„Sveiki, Jūs esate vertas didesnio atlyginimo,“- praneša man
elektroninio pašto šiukšlintojai ir primygtinai siūlo nemokamai parsisiųsti
kažkurio „sėkmės mokytojo“ elektroninę knygą, kuri, neva, išmokys mane net
septyniais būdais „mėgautis lengvais papildomais pinigais“.
Užuot parsisiuntęs tą knygelę, jiems atrašiau, kad verslo
guru apsiriko – aš nesu vertas didesnės algos. Nes yra parašyta „...valgykite
ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio...“ (Lk 10-7).
O gal kitas pasakys, kad ir to nevertas, nes pernelyg dažnai sėdžiu
socialiniuose tinkluose, užuot išėjęs į gatvę su gyvais žmonėmis pasišnekėti.
Tas stereotipas, neva informacinės technologijos mus kažkaip nutolina nuo
realaus pasaulio, tikro gyvenimo ir paverčia vos ne zombiais, kartojamas kas
antrame „įvairenybių“ skyriaus straipsnelyje. Nekalbėsiu apie 24 valandas per
parą veiksmo žaidimus žaidžiančius paauglius ar virtualias fermas veisiančias
šviesiaplaukes valstybės tarnautojas. Kiekvienas pasirenka pagal savo
poreikius. Taigi, užuot kiurksojęs prie „bambalio“ su kaimynu ir klausęsis
monologo, kaip Landsbergis sugriovė jo gimtąjį kolūkį, žiniatinklio
socialiniuose tinkluose galiu susikomplektuoti tokį virtualių draugų ratą, su
kuriais yra apie ką padiskutuoti. Skirtingai nuo „Farm Villio“ karvių, ar
žaidime nušautų ateivių-monstrų tai yra tokie pat realūs žmonės, kaip ir aš
pats. Kartais pasitaiko vieną-kitą iš jų gyvai susitikti, gyvenantieji kituose
miestuose, pasitaikius progai apsilankyti Druskininkuose, ir pas mus į redakciją
pasisveikinti užsuka, kiti, į Lietuvą iš tolimų kraštų atvykę, ir į namus
užgriūva. Tiesiog dabar jau nebereikia rinktis su kuo bendrauti iš fiziškai
šalia esančių žmonių. Pasaulis staiga tapo mažas, atstumai nebesvarbūs. Galima
tuos pokyčius paprasčiausiai ignoruoti, galima baimintis priklausomybės nuo
žiniatinklio arba stengtis išnaudoti jo galimybes. Savanoriškai pasirinkta
skaitmeninė atskirtis, mano supratimu, galėtų turėti prasmę tik tada, jei
žmogus, vardan kažkokių kitų tikslų, atsisako ir kitų civilizacijos išmislų.
Pirmiausiai – durnadėže vis dažniau vadinamo televizoriaus. Lietuvoje veikianti
laidų reitingavimo sistema lemia tai, kad iš reklamos gyvenančios komercinės
televizijos priverstos rodyti tai, ką nori matyti jiems dar likę žiūrovai. O
liko tie, kas neišėjo į žiniatinklį, negaišta laiko skaitydami knygas ir turi
daug laisvo laiko, nes niekur nedirba.
Didžioji tokių žiūrovų dalis, kaip čia švelniau parašyti,
kad visų neįžeisčiau, turi ribotas galias suvokti bet kokią sudėtingesnę laidą
ar filmą. Todėl perjungia kanalą, kai transliuojamas turinys tampa jiems
nesuprantamas. O tai fiksuoja reitingų tyrėjų aparatūra. Taip kasmet,
keičiantis televizijos sezonams, sutartys su intelektualesnių laidų kūrėjais
nebepratęsiamos, o jų vietą užima lengvą silpnaprotystę turinčiam žmogui
suvokiami kūriniai. Jie, savo ruožtu, nemenkai įtakoja prie ekrano augančių
vaikų, kurių tėvai neturi laiko, galimybių ar noro patys su jais bendrauti,
vystymąsi. Teko apie tą poveikį truputį padiskutuoti su Seimo nare Agne
Zuokiene, kuri, kaip paaiškėjo, yra šia tema rašiusi diplominį darbą
Universitete. Bandžiau įrodyti jos pastangų apsaugoti vaikus nuo galimai
nesveikų maisto produktų reklamos beprasmiškumą, bet nepavyko. Kiekvienas
pasilikome su savo nuomone. Aš – kad valstybė neturi perimti tėvų vaidmens
auklėti vaikus, o gerbiamoji Agnė – kad vaikų sveikata svarbiau už visus
liberalizmo principus.
