Pribrendome prarasti laisvę, bet nėra kam jos atiduoti
 |
| Lietuvoje tiesiog nėra žmogaus, galinčio įtikinamai suvaidinti diktatoriaus vaidmenį |
Kai buvau visai mažas rausvažandis bamblys, mano močiutės
kieme, Neravuose iš žemės kyšojo du nupjautų vyšnių kelmai. Kiekvieną kartą,
atvykęs jos aplankyti, apibėgdavau kiemą, užkliūdavau už vieno kelmo ir į kitą
tvodavausi nosimi. Tada pasipildavo kraujas, ašaros, perdėtas mamos dėmesys ir
sarkastiškos tėvo pastabos... Kitą kartą – vėl tas pats. Bet kažkaip užaugau,
ar kelmai supuvo... Šituos vaikystės prisiminimus traukiu iš atminties ne
todėl, kad nosis kreiva būtų likusi, bet tik bandydamas suprasti, kodėl
kiekvienas atskirai, užlipę ant kelmo ar grėblio, mes daugmaž stengiamės
nebekartoti panašių ar bent identiškų klaidų. Gudresnieji netgi išsiugdo
sugebėjimą mokytis iš svetimų nelaimių. Bet kai imamės kolektyvinių sprendimų,
mumyse nugali vaikas, bėgantis kur akys mato ir nežiūrintis po kojom. Taip
maždaug po pusmečio nuo kiekvienų rinkimų niekas nenori viešai prisipažinti,
kad išrinko į atstovaujamąją valdžią vieną ar kitą visiškai ten nepritampantį
žmogų, bet per kitus rinkimus mūsų balsai atitenka kam nors dar keistesniam.
Dabar jau akivaizdu, kad pribrendome prarasti laisvę. Ji mus
tiesiog slegia, degina skrandį it iš vakaro be užkandos išgertas kaukolinis.
Gal sakysite, kad apklausose savo pasiryžimą šalies nepriklausomybę į ekonominę
gerovę iškeisti išsakė tik kažkokie marginalai, radikalai ar likimo nuskriausti
varguoliai?
„Norėčiau pajuokauti, kad jeigu pasaulyje visi tironai būtų
tokie, kaip Pinochetas (2006 metais miręs Čilės diktatorius), kurio valdymo
laikais buvo kankinami ir žudomi žmonės, tai aš turbūt balsuočiau už tokį
modelį. Bet turbūt taip nėra, kaip bebūtų gaila,“ - prisišnekėjo „Danske“ banko
vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė. Į keiksnojančius
„kolūkius sugriovusį Landsbergį” ir „Lietuvą nuvariusį Kubilių” sostinės
taksistus, kuriems staiga teko mokėti mokesčius, savo išsilavinimu ji nelabai
panaši. Nepanaši net ir į aktore save vadinančią Eglę Jackaitę, kuriai už
Vasario 16-osios išvakarėse pademonstruotą panieką mūsų šaliai šimtai žmonių
socialiniame tinkle „Facebook” nuoširdžiai linkėjo greičiau nešdintis iš
Lietuvos bei vos nenupirko bilieto į vieną pusę. Ir vis dėlto ne tiek jau daug
nuo jų skiriasi pirmiausiai giliai įsišaknijusiu manymu, jog savo politinę
laisvę galime į ką nors iškeisti. Sudaryti sandėrį su „geru diktatoriumi”,
kuris protingai mus valdys ir užtikrins sotų, nerūpestingą gyvenimą, susodins
vagis ir nubaus nesąžiningus valdininkus. Ekonominis išsilavinimas čia, deja,
bejėgis. Reikia skaityti „Faustą” ar lietuviškas pasakas bei sakmes, kuriose nė
viena su nelabuoju sudaryta sutartis geruoju nesibaigia ir pasirašomos jos
dažniausiai krauju.
Slegia mus ne skurdas ar socialinio teisingumo stygius, o
pati politinė laisvė. Visuomenė jos tiesiog nenori. Europarlamentaras Vytautas
Landsbergis tokią visuomenės nuomonę vadina „sovietinio auklėjimo ir
suvešėjusio materializmo padariniu”, bet manau, jog tai pernelyg supaprastintas
požiūris į mus kamuojančią negalią prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Atiduotumėm savo laisvę bet kam, bet niekas neima. Jei kažkurioje savivaldybėje
atsiranda autoritarinių polinkių vadukas, bendruomenė jam su džiaugsmu atiduoda
visas galias ir dar ilgai ranką bučiuoja už tai, kad paėmė. Šalies mastu toks
žmogus tiesiog dar neatsirado. Nei Rolandas Paksas, nei Dalia Grybauskaitė jais
netapo. Pirmasis buvo silpnas ir pažeidžiamas, o antroji daugmaž veikia savo
konstitucinių galių ribose, nors ir mėgaujasi autoritarine retorika. Žmonės
trokšta kur kas daugiau. Tas, anot V.Klyvienės, „tironas” turėtų ne apsimesti
tironu, o išties juo tapti, ne kalbėti, kad kovoja su „oligarchais”, o išties
susidoroti bent su keliais turtingiausiais šalies žmonėmis, kuriems labiausiai
jų sėkmės pavydi bendrapiliečiai. Vienas iš šios savaitės pradžioje prie
Druskininkų šilumos tinklų įmonės surengto piketo prieš dideles šilumos kainas
dalyvių kažkada man yra sakęs, jog „liaudies rūstybė” anksčiau ar vėliau iškels
žmones, kurie susidoros „su visais oligarchais”.
Po to tą patį teiginį, tik skirtingai suformuluotą, ne kartą
girdėjau iš labai skirtingo išsilavinimo, socialinės padėties bei politinių
pažiūrų žmonių. Demokratijos veikimas juos taip nuvylė, kad dabar jie tetrokšta
kuo greičiau jos atsikratyti. Atiduoti bet kam už bet kokius pažadus. Atiduoti
ir dar primokėti. Vienintelis būdas, kad prieš savo sąžinę neliktumėm kalti už
nevykusius politinius pasirinkimus, yra eliminuoti pačią pasirinkimo galimybę.
Tiesa, nelabai tikiu, kad dar šiemet toks gelbėtojas nuo politinės laisvės
Lietuvoje galėtų atsirasti, nors žmonės jo atėjimui yra pasiruošę. Jo gali
tekti laukti kaip Mesijo dar nežinia kiek metų ar dešimtmečių. Yra vilties, jog
per tą laiką drauge su kartų kaita pasikeis ir mūsų mąstymas arba tapsime
kokios nors federacinės Europos, kurioje nacionalinė valdžia tėra aukštesnio
lygmens savivalda, dalimi. Bet jeigu anksčiau minia kažkuriame žmoguje atpažins
savo gelbėtoją-tironą, tada laikykitės, maža nepasirodys ir kelio atgal nebus
arba jis bus ilgas ir skausmingas. Ne taip smarkiai, kaip patys manome, nuo
mūsų besiskiriančių Rusijos ir Baltarusijos pavyzdžiai atskleidžia, kad
politinė laisvė ir demokratija svarbi tik visuomeniškai aktyviai mažumai. Jos
nepakanka, kad susvyruotų įsitvirtinusio tirono sostas. Netikite - pažiūrėkime
kuo baigsis šį savaitgalį vyksiantys Rusijos prezidento rinkimai. Gerokai
lengviau yra neleisti jam to sosto užimti, kol jis dar silpnas ir negali
naudotis valstybės administracinio aparato galiomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą