Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 15 d.

Svarbiausiu pastarojo meto įvykiu drįsčiau pavadinti ne jaunųjų Lietuvos krepšininkų pergalę ir netgi ne Dzūkijos miškuose prasidėjusį grybavimo sezoną, o naujo socialinio tinklo „Google+“ startą. Kol kas jis dar tik testuojamas ir patekti taip paprastai, kaip į „Facebook“, nėra galimybės. Jūs turite gauti jau esančio „Google+“ asmens kvietimą ir tik tada galėsite ten užsiregistruoti. Kadangi viskuo, kas geriausia, pirmiausiai esu įpratęs dalintis su „Druskininkų naujienų“ skaitytojais, tai bet kuris iš jūsų gali man parašyti elektroninį laiškelį ir tokį kvietimą jums nepatingėsiu išsiųsti. Pirmieji „Google+“ bandantys interneto naujovių entuziastai pastebi keletą skirtingai nuo „Facebook“ veikiančių funkcijų, tarp kurių svarbiausia yra galimybė suskirstyti virtualius draugus į skirtingus „ratus“, kad nereikėtų su verslo partneriais dalintis šeimos vaizdeliais, o vaikystės draugams rodyti darbinių reikalų.

Socialinių tinklų galią lengviausia suprasti stebint, kas vyksta kaimyninėje Baltarusijoje. Rusiškame tinkle „V kontakte“ gimusi grupė „Revoliucija per socialinius tinklus“ išjudino tūkstančius apolitiškų Baltarusijos piliečių, ko anksčiau niekaip nepavykdavo silpnai ir susiskaldžiusiai šios šalies opozicijai. „Youtube“ patalpinti filmuoti vaizdai, kaip čia pat, Gardine ir Minske milicija gatvėse kiekvieną trečiadienį gaudo plojančius protesto akcijų dalyvius, paskutiniam Europos diktatoriui baisesni už bet kokias Europos Sąjungos sankcijas, nes, juos pamatę, valdančiuoju režimu nusivilia kaskart vis daugiau iki šiol pasyviai toleravusių valdžią žmonių. Šį trečiadienį protestuojantys baltarusiai ne plojo, o visi vienu metu „čirškino“ savo mobiliųjų telefonų žadintuvus. Gal tai pažadins ne tik dar nespėjusius išsijudinti protestuotojų bendrapiliečius, bet ir gausų kaimyninės šalies valstybinių televizijos kanalų apkvailintų lietuvių, šventai tikinčių, jog už rytinės sienos prasideda kažkas panašaus į jų tebesapnuojamą sovietmetį, kur visi daugmaž vienodai sotūs, laimingi ir šiltai aprengti ir tik saujelė kapitalistų pasamdytų chuliganų drumsčia ramybę. Tiki tuo net ir daugelis mūsų miesto „pasatinių“ keliautojų per sieną, nes anoje pusėje pastebi tik mažesnes prekių kainas, bet nesidomi, už kokio dydžio algas ir pensijas tenka išgyventi baltarusiams.

„Savivaliavimas ir žmonių gąsdinimas, kaip vyksta dabar, kad šilumos kainos drastiškai augs, nebus toleruojamas“,- antrųjų prezidentavimo metinių proga šią savaitę sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Su visa derama pagarba drįstu pareikšti, kad savo skaitytojus tuo gąsdinau ir gąsdinsiu. Ir visai ne todėl, kad čia ne Baltarusija ir Prezidentė neturi jokių priemonių man tai uždrausti. Joks politikas neprivers žiniasklaidos meluoti skaitytojams, neva dėl būsimo šildymo sezono būsimų sąskaitų nevertėtų nerimauti.

„Lietuvos laukia brangiausias ir sudėtingiausias šildymo sezonas. Gyventojai neturėtų užsimiršti – dalį vasaros atostogoms pajūryje numatytų lėšų būtų protinga atidėti žiemai“, - birželį prasidarė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Jo žodžiais, dar iki prabylant apie tai Prezidentei, jau spėjo pasipiktinti ir Premjeras, ir Seimo pirmininkė. Bet nė vienas iš jų negali jums garantuoti, kad nepasikartos pernykštė istorija, kai pirmosios naujojo šildymo sezono sąskaitos sukėlė šoką tūkstančiams daugiabučių namų gyventojų. Veikiau atvirkščiai – dujininkų prognozės, kad gamtinės dujos iki naujo šildymo sezono pradžios brangs apie 30 procentų, suteikia pagrindo manyti, jog taip ir bus. Galite pasikliauti politikais ir ramiai atostogauti, o galite jau dabar pradėti skaičiuoti, ar pajėgsite išlaikyti savo butus. Skelbimai apie teismuose išieškomas druskininkiečių skolas už praėjusio sezono šilumą mūsų laikraštyje sukasi visą vasarą... Tikriausiai nepakankamai baisiai juos gąsdinau. Bet vis daugiau sutinku ir „pakankamai prigąsdintų“ skaitytojų, kurie išsprendė šią problemą pačiu radikaliausiu būdu – persikėlė gyventi iš centralizuotai šildomų butų į malkomis kūrenamus namus užmiestyje. Puikiai suprantu, kad tokia išeitis priimtina toli gražu ne visiems, o malkos taip pat nesiruošia pigti. Bet šių žmonių bent jau niekas nebepagąsdins arba neapmulkins populistiniais pažadais ir taip neįklampins į skolas.

Kažkada iš sukolchozinto kaimo į miestus bėgusiai pokario kartai sovietinės valstybės dovanojami butai simbolizavo išsivadavimą nuo prievolių ravėti daržus, šerti kiaules, braidyti po purvą, kęsti šaltį ir badą. Ilgai laukę eilėse ir galų gale atsikraustę į naujus butus, kur visada buvo šilta, šviesu, iš čiaupų tekėjo karštas bei šaltas vanduo, o šalia buvo visuomeninio transporto stotelė, vaikų darželis, parduotuvė... Mano kartai toks komunalinės laimės modelis jau nebeatrodė svajonių išsipildymu. Užaugome žiūrėdami amerikietiškus filmus, kur kiekviena šeima gyvena erdviame nuosavame name su balta tvora ir lygiai nupjauta veja. Tai matėme visur nuo „Košmaro Guobų gatvėje“ pirmosios dalies iki televizijos serialo „Vedęs ir turi vaikų“. Kai ši svajonė susiduria su vyresniosios kartos prisiminimais apie mėšlinus jaunystės čebatus, susišnekėti ne visuomet įmanoma.