Bet grįžkime prie buko ir dar bukesnio žiūrovo temos. Šį
rudenį aktyviausiai žiniatinklio socialiniuose tinkluose besireiškiantys
tinklaraštininkai ėmė bendrinti ir reklamuoti vieno iš jų – žurnalisto ir
rašytojo Andriaus Užkalnio pradėtą vesti televizijos laidą „Užkalnio 5“. Bet
jau po pirmųjų laidų pasipylė komentarai, kad paties Andriaus straipsniai
dienraščiuose ir jo tinklaraštyje gerokai įdomesni už tą laidą. Televizija ,
deja, diktuoja savo formatą. Po poros pirmųjų stipresnių laidų, trečiosios iki
galo neperžiūrėjo net kai kurie ištikimiausi A.Užkalnio skaitytojai. Kuo
nuoširdžiausiai linkėdamas jam sėkmės, vis dėlto abejoju, ar šiame TV kanale
pavyks įgyvendinti sumanymą sukurti amerikietiško tipo rimtą pokalbių laidą.
Jeigu būčiau koks „sėkmės mokytojas“, kaip tas, kur man
žadėjo didesnę algą, optimistiškai sušukčiau, kad durnadėžė turi ateitį,
tereikia mąstyti pozityviai. Bet nuo pastarojo žodžio man visuomet virškinimas
sutrinka. „Pozityviai mąstantis“ žmogus – tai be priežasties išsišiepęs
silpnaprotis, kuris 2008 m. ėmė paskolas, tikėdamas, jog butai amžinai tik
brangs, o dabar tiki, jog Europos Sąjungos skolų krizė kaip nors savaime išnyks
ar bent jau jos pasekmės mūsų nepalies. Jam kažkas, dažniausiai – tie patys
„sėkmės mokytojai“, įkalė į tuščią vietą kaukolėje, kur galėtų būti mąstymo
priemonės, kad gyvenimas neišvengiamai turi gerėti, algos didėti, vykti
nuolatinė plėtra ir augimas. Apgailestauju, brangieji, bet tai paprasčiausias
melas. Jūsų tikėjimas šviesia ateitimi jiems reikalingas tik tam, kad galėtų
jums ką nors parduoti. Geriausia – į skolą. Nes beatodairiškas skolinimasis
neįsivaizduojamas be teigiamų lūkesčių. Todėl taip nemėgiamos mano šnekos apie
tai, kad plėtros ir augimo laikotarpis, pagrįstas beatodairišku pigių
iškastinių energetinių išteklių švaistymu, jau negrįžtamai baigėsi. Vien tik
pastangos stabdyti klimato kaitą mums visiems kainuos tiek, kad ir šiandieninio
gerovės lygio išlaikyti nebepajėgsime. O kur dar emigracija ir visuomenės
senėjimas. „Pozityviai“ mąstyti tokiu metu reiškia paprasčiausią tikrovės
neigimą. Vakarų Europos miestuose langus daužantys ir automobilius
padeginėjantys radikalai tą mums įprasto pasaulio griūtį nujaučia geriau už
visus „sėkmės mokytojus“, tik jų metodai sunaikinti esamą sistemą keliant
chaosą ir tikslai perskaityti neomarksistinėse brošiūrose man nekelia
simpatijų. Taip nuoširdžiai, kaip anarchistai langų nedaužantys, bet į
daugiatūkstantinius mitingus susirenkantys žmonės, atvirkščiai, ne siekia kažką
sugriauti, o reikalauja neliesti per visas siūles braškančio socialdemokratiško
europietiškos gerovės valstybės modelio. Tokiame fone mūsų daugmaž sėkmingai
įgyvendinama pramogų kurorto, skirto gyvenimu besidžiaugiantiems žmonėms,
vizija tampa jei ne keista, tai bent jau abejotina. Artimiausioje ateityje ji
dar kuo puikiausiai veiks ir kels susižavėjimą svečiams, bet po 20-30 metų
miškais apaugusioje 1-1,5 mln. senukų Lietuvoje reabilitacinės ir sanatorinio
gydymo paslaugos gali būti reikalingesnės, negu pramogos ir grožio salonai.
Nesunkiai galime numatyti, kas bus rytoj ar poryt, bet apie tolimesnę ateitį
šnekėti nesiima nei politikai, nei ekonomistai, nes kažkaip nepopuliaru sakyti
žmonėms, kad jau laikas ieškoti „nesėkmės mokytojų“, kurie patartų, kaip reikės
prisitaikyti prie ilgalaikio gyvenimo kokybės nuosmukio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą