Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 16 d.

Šią savaitę į redakciją atėjęs skubių siuntų tarnybos kurjeris atnešė dėžę su nelauktu siuntiniu. Išpakavęs išties nustebau – dėžėje buvo supakuotas klozeto formos kavos puodelis. Kadaise interneto socialiniuose tinkluose buvau pabendrinęs kažkurioje linksmų paveikslėlių galerijoje aptiktą tokio daikto nuotrauką ir pajuokavęs, jog smagu būtų iš jo vaišinti kava redakcijos svečius. Vienas iš virtualių draugų, pasirodo, turi puikų humoro jausmą – nupirko tą puodelį-klozetą internetinėje dovanų parduotuvėje ir nurodė atsiųsti redakcijos adresu. Ačiū, naudosime pagal paskirtį.

Kiekvieną rytą nuo pirmadienio į darbą vykstu nauju maršrutu – per naująjį Parko tiltą. Taip pavyksta išvengti Veisiejų bei Čiurlionio gatvių rytinių spūsčių ir sutaupyti nuo 5 iki 15 minučių. Ypatingai patogu tuo keliu užvežti dukrą į „Ryto“ gimnaziją. Nuo tilto žvelgdamas į Druskininkų vandens parko, viešbučių ir restoranų žiburius, bandau įsivaizduoti, kokį įspūdį taip atsinaujinę Druskininkai turėtų palikti kurorto svečiams. Na ir kas, kad naująją sniego areną ne vienas iš jų jau pavadino „slidinėjimo McDonaldu“, o šią savaitę naujienų portalas „Delfi“ išplatino Druskininkams garbės nedarantį slidinėjimo trasoje ranką susilaužiusios vilnietės Agnės pasakojimą, kaip arenos darbuotojai nesuteikė jai pagalbos. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat teigia gavusi skundų dėl informacijos nesuteikimo ir dėl to patirtos žalos atlyginimo. Kaip pastebėjo mūsų skaitytoja Virginija, „aiškiai pasitvirtina faktas, kad Druskininkuose investuojant į išorės blizgesį, bet visiškai apleidžiamos investicijos į personalą“. Nesu tikras, ar ji teisi, tvirtindama, kad jie „dirba vergiškomis sąlygomis už minimalius atlyginimus ir dar žiauriai išnaudojami“, bet blizgesys labai greitai gali nublankti, jei tik darbuotojai nebus kažkaip motyvuojami, kad kurorto svečias išsivežtų vien malonius įspūdžius.

Prasidėjus diskusijoms, kaip subalansuoti kitų metų valstybės biudžetą, iš pradžių dar bandžiau sekti visus mokestinių pakeitimų pasiūlymus, analizuoti galimas jų pasekmes mūsų kasdieniam gyvenimui, reikšti savo nuomonę viešojoje erdvėje, apeliuoti į politikų sveiką nuovoką. Antradienį netgi klausiausi Seimo plenarinio posėdžio transliacijos per Lietuvos radiją. O tada nutiko kažkas panašaus į perdozavimą. Nebeliko jokio noro piktintis tuo kas nutiko ir netgi tai aptarinėti. Ir visai nesvarbu, ar mano trobelė ir automobilis pateks į apmokestinamos „prabangos“ kategoriją, o alga po progresyvumo giljotina. Net ir viltis sukaupti papildomą pensiją privačiame pensijų fonde ramiai senatvei jau nieko nereiškia. Jie neturi galios nei pagerinti, nei galutinai sušikti man gyvenimo. Išsirinkite į kitą Seimą nors ir psichiatrinės ligoninės pacientus, vis vien saulė patekės rytuose, o leisis vakaruose, po žiemos ateis pavasaris ir mūsų sode žydės obelys, visos keturios katės gaudys peles, o ne atvirkščiai. Jeigu visiškai nėra vilties, kad populizmą įveiktų racionalus mąstymas, belieka susitvarkyti gyvenimą taip, kad būtumėm kuo mažiau priklausomi nuo jų sprendimų, o didžiuma valstybės galių baigtųsi ties mano kiemo tvora. Vaikams belieka nupirkti bilietą į vieną pusę iš šitos šalies ir išsireikalauti pažadą grįžti tik į mūsų laidotuves.

„Europai stinga elementarios energijos imtis reikšmingų sprendimų. Jos trūksta ne tik politikos lyderiams, bet ir visuomenėms. Visi žinome, kad socialine prasme Europa yra senstanti, tingi, pripratusi prie socialinių garantijų ir valstybės paramos, prie ilgų pensijų ir atostogų ir tai skatina tam tikrą pasyvumą iš pačių visuomenių pusės. Politikai negali į tai nereaguoti, nes jiems reikia tų pačių pavargusių rinkėjų balsų, kurie tikisi, kad bus pratęstas tas laimingas gyvenimas nededant ypatingai didelių pastangų“, - kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Tomas Janeliūnas diskusijoje „2011-ieji Europoje: nauja pradžia ar pabaigos preliudija?“ Kaip nuoseklus pesimistas, turėčiau pratęsti jo mintį, kad „naujos pradžios“ pradžios čia nesimato. Vien tik spengleriškasis „Vakarų civilizacijos saulėlydis“, kurį konstatavo istorikas Česlovas Laurinavičius. Ir visi mūsų blizgantys rūmai bei arenos liks tušti, o galiausiai pavirs griuvėsiais arba juos, kaip kokį Romos Koliziejų, turistams rodys būsimi šitų kraštų gyventojai. Pasipriešinti tam saulėlydžiui negali nei pavieniai maniakai, kaip 77 žmones nužudęs Andersas Behringas Breivikas, nei politinėmis priemonėmis stebėtinai panašių tikslų ketinanti siekti šį savaitgalį į atkuriamąjį suvažiavimą besirenkanti dar viena lietuviška nacionalistinė partija. Bet kas pasakė, kad nuosmukio laikais neįmanoma smagiai pagyventi? Pati smagiausia puota būna maro metu, muzika linksmiausiai groja skęstant „Titanikui“, pasmerktajam, prieš sodinant į elektros kėdę, būdavo patiekiami rinktiniai valgiai, o kiekvieną savo gyvenimo akimirką imame vertinti tik žinodami neišvengiamos mirties datą.