Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 23 d.

Kada ateis laikas užvožti karstą popierinei spaudai?

Iškart po Lygiadienio, pervadinto Žemės diena, kad nekeltų asociacijų su revoliuciniais laisvės, lygybės ir brolybės šūkiais, ateis metas persukti laikrodžius į vasaros laiką, kuris turbūt ne man vienam sujaukia gyvenimo ritmą labiau už visus šiuolaikinius revoliucionierius. Rytais ir vėl per žiemą išlepintas kūnas reikalaus dar valandėlę pamiegoti, o vakarais vartysiuos negalėdamas užmigti arba klausysiuos, kaip Ilgio pelkėse šūkauja aną savaitgalį iš emigracijos parskridę gervės.

„Visai durnas piemenys, nepaėmė iš Vincuko dzvidešimc penkių tūkstancų, būtų naujų mašinų nuspirkis,”- sako man nuo Leipalingio žiedo paimtas pavežėti nenusakomo amžiaus vyriškis, išgirdęs radijo laidos vedėjo pašmaikštavimus apie galimai neblaivaus Seimo nario sukeltą eismo įvykį. Tada ir prisiminėm, kaip prieš keletą metų jau ne galimai, o visai girtas Druskininkų savivaldybės skyriaus vedėjas automobiliu bandė išversti pasienio užkardos užtvarą ir už tai nebuvo nei iš darbo išmestas, nei pareigose pažemintas. Toliau taip ir prasiginčijom iki pat Baltašiškės - aš sakiau, kad Seimo nariui dabar bus surengtas parodomasis nubaudimo procesas, o pakeleivis įrodinėjo, jog anam išvis nieko nebus.

Bet per naująjį Druskininkų tiltą važiuodami radom sutarimą, kad, nepriklausomai nuo formalių bausmių griežtumo, svarbiausias šioje istorijoje yra visuomenės sprendimas taip prisisklaidžiusį veikėją nurašyti į politinius lavonus. Būna kad žmogus dar vaikšto išdidžiai iškėlęs galvą, manosi esąs svarbus ir daug kam reikalingas, o visi aplinkui mato, kad jis jau ne pirma diena miręs, tik niekas į akis nepasako, kad laikas graban gultis. Būna šitaip ne tik politikoje, bet ir versle, kai užeini į kokio UAB-o kontorą, o ten tiesiog ore tvyro mirties kvapas, nors įmonė dar veikia ir netgi ne visos sąskaitos areštuotos.

Mirę verslai dažnai būna susiję su pasenusiomis arba nepasiteisinusiomis technologijomis, paslaugomis, kurių jau niekam nebereikia. Vadovėliniu pavyzdžiu galėtų būti analoginės fotografijos laikais klestėjusi kompanija „Kodak”, nesugebėjusi atrasti sau vietos skaitmeniniame amžiuje. Prieš 4 ar 5 metus, norėdamas žiūrėti filmus didele raiška, už tuomet astronominę kainą užsisakiau „blu-ray” diskų leistuvą. Tada kaip tik mirė konkuruojantis HD-DVD formatas, kurio kūrėja „Toshiba” paskelbė nutraukianti jo kūrimą, ir atrodė, kad „Sony” sukurtos „blu-ray” technologijos laukia šviesi ateitis. Tikėjausi, kad jis greitai išpopuliarės, atpigs šios technologijos diskai, ir prie „Maximos” kasų jų bus galima prisirinkti po 1,99 Lt su ryškiais lipdukais „Dėmesio, pigiau!”. Iki šiol to pigimo tebelaukiu ir turiu tik du „blu-ray” diskus: filmą „Casino Royale” ir Robbie Williams koncertą. Brangiai pirktas įrenginys gražiai atrodo lentynoje po televizorium, bet keletą pastarųjų metų mano santykiai su juo apsiriboja nelabai reguliariu dulkių nuvalymu, o ilgai ignoruotos žinutės apie artėjančią „blu-ray” formato mirtį verčia mane galvoti, jog tuos pinigus prasmingiau būtų buvę net ir pragerti.

Laidinio ryšio telefonas mūsų namuose stovi tik todėl, kad interneto tiekėjas jį įsiūlė kaip neišvengiamą priedą, fakso aparatą dar suspėjau kažkam padovanoti... Mirusių technologijų sąrašą metų pabaigoje papildys analoginė televizija, o žurnalistų bendruomenės renginiuose dažniausiai tvyro ore garsiai nedrįstama išsakyti mintis apie neišvengiamą popierinės spaudos saulėlydį. Taip, aš pats dirbu darbą, kuris neišvengiamai turi pasikeisti, antraip liksime tarsi kokie fotojuostelių pardavėjai. Būtent todėl prieš keletą metų pasiūlėme savo skaitytojams galimybę prenumeruoti identišką popierinei elektroninę laikraščio versiją (PDF formatu), svarbiausius straipsnius talpiname laikraščio interneto tinklalapyje, o šias savaitės apžvalgas - dar ir savo asmeniniame tinklaraštyje ir dalinuosi nuorodomis į tą turinį socialiniuose tinkluose. Pirmi iš šalies vietinės spaudos pradėjome naudoti laikraštyje išmaniesiems telefonams skirtą QR kodą ir pasitaikius progai mėgstu pasigirti, kokie esame technologiškai pažangūs, bet vis dėlto nežinau, kaip pasikeis mūsų žiniasklaida per artimiausius 5 ar 10 metų.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad kažkada ateis metas, kai didžiąją dalį originalaus turinio sukurianti ar bent karščiausias temas atrandanti tradicinė žiniasklaida nebebus finansiškai pajėgi samdyti jį kuriančių kvalifikuotų žurnalistų. Pigiai ir greitai mėgėjų kuriamas turinys vargiai gali būti kokybiškas ar bent etiškas. Didieji nacionaliniai interneto naujienų portalai jau dabar ne taip jau smarkiai skiriasi nuo nacionalinių dienraščių redakcijų, bet provincijoje tas modelis neveikia. Rajoninių laikraščių redakcijos savo interneto tinklalapius išlaiko daugiau savireklamos tikslais, o pajamas uždirba iš popierinių leidinių bei reklamos ploto juose pardavimo. Kai randu kolegų tinklalapyje tik užpraeitos savaitės straipsnius, nes šviežesnių talpinimas, jų manymu, pakenktų laikraščio pardavimui, pasijuntu it užėjęs į fakso aparatų taisyklą. Kažkur čia turėtų būti pabarstyta eglišakių, o į sieną atremtas karsto dangtis laukti, kada ateis laikas jį užvožti.