nors kalbama apie „hipotetines močiutes, gyvenančias Žvėryne”, kurioms gali tekti mokesčio našta, tačiau mano prosenelė – tikra. Ir nesvarbu, kad neilgai dar bus gyva, ir nesvarbu, kad jeigu Valstybės manymu mokestis reikalingas, vadinasi, taip turi būti, ir nesvarbu, kad visa šeima padės, kiek galės. Tik ar teisinga tai? Ir kaip reikėtų močiutei švelniai pasakyti, kuo ji skolinga Lietuvai, su kuria gimė ir augo,“- rašo A.K.

Todėl baigsiu vienu labai paprastu palinkėjimu. Linkiu jums, sau ir visiems, gyvenantiems šitoje šalyje, 2012 m. neįskaudinti nė vienos tokios senutės, vaiko, artimo ir tolimo žmogaus, vienas kito... Būkime atviri užgimusio Kristaus nešamai taikai ir ramybei!