Šią savaitę pradėjau žolės pjovimo sezoną. Neskubėjau tai padaryti pirmas visoje apylinkėje, nes norėjosi, kad sunkią žiemą iškentusi veja bent šiek tiek sutvirtėtų, o ir pienių žiedai tiesiog maldavo leisti dar bent vieną-kitą dienelę pasidžiaugti saule. Apsigyvenęs užmiestyje nė nenumaniau, kad žolės pjovimas yra ištisas mokslas, o vejos priežiūros technikos įvairovė ne ką mažesnė už automobilių. Senelio pamokytas, vaikystėje esu mojavęs dalgiu ir maniau, kad tokių įgūdžių visiškai pakanka, bet netrukus pastebėjau, kad šio lietuvių literatūros klasikų apdainuoto įrankio jau beveik niekas nebenaudoja. Prekybos centre nusipirkau pigiausią elektrinę žoliapjovę, žmonių vadinamą „trimeriu“ ir ilgą laidą. Pabandęs juo mojuoti, netrukus įsitikinau, kad rezultatai apgailėtini – žolė „iškandžiota“ kuokštais, o įrankio plastikinės dalys netruko sulūžti. Sukrapštęs per šimtą litų parsivežiau namo stumdomą elektrinę vejapjovę, taip pat pagamintą iš plastmasės, bet labai kompaktišką ir lengvą. Beje, ji iki šiol sėkmingai tarnauja gerokai mažesnį kiemą turinčiai mano mamai, ar bent jau ji nedrįsta pasakyti, jog tas daiktas niekam tikęs, nes kas kelis žingsnius tenka sustoti ir tuštinti žolės rinktuvą. O aš kitą vasarą internetiniame skelbimų tinklapyje aptikau nebrangią naudotą mulčiuojančią žinomo švedų gamintojo (pavadinimų dykai nereklamuoju) elektrinę vejapjovę. Būtent ji nuskuto daug metų nepjautą sodą, išlygino kiemą, kentėjo nuo kelmų, akmenų ir mano nemokšiškumo, kol žolė tapo panaši į veją. Nežinantiems paaiškinsiu, kad mulčiavimas yra toks veiksmas, kai nupjauta žolė susmulkinama vos ne į miltus, paskleidžiama ir tampa trąša jūsų pievutei. Tais pačiais metais įsitikinau, kad tampytis paskui save elektros laidą yra baisiai nepatogu. Kiek kartų jis apsivyniodavo apie medžius, akmenis, pindavosi tarp kojų ir taikydavosi mane pargriauti. Kartą drėgnu oru pervažiavau jį peiliais, tai taip nupurtė, kad jau kitą dieną nuvažiavau pirkti benzininės vejapjovės. Per keletą pastarųjų metų turėjau jų naujų ir naudotų, pigių ir pobrangių, pirktų turguje, parduotuvėje, internete, kaitaliojau jų peilius ir variklius, porą esu netgi pardavęs. Mano išvados buvo negailestingos – dauguma pardavėjų veža ir siūlo pirkėjams pačią pigiausią mėgėjišką techniką, skirtą labai nedideliems žolės plotams pjauti. Jų skardiniai korpusai jau po pirmo sezono surūdija, plonytės rankenos neapsaugo jūsų nuo vibracijos ir lūžinėja, o, pasibaigus garantijai, jos akimirksniu virsta metalo laužo krūva. Rimtas vejapjoves su nerūdijančiais lieto aliuminio korpusais, metaliniais, o ne plastmasiniais ratais, masyviomis rankenomis gamina vos keli stambiausi sodo technikos gamintojai ir priskiria jas profesionalams skirtoms gaminių serijoms. Nauja tokia technika gali kainuoti kaip dar neblogai važiuojantis automobilis arba pigus sodo traktoriukas, o naudota į turgų arba į skelbimų tinklalapius patenka tik tada, kai būna visiškai „sudrožta“, nes retas švedas ar vokietis išmeta brangiai pirktą patikimai tarnaujantį daiktą, kol jis nesugenda taip, jog remontas kainuoja brangiau už naujo įsigijimą.
Tiesa, mes čia, Rytų Europoje, kone visi, net ir visiški humanitarai, jaučiamės visų sričių mechanikais, ir tai, ko joks vakarietis nedrįstų ardyti, patys ar draugų padedami nesunkiai susiremontuojame. O pats žolės pjovimas visame pasaulyje teikia džiaugsmą daugybei skirtingo amžiaus, pažiūrų ir išsilavinimo žmonių, vyrų ir moterų. Net jeigu veją prie savo namo pjaunančio žmogaus vaizdas jums asocijuojasi su amerikietiško pavyzdžio vartotojiška visuomene, baltomis tvoromis, žemės resursus negailestingai eikvojančiais dideliais automobiliais, didkepsnių, mėsainių ar dešrelių kepimu bei valgymu, šešių alaus skardinių pakuote... Bala nematė tos klimato kaitos ir besivystančio pasaulio skurdo, prisiminsime jį, kai prasidės rudens darganos, o dabar, kai šviečia saulė ir žydi obelys, plati amerikietiška šypsena prie aplinkos dera labiau, negu kančia ir liūdesys. Kai po surašymo paaiškėjo, kad mūsų čia beliko vos 2,7 milijono, būtų laikas suprasti, jog visiems gali užtekti bent po keliolika arų pievutės, kelis medžius ir virš galvos čirenantį vieversį. Jei jau esame paskutinė karta, ir po pasaulį pasklidę mūsų vaikai čia nebeturi ką veikti, tai bent jau nugyvenkime mums likusią gyvenimo dalį kaip tie „Titaniko“ keleiviai, skambant muzikai. Nes tokių saulėtų gegužės dienų, ryto rūkų, saulėlydžių bei naktinio karkvabalių bumbsėjimo į kiemo šviestuvo stiklą galime tiesiog nepastebėti per kasdienius rūpesčius ir tarpusavio rietenas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą