Buvo tokia pat graži vasara, keli poilsiautojai tingiai
irstėsi po Druskonio ežerėlį, o Čiurlionio sode skambant muzikai pareigūnai
užtverdavo gatvę, kad pravažiuojančių automobilių triukšmas nenustelbtų jos
garsų.
Tais metais, metęs filosofijos studijas Vilniaus
universitete, grįžau į vaikystės kraštą, kuriame ką tik prasidėjo permainos -
pirmoji laisvai išrinkta vietinė valdžia mokėsi gyventi be nurodymų iš
vienintelės neklystančios partijos. Dviratuku važinėjantis meras viešuose
renginiuose skaitė prastą poeziją, o rūsčios Pagankos močiutės, atvažiavus
traukiniui į Druskininkų stotį, jau nebeeidavo prie kiemo vartų pasitikti
rusakalbių poilsiautojų, kuriuos meiliai vadindavo žydais.
Nes traukiniai jų daugiau nebeatveždavo. Netrukus juos
okupavo tos pačios močiutės, keliaudavusios į Pariečę ir Gardiną pigesnių
rūkalų, brendžiu vadinto dažyto spirito skiedalo ir kitų gėrybių.
Poilsiautojai nustojo važiuoti, nes pas juos pačius griuvo
sistema, dalindavusi nemokamus kelialapius į kurortus darbo pirmūnams arba
sugebantiems įsiteikti savo gamyklos profsąjungos pirmininkui pataikūnams. Bet
Pagankos močiutės šventai tikėjo, kad tai yra pelnytas atlygis už viską, ką
blogo apie Sovietų valdžią prikalbėjo tada dar jaunas Profesorius.
Anas irgi atvažiuodavo - užsirišęs rankų darbo tautinę
juostelę vietoje kaklaraiščio, lydimas tamsiais kostiumais vilkinčių kūnsargių,
diskretiškai atsitraukdavusių, kai jis skambindavo Čiurlionį prie atlapoto
lango į obelų sodą.
Kartą taip atvažiavęs Profesorius ir man, pasislėpusiam po
vieno iš muziejaus namelių stogo kraštu nuo netikėtai užklupusio lietaus,
priėjęs paspaudė ranką ir paklausė, už ką druskininkiečiai labiausiai keikia
naująją Lietuvą. Gal ir ne visiškai tais žodžiais, įrašo juk nedariau, bet
mintis buvo būtent tokia. Tiksliai prisimenu, kad buvo 1994-ieji, nes kaip tik
tais metais vedžiau ir po stogu nuo lietaus slėpiausi jau ne vienas, o drauge
su žmona.
Pamenu sugebėjęs išlementi kažką painaus, apie ištuštėjusias
sanatorijas, o reikėjo pasakyti paprasčiau: už tai, kad nevažiuoja rusai. Tie
patys, druskininkiečių meiliai vadinti žydais.
Pora dešimtmečių prabėgo tarsi vienas ilgasis savaitgalis,
ir tokią pat mielą vasaros popietę įsitaisiau ant suoliuko Druskonio ežero
pakrantėje ir rūkydamas stebėjau, kaip dama šviežios veršienos spalvos suknele
irkluoja valtį su pusamžiu vyriškiu, pasipuošusiu balta kepuraite ir „žmonų
mušėjo“ stiliaus baltais berankoviais marškinėliais. Vaizdas nebuvo toks
intriguojantis, kad vertėtų ilgai žiopsoti, bet neskubėjau nueiti, nes
įsitikinau, kad sėdint toje vietoje vėjo gūsiai periodiškai atnešdavo bangą
purslų nuo ežere trykštančio fontano, kurie suteikdavo taip trokštamos
atgaivos.
Ant kito suoliuko galo prisėdo dvi garbingo amžiaus senolės,
veikiausiai dar galėjusios prisiminti, kaip po tą ežerą irstėsi Juzefas
Pilsudskis. Keistu lenkų, rusų ir baltarusių kalbų mišiniu jos pradėjo
aptarinėti kurorto aktualijas, iš kurių svarbiausia buvo lygiai tokia pati,
kaip prieš 20 metų: rusai nevažiuoja.
Vieningai pripažinusios, kad dėl to Druskininkų laukia
liūdnas likimas, ponios ėmėsi svarstyti, kas dėl to kaltas. Ta, kuri kalbėdama
vartojo daugiau lenkiškų žodžių, buvo bepradedanti abejoti vietinės valdžios
neklystamumu, bet jos oponentė, kalbanti beveik rusiškai, maždaug per
pusvalandį sugebėjo ją įtikinti, kad visa kaltė tenka Landsbergiui.
Per 20 metų tai jau ne kartą buvo girdėta, bet šį kartą
diskusijos dalyvės sugebėjo mane nustebinti, kai drebančiu balsu ištarė to
piktojo vardą: Gabrielius.
Paaiškėjo, kad ponios netgi yra girdėję, nors tikrai ne iš
lietuviškų informacijos šaltinių, ką jaunasis Lietuvos politikas, kaip jos sakė
„nagavkal“ (liet. priamsėjo) iš Europos Parlamento tribūnos apie Rusiją.
Juk sakiau, kad tie du dešimtmečiai prabėgo kaip vienas
ilgas savaitgalis, tarsi Druskonio pakrantėse vis dar XX amžiaus pabaiga. O gal
vidurys ar pradžia - dabar net sunku pasakyti, kuomet sustojo laikas šitame
amžinojo poilsio mieste.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą