Politika tampa vis labiau teatrališka

Vasara yra gerai. Ypač ta jos dalis, kai pasibaigia mašalai, o kurorte vyksta tiek visokių vertų nueiti renginių, kad kiekvienas gali išsirinkti pagal savo skonį. Nuo elektroninės muzikos festivalio iki sakralinės muzikos valandos bažnyčioje. Nuo teatro iki leipalingiečių festivalio.

Ir visur pilna gerai nusiteikusių, besišypsančių žmonių, nepaisant alinančio karščio.

Iš visų linksmybių nueiti pasirinkau pačią svarbiausią – Tautiškos giesmės giedojimą Pramogų aikštėje. Nes Valstybės dieną savo šalies himną Lietuvos piliečiai giedojo nepriklausomai nuo to, kokiame pasaulio užkampyje tuo metu bebūtų.

Kadangi man dar praeitame amžiuje vienoje sostinės vidurinėje mokykloje išaiškino, kad man nedainuojant, klasės choras skamba darniau, tokiu metu pasislepiu už fotoaparato. Tai yra fotografuoju giedančius. Šį kartą ne apsimesdamas, o išties darydamas nuotraukas iškart dviems naujienų portalams.

Nes kada dar pavyks pamatyti Druskininkų valdančiuosius ir opoziciją drauge traukiančius vieną giesmę. Juk net po pirmojo Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžio nebuvo padaryta jų bendra nuotrauka. O čia ir socialdemokratė Seimo narė Kristina Miškinienė, ir TS-LKD Druskininkų skyriaus pirmininkas Vilius Semeška, ir liberalas dr. Juozas Šarkus – visi į vieną kadrą telpa.

Tą vakarą nuo Seimo narės nė per žingsnį nesitraukė Sigitas Bolys kaip tik dabar pretenduojantis tapti vienintelės Druskininkų krašte gimnazijos direktoriumi. Kita pretendentė į šias pareigas Tautišką giesmę giedojo vilkėdama tautiniais rūbais.

Pasiklausius Seimo narės sveikinimo, knietėjo po renginio jai patarti kuo rečiau sakyti kalbas tokiuose patriotiškuose renginiuose. Pirmiausiai todėl, kad net ir kadencijai besibaigiant jai taip ir nepavyko išmokti įveikti jaudulį, verčiantį užsikirsdinėti ir daryti klaidas. Nieko čia stebėtino, antai Seimo pirmininkė gerokai anksčiau už druskininkiečių išrinktą Seimo narę aktyviai dalyvauja politikoje, bet kai tenka kalbėti prieš minią, išsprūsta visokie „Kon-sti-tuti-tuti-ta“ ir „Lie-va“, vietoje „Lie-tu-va“.

Antra priežastis – žiaurus lenkiškas akcentas. Žinoma, esame demokratiška daugiatautė šalis, kurioje vienodai gerbiami visų tautybių žmonės bei politikai, bet net ir europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio lietuviški pasisakymai skamba ne taip erzinančiai. O jei jau to akcento joks logopedas nesugebės išmokyti įveikti, tai gal geriau per tokias šventes kalbėti lenkiškai, su vertėju? Gal ir nelabai mandagu tokius dalykus rašyti, bet panašu, kad niekas iš Seimo narės aplinkos jai tokių dalykų nedrįsta pasakyti.

Aną savaitę sužinojau, kad ir šiemet Druskininkuose vyks tarptautinis teatro festivalis. Tas pats, kuris pernai vadinosi režisieriaus Rimo Tumino vardu. Po pastarojo prisišnekėjimų putiniškomis temomis tas vardo išnykimas iš festivalio pavadinimo ne tik suprantamas, bet gal ir būtinas, kad graži teatro šventė nebūtų siejama su politika.

Jau vien tai, kad tas festivalis šiemet įvyks, daug kam tapo staigmena. Ypač po to, kai per savivaldos rinkimų kampaniją keli su jo organizavimu susiję žmonės viešai išpylė kažkodėl sukauptą pagiežą ant festivalio mecenato, tuo metu kandidatavusio į Druskininkų savivaldybės tarybą ir mero pareigas.

Jeigu teatras niekur nepabėga nuo politikos, tai ar verta stebėtis, kad tuo pat metu mūsų vietinė politika tampa vis labiau teatrališka. Antai prieš penktadienį numatytą Druskininkų savivaldybės peticijų komisijos posėdį oficialiame savivaldybės tinklalapyje išplatintas pranešimas, kuriame išvardinta, kada, kur ir su kuo mūsų vietiniai vadukai kalbėjosi apie mašalus. Kad, neduok Dieve, kas nors nepagalvotų, jog negirdėjo ir nematė, kaip jų valdoma liaudis birželį kentėjo nuo mašalų, kol negavo peticijos.

Nes visuomenės aktyvumas čia pageidaujamas tik tada, kai visuomenė pasišokinėdama iš džiaugsmo daro tai, kas jai pasakyta. Ir būtinai prisimindama, kam yra dėkinga už klestintį kurortą ir skaisčiai šviečiančią vasaros saulę. O čia gavosi viskas atvirkščiai – patys žmonės susiorganizavo, internete pasirašė ir dabar politikams teks svarstyti. Arba atmesti kokiu nors formaliu pretekstu, sugalvojus, kad ta peticija kaip nors ne visai atitinka peticijoms taikomus reikalavimus. Jau netrukus sužinosime, ar išdrįs valdantieji spjauti į daugiau kaip 1200 savo parašus padėjusių žmonių nuomonę ar kaip nors įmantriai pasityčios iš peticijos iniciatorių.