Savaitgalį prasidedančioje Druskininkų kurorto šventėje Prezidentės Dalios Grybauskaitės tikriausiai neišvysime. Ir ne tik todėl, kad šalies vadovė bus labai užimta. Ir nors antradienį su ja susitikęs Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas įteikė Ekscelencijai įspūdingą puokštę geltonų tulpių, tai nepadėjo. Abu ne itin mėgstantys girdėti kitokias nuomones politikai susikirto kaip reikiant. Jeigu taip paprieštarauti Prezidentei išdrįstų kas nors iš Vyriausybės narių ar Prezidentūrai pavaldžių institucijų vadovų, veikiausiai „galva nusiristų” per 24 valandas... Bet meras tai ne ministras – jį renka savivaldybės taryba ir Prezidentė tam jokios įtakos, išskyrus savo autoritetą, neturi. Daugiau kaip prieš dešimtmetį R.Malinauskas jau buvo susikirtęs su anuometiniu Prezidentu V.Adamkumi dėl degalinės statybvietėje iškirstų pušų. Tada ir sužinojome, kad meras, jei tik nori, gali nusispjauti į Prezidento nuomonę ir savo teritorijoje daryti ką tik nori. Žinoma, mūsų savivaldybės vadovas mandagesnis už Seimo narį A.Valinską ir „boba“ Prezidentės, bent jau viešai, išties nepavadintų. Bet Prezidentės raginimas prisiimti atsakomybę už šilumos kainas reiškia, kad kiekvienas druskininkietis, gavęs astronominę sąskaitą už buto šildymą, turėtų į ką pirštu parodyti. Žinoma, meras negalėtų paneigti, kad per jo valdymo dešimtmetį priimti svarbiausi šilumos kainą lemiantys sprendimai dėl šilumos ūkio išnuomojimo ir dujotiekio atvedimo iš Baltarusijos. Pirmajame šios kadencijos Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje R.Malinauskas bandė guostis, kad sprendimas išnuomoti šilumos tinklus priimtas būnant išties beviltiškoje padėtyje, kai įmonė buvo įklimpusi į skolas. Akivaizdu, kad dėl šio sprendimo jam teks teisintis kiekvieną kartą, kai tik dar ir dar sykį bus didinamos šilumos kainos. Pažiūrėję į kuro kainas degalinėse, daugmaž galime įsivaizduoti, kad panašiai, kaip jos pasikeitė nuo metų pradžios, turės keistis ir centralizuotai tiekiamos šilumos kainos. Ir vargu ar savivalda gali nuo tos atsakomybės visiškai atsiriboti, nes, kaip pastebėjo Prezidentė, šilumos ūkio valdymas ir katilinių kuro pasirinkimas išimtinai priklauso savivaldybėms. Abejoju ar artimiausiu metu sužinosime, kas yra įmonių, kurios tarpininkauja ir atsiriekia savo pelno dalį nuo tiekiamų į Druskininkus dujų, akcininkai, todėl visi svarstymai, kodėl šiluma gaminama būtent tokiu būdu, kaip ji gaminama dabar, ir kainuoja tiek, kiek kainuoja, yra panašus į mano juodosios katės Puodės gaudymą tamsiame kambaryje. Pirmiausiai reikia uždegti šviesą, tada ir matysime, kiek dar tų „riebių katinų“ slepiasi už krosnies.
Šventė yra puiki proga truputį rimčiau pasišnekėti tarpusavyje ir su mus aplankysiančiais neabejingais svečiais apie tai, kokį kurortą visi mes norime matyti artimiausioje ir kiek tolimesnėje ateityje. Šiandien jis dar labiau panašus ne į kurortinį miestą, bet į statybų aikštelę, bet jau rytoj svarbiausi gatvių tvarkymo darbai bus baigti, iš visų Lietuvos pakraščių suvažiavę darbininkai grįš namo, o juos pakeitę šventės svečiai aikčios, koks lygus centrinių miesto gatvių asfaltas, kokie nauji šaligatviai. Visa tai išties reikalinga ir už tai net ir aš, kaip po šitą miestą kasdien vairuojantis ir pėsčiomis vaikštantis žmogus, prieš mūsų savivaldybės vadovus kepurę nukelčiau. Bet gerokai svarbesnis už naujus ar senus šaligatvius yra kurorto vystymo krypties pasirinkimas ir ta tema vis dažniau išgirstu visai ne vien susižavėjimo šūksnius. Vyresnio amžiaus žmonės, kuriems Druskininkai visuomet simbolizavo ramybę ir gydančias gamtos galias, kažkodėl vis dažniau mieliau renkasi Birštoną ar Nidą, o Druskininkus kažkodėl lygina su Palangos Basanavičiaus gatve. Kai Neringos savivaldybės vadovai pagarsina planus statyti gydyklą, tampa aišku, kad jie supranta, jog gydomasis turizmas yra bene didžiausią pridėtinę vertę teikianti paslauga. O tuo metu mes, turėdami poros amžių kurortinio gydymo tradiciją, skubame ją paneigti, statydami grandiozinius pramogų kompleksus. Ir tik šios Druskininkų kurorto šventės šūkis „Druskininkai – sveikatos šaltinių kurortas“ teikia vilties, kad dar nespjausime į gręžinį, iš kurio taip ilgai gėrėme. Žinoma, jeigu tai nėra tik šūkis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą