Vienas bičiulis, kurio vardo viešojoje erdvėje neatsiklausęs neminėsiu, anądien paviešino tokią apetitą keliančią žemuogių nuotrauką, kad akimirką pamaniau, jog jaučiu jų kvapą. Vėlyvos šiemet uogos, per Šventą Joną jau ragaudavom ne tik žemuogių, bet ir mėlynių, būdavo metų, kai ir grybų pasirinkdavom. Jeigu dar palis taip, kaip šią savaitę, jų laukti ilgai nereikės. Trumpiausią metų naktį braidydamas rasotą paupių žolę ir kylančius rūkus, stebėdamas vasaros dangų nušviečiančias laužų pašvaistes ir bandydamas atskirti, ar čia baubia ganykloje nuobodžiaujančios karvės, ar nuo draugų kompanijos nuklydęs persišventęs kupoliautojas, niekaip negaliu apeiti prabėgančio laiko virsmo, gyvenimo trumpumo ir trapumo temos. Kai kiti linksminasi, man visada būdavo kažko liūdna, net paauglystėje, kai leisdavau sau tokią naktį balažin kur nusibelsti, primaišyti neįsivaizduojamus kiekius tarpusavyje nederančių stipriųjų gėrimų, susirasti naujų draugų ir draugių arba gauti į snukį ir neprisiminti už ką. Suprimityvintos Joninių tradicijos nebuvo visiškai numarintos net ir vėlyvuoju sovietmečiu, o jau Atgimimo priešaušryje jas paskubomis prikėlė populiarėjantis etnokultūrinis judėjimas. Net ir neturėdamas muzikinės klausos ir baisiai nemėgdamas šokti, kokiais 1987-1988 m. kone atsitiktinai vis atsidurdavau kokiame renginyje, kuriame to išvengti buvo neįmanoma. Ir vis dėlto gerokai aiškiau pamenu save sėdintį kažkur kampe ir stebintį, kaip kiti linksminasi, negu iškaitusį, išsipašiusiais iš kelnių marškiniais ir įraudusiu veidu. Etnokultūrinis sąjūdis kažkokiu būdu siejosi su aplinkosauginiu, tiksliau, tie patys žmonės, kurie atsigręžė į protėvių dainas ir šokius, netrukus susirūpino tėvynės gamtos likimu. Galėčiau dabar stebėtis, kur dingo ta gausybė žmonių, kuriems skaudėjo kiekvieną kertamą medį. Ypač čia, Druskininkuose, jie taip susigūžę, pritilę, sutikti gatvėje pašnibždomis pasakoja pasibaisėję kurorto medijos naikinimo mastu, bet vis apsidairydami, ar kas jų nesiklauso. Gerbiu juos bent už tokią drąsą, nes kiti jau seniai įtikino save, jog nieko pakeisti neįmanoma ir neverta gadintis sau nuotaikos. Dėkui ir tai druskininkietei R.A., kuri šią savaitę telefonu susijaudinusi papasakojo, kad Druskininkų senamiestyje, Kosciuškos g., jos nuomone, be jokios atrankos rėžiami visi medžiai. Puikiai žinome, kad tokie darbai vykdomi gavus visus leidimus, parengus projektus, bet nuo to ne ką mažiau širdį maudžia. Kita mūsų skaitytoja, trečiadienį užsukusi į redakciją visai kitu reikalu, papasakojo ką tik buvusi sustabdyta grupelės lenkų poilsiautojų. Kurorto svečiai bandė jos klausti, kur yra Druskininkų senamiestis.
„Apsidairiau – aplink vien naujos statybos, darbai tebevyksta, arba jau blizga saulėje juodas stiklas ir plienas. Pasakysiu, kad čia ir yra senamiestis – žmones prajuokinsiu. Ir kažkodėl pasakiau tiems turistams, kad aš čia ne vietinė ir nieko nežinau...“- dalijosi įspūdžiais druskininkietė.
Retkarčiais sulaukiu skaitytojų klausimų, iš kur atsirado tos