Druskininkų savaitė 2012 m. kovo 30 d.

Melas mus lydi nuo ankstyvos vaikystės iki mirties patalo

Balandžio 1-ąją sakydami draugams, neva jiems batai atsirišę, ar kelnių užtrauktukas atsegtas, o gal ir kaip įmantriau apgaudami, nerizikuojame už tai gauti per sprandą, bet kitu metu banalus buitinis melas nėra toleruojamas. Ir vis dėlto mūsų paprotinė teisė numato daugybę atvejų, kada didesnis ar mažesnis melas nėra smerkiamas ar baudžiamas.

Banalu būtų pradėti nuo politikų, juolab, kad rinkiminiais metais jie patys vieni kitiems primins netesėtus pažadus ir nusišnekėjimus. Melas mus lydi nuo ankstyvos vaikystės, vos pradedame suprasti žmonių kalbą, iki pat mirties patalo. Retai kas vaikystėje nebuvo įtikinėjamas, kad dovanas neša Kalėdų senelis ir Velykų bobutė, o naujagimiai surandami kopūstuose arba juos atneša gandras. Nenorėdami traumuoti gležnos vaikų psichikos, vis dažniau vengiame ne tik rodyti jiems žiaurius vaizdus ar smurtą vaizduojančius meno kūrinius. Apsupame juos kone vien iš melo nulipdytu iliuziniu saugiu pasaulėliu, kuriame nėra skausmo, mirties, konkurencijos ir pavojingų daiktų, visi žmonės nepavydūs ir vien gera linkintys. Riba, kada tos iliuzijos išsisklaido, susidūrę su rūsčia realybe, neišvengiamai irgi traumuoja, todėl ją stengiamės kuo labiau atitolinti. Pirmiausiai bet kokio vaikų pasiekimų vertinimo ir lyginimo buvo atsisakyta ikimokyklinio ugdymo įstaigose, paskui tai nukeliavo į pradines mokyklas, kur jau daug metų nerašomi pažymai, o dabar vis dažniau pasigirsta raginimai vertinimo atsisakyti iki pat gimnazijos. Ką tik pasibaigusios mokyklose „Savaitės be smurto” renginiai skatina susimąstyti, ar priskirdami psichologiniam smurtui bet kokį vaiko pajuokavimą, išguję iš paauglių tarpusavio bendravimo sarkazmą ir ironiją, konkuravimo bei varžymosi dvasią, nepaversime beveik suaugusių žmonių lengvai pažeidžiamais darželinukais. Didžiuojamės, kad mūsų jaunimas, atvykęs studijuoti ar ieškoti darbo į Vakarų Europos šalis, sugeba būti sumanesni, darbštesni ir apsukresni už vietinius, ugdytus „šiltnamio sąlygomis”. Bet ar ilgai dar būsime „aštriadančiai lietuviai” iš vesternų Laukinius Vakarus primenančios Rytų Europos, kai užaugs smurto prevencijos programų auklėti jaunuoliai. Juolab, kad konkuruoti jiems teks ne tik ir ne tiek su senųjų ES narių bendraamžiais, kiek su jaunais migrantais iš šalių, kuriose Velykų bobutė dešimtojo gimtadienio proga atneša ne planšetinį kompiuterį, o „Kalašnikovo” automatą.

Sulaukę pilnametystės, melą paverčiame, net ne antrąja, o pirmąja savo religija. Nes juk katalikiškai tuokiasi ir krikštija vaikus absoliuti dauguma tų, kurie, atviriau pasikalbėjus, ne tik nėra praktikuojantys katalikai, bet ir neslepia paniekos giliai religingai mažumai. Kas nėra melavęs, pirkdamas ar parduodamas automobilį arba nekilnojamąjį turtą ir pirkimo-pardavimo sutartyje įrašęs kelis kartus mažesnę kainą? O kai už tokį sukčiavimą pričiumpa FNTT, kiekvienas teisinamės, kad visi taip daro. 2008-2009 m. motinystės išmokų pasididinimo bylos atskleidė ne tik įstatymų leidybos spragas, bet ir tai, kaip giliai į mūsų galvas įsiskverbęs melas. Beveik visi buvome linkę pagailėti nerealias algas prisirašiusių jaunų mamų, nes ir patys panašioje situacijoje nepraleidžiame progos pasinaudoti abejotino teisėtumo galimybėmis. Kiek šeimų gyvena nesusituokę ne todėl, kad nėra apsisprendę, ar rytoj dar bus kartu, bet tik dėl „vienišoms” mamoms mokamų socialinių pašalpų ir vaikams skiriamo nemokamo maitinimo? Kiek bedarbių registruojasi Darbo biržoje tik dėl to, kad nereikėtų mokėti Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, o gavę siuntimą prašo darbdavio parašyti, kad pasirinktas kitas kandidatas. Melas taip persunkia mūsų kasdienybę, kad atsisakęs meluoti keistuolis aplinkiniams kelia rimtų abejonių dėl savo psichinės sveikatos. O apie sveikatos apsaugą ir melą net ir kalbėti banalu. Jau net nevadiname kyšiais neoficialiai mokamų gydytojams pinigų, o specialiosios tarnybos seniai numojo į tai ranka ir apsimeta, jog Baudžiamasis Kodeksas čia netaikomas. Bala nematė to melo mirtinai sergančiam žmogui, kai nuo jo slepiama tikroji diagnozė, nors pats ir tokiu atveju turbūt norėčiau žinoti tiesą ir pasirengti susitikimui su Amžinybe. Liūdniau, kai susirgęs vaikas negauna tikros medicininės pagalbos, nes jo tėvai įtikėję netradicinės medicinos šamanais ir raganomis. Kažkodėl netradicinės medicinos gydymo metodų ir preparatų veiksmingumo nereikia pagrįsti klinikinių tyrimų rezultatais pagal tas pačias griežtas taisykles, kaip įrodinėjamas vaistų veiksmingumas. Todėl melas liejasi laisvai, o Balandžio pirmoji būna kiekvieną dieną, tik pacientai to gali ir nesuprasti, kai valstybė oficialiai registruoja netradicinės medicinos specialistus. Neteko girdėti, kad būtų pareikšti kaltinimai bet vienam ekstrasensui, kuris užkalbėjimais gydo vėžį, kol pacientas miršta, pats žinodamas, jog jo gydymas nepadės. Bet kuris netradicinis medikas, mano nuomone, yra vertesnis sėdėti už grotų negu Petrikas ir MMM įkūrėjas, nes šie apgavo santykinai sveikus ir netgi pasiturinčius žmones, o anie išsirenka pačius pažeidžiamiausius.

Ne vienas medicininį ar farmacinį išsilavinimą turintis žmogus neoficialiai prasitaria, kad teisingiausia būtų išvis panaikinti netradicinės medicinos teisinį statusą, bet nenori būti dėl to viešai užsipulti, todėl toleruoja melą. Kas išdrįs pareikalauti, kad raganos ir šamanai įrodytų savo gydymo metodų veiksmingumą, arba už pinigų ėmimą iš klientų turi būti baudžiami kaip už sukčiavimą? Jei kažkas mano, kad turi antgamtinių gydymo galių ir labai nori padėti žmonėms, visada gali daryti tai nemokamai. Jėzus neėmė pinigų iš išgydytų žmonių.