Druskininkiečiams – šurikų dalia

Nesu didelis sovietinio kino gerbėjas ir kai užstalėje kas nors pacituoja kokią nors jo, manymu, nemarios XX a. vidurio „Sujuzmultfilmo“ vatos prikimštos lėlės ištartus žodžius, apsimetu niekada jų negirdėjęs. O visą anuometinę mus okupavusios šalies kino produkciją nevengiu pavadinti propagandinio šūdo gabalu, kuriame neverta ieškoti kažko vertingo, nes paskui dar ilgai vaikščiosite prasmirdęs.

Du trečdaliai filmų buvo apie Antrojo pasaulinio karo dalį, sovietinių ideologų pramintą Didžiuoju tėvynės karu, ir jau vien dėl to nepataisomai apnuodijo kelių kartų mąstymą. O visa kita buvo taip nuobodu, kad į Druskininkų kino teatrą „Aidas“ atvežus net ir pačią bukiausią dviejų dešimtmečių senumo prancūzų komediją arba iki koktumo saldžią indų melodramą, susirinkdavo pilna salė žiūrovų.

Paskui, jau laisvoje Lietuvoje, grįžę į valdžią buvusieji tą kino teatrą išvis uždarė, didžiulį modernios architektūros  jo pastatą pardavė už trijų kambarių buto blokiniame daugiabutyje kainą ir dabar ten klesti prekybos centras. O druskininkiečiai toliau leipsta juokais žiūrėdami sovietines komedijas per savo televizorius, sureguliavę antenas taip, kad galėtų matyti laike užstrigusios kaimyninės Baltarusijos kanalus.

Todėl tokiai publikai galiu drąsiai priminti epizodą iš 1965 m. komedijos „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“, kuriame statybose drauge dirba vargšas studentas Šurikas ir bausmę atliekantis neseniai jį autobuse aptalžęs įmitęs chuliganas. Tiesa, dirba tik studentas, o jo „kolega“ snaudžia laukdamas pietų ir paleidžia į pasaulį visiems sovietiniams žmonėms nuo Vladivostoko iki Kaliningrado atmintin įstrigusią frazę „Kas nedirba, tas valgo!“

Šią savaitę sužinojau, kad jūs, mieli druskininkiečiai, esate tokie pat Šurikai. Garsiai apie tai nesiskelbdamas „Druskininkų komunalinis ūkis“ miesto tvarkymo darbams naudojo kalinių darbą. O kam samdyti vietinius bedarbius ir mokėti jiems konkurencingas algas, kurių jiems pakaktų išsimaitinti ir už buto renovaciją susimokėti, jeigu galima atsivežti iš Alytaus kalinių? Šitie juk gyvena saugomuose valdiškuose namuose, maitinami ir vežiojami į darbą už mokesčių mokėtojų pinigus.

O vietiniai tegul džiaugiasi, kad gauna pašalpas, nes jeigu daug karksės, tai savivaldybėms dabar perduota teisė ir tas nubraukti, pamačius, jog namuose dar yra ką parduoti ir pravalgyti.

Kalinių darbo naudojimas čia nėra kažkokia naujovė. Šimtų tūkstančių jų kaulais patręšta žemė prie Belomorkanalo, o mano paties senelis Juozas, Stalino išvežtas į Čiukotkos lagerius, ten dirbo tokiose bjauriose šachtose, kad sugrįžo visiškai plikas ir be sveikatos. Kito XX a. kraugerio pasekėjai virš Aušvico koncentracijos stovyklos, kurioje sunaikino per milijoną Europos žydų, pakabino užrašą „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“), o savo šalies gamyklose į frontą išsiųstus vokiečių vyrus prie konvejerių pakeitė karo belaisviais.

Tik nepamanykite, kad bandau įrodinėti, jog nuteistieji turėtų vien poilsiauti išlaikomi valstybės, tačiau jų darbas Karolio Dineikos sveikatingumo parke ne tik atėmė galimybę užsidirbti vietiniams bedarbiams, bet ir pakenkė kurorto įvaizdžiui. Per visą šalį nuskambėjusi žinia apie ten dirbusius nuteistuosius tikrai nepritrauks daugiau kurorto svečių.

Ir pataikyk tu man taip atsitikti prieš pat Druskininkų kurorto šventę, kurios metu tas sveikatingumo parkas, nors ir nebaigtas, bet pagal geriausias Sočio olimpinių žaidynių tradicijas vis tiek turėtų būti oficialiai atidarytas. Pati šventė pavadinta „Druskininkai garsiai“, tarsi kažkoks nebaigtas sakinys ar stiliaus klaida. Bet mums toks pavadinimas išties puikiai tinka, nes tik Druskininkai sugeba reguliariai taip garsiai pagadinti orą, kad visa šalis pradeda pirštais rodyti ir juoktis.

Kadangi visi dabar tokie europietiškai taktiški ir mandagūs, tai kiekvieno močiučių namų, tvorų, opozicijos teisių varžymo ar laikraščių už mokesčių mokėtojų pinigus skandalų gėdos stengiasi mums pernelyg dažnai nepriminti, tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau vaikiškos godumo ligos praeis ir išmoksime elgtis civilizuotai. Ir labai klysta, nes, kaip parašytų banalias pseudoliaudiškas patarles mėgstanti nežinia kur iš savivaldybės administracijos darbuotojų sąrašo dingusi ponia Ramunė, „kiek vilką nešerk...“ Ne, geriau pabaigsiu savaip: „...vis tiek pro prabangų kostiumą trys treningo juostelės prasišviečia“.