„Kažkas čia ne taip...“- sako iš matymo pažįstama druskininkietė, su dviem pūstažandžiais vaikiukais ir aplėpausiu vyru stebėdama žygiuojančią Druskininkų kurorto šventės eiseną. Ir kalba ji visai ne apie vakaruose besikaupiančius lietaus debesis. Aš irgi ne iškart supratau, kad eisenoje nedalyvavo mūsų kurorto sanatorijos ir viešbučiai, o be jų liko tik „privaloma tvarka“ sukviesti valdininkai, biudžetininkai, na ir viena kita tokiu būdu pasireklamuoti sumaniusi įmonė. Jeigu nebūčiau matęs ankstesnių metų eisenų, atrodytų, kad viskas taip ir turi būti. Bet dabar ir aš, ir kiti druskininkiečiai akivaizdžiai matė, kad nebeliko ne tik eisenos dalyvių gausos, bet ir ankstesnėms šventėms būdingo entuziazmo, jausmo, kad visi drauge esame šio kurorto šeimininkai, džiaugiamės kiekvienu svečiu, kiekviena pritraukta investicija. Tik pamažu, vieni anksčiau, kiti vėliau, pradedame suvokti, jog ta vienybė buvo iliuzinė. Kiekvienas savaip įsitikinome, kad mūsų pastangos reikalingos tik tada, kai jos atitinka iš anksto numatytą planą, vėliau – kad ir tą planą įgyvendinti turi teisę tik ištikimieji ir išrinktieji. Net ir keli Druskininkų savivaldybės tarybos nariai per šią šventę pasijuto tarsi nekviesti svečiai, į svetimas vestuves atėję. O gal laidotuves... Sako, net ir kvietimai į kažkokį ten šventės proga rengiamą balių „atsitiktinai“ nebuvo išsiųsti keliems Tarybos nariams. Bandžiau bent jaunajam Karoliui paaiškinti, kad tuo nereikėtų stebėtis, nes vien jo pasirodymas tokiame renginyje kurorto vadams sugadintų šventinę nuotaiką. Sanatorijų ir viešbučių karas su savivalda dėl kurortinės rinkliavos atskleidė mums tikrąją padėtį, kad tų ištikimųjų ir išrinktųjų kasmet likdavo vis mažiau, o dabar beliko artimiausias savivaldybės vadovų pavaldinių ratas ir keli investuotojai, gaunantys kelių remonto ir statybų už europinius pinigus užsakymus ir randantys būdų, kaip paremti reikiamą partiją prieš rinkimus. Pažįstu naiviai manančių, jog tai kada nors baigsis panašiai, kaip Alytuje, bet, atleiskite, aš tuo netikiu, ypač, kai pamatau šventiniuose renginiuose kviestinių svečių būrelyje šmėžuojant žilsterėjusią STT vadovo galvą. Jau greičiau kokių nors „planinių tikrintojų“ sulauks drįstantieji išsižioti prieš savivaldybę sanatorijų vadovai. VMI jau spėjo paskelbti akciją „Poilsis ir gydymas“ ir, dar jai neprasidėjus, išplatino žinią, jog „yra rizika, kad kai kurių įmonių darbuotojams faktiškai mokamas darbo užmokestis nėra apskaitomas“. Įrodyti kokį nors ryšį tarp šios akcijos ir sanatorijų pasipriešinimo kurortinės rinkliavos įvedimui, žinoma, neįmanoma, bet tam ir yra žiniasklaida, kad sugretintų du įdomius faktus ir paliktų skaitytojui pačiam pasidaryti išvadas. Kita vertus, bent jau tai, kad sanatorijų vadovai sulaukė skirtingoms frakcijoms priklausančių Seimo narių palaikymo, teikia viltį, kad jie bent jau nebus palikti priešintis vieni, kaip kažkada „Nemuno“ sanatorijoje šeimininkavusi Aldona Balsienė. Beje, ar matėte, kaip dabar atrodo ši sanatorija, kai ją iš netinkamai besitvarkiusios profesinės sąjungos įmonės atėmė valdžia? Yra toks ganėtinai įdomus internetinis projektas Apleisti.lt, kuriame mūsų „Nemuno“ sanatorija – kone svarbiausia „žvaigždė“ ( http://www.apleisti.lt/2010/12/druskininku-sanatorija-%E2%80%9Enemunas%E2%80%9C-video/ ).
Kad jau pradėjau dalintis nuorodomis, tai paminėsiu Klaipėdos dienraštyje „Vakarų ekspresas“ žurnalisto Ryto Staselio pasvarstymus „Ričardo Malinausko strėlės“ ir iš jų pacituosiu jums džiugią naujieną, kad mūsų meras „prezidentės teigimu, būtų visai svarstytinas kandidatas kada nors vadovauti nacionalinei vykdomajai valdžiai“. Pavyzdžiui, po kitų Seimo rinkimų, kai šiandieninę Seimo daugumą pakeis kas nors panašaus į buvusią aną kadenciją. Jei jau savivaldos rinkimuose mūsų opozicija neturi jokių šansų bent simboliškai pasipriešinti „mero komandai“, tai belieka įkalbėti jos lyderį tapti, kaip kažkada sakė Artūras Zuokas, „visos Lietuvos meru“. Jei jau tiek daug komentatorių aikčioja, kaip, jų manymu, idealiai tvarkomas Druskininkų kurortas, tai mums būtų baisiai nepatriotiška prieštarauti, kad tas tvarkytojas imtųsi daryti tvarką visoje Lietuvoje. Kad žydėtų gėlės ant stulpų ne nuo Vieciūnų iki Leipalingio, o nuo Adutiškio iki pat Būtingės, nuo Biržų iki Kapčiamiesčio. O mes truputį pailsėsime ir iš tolo gėrėsimės gražėjančia Lietuva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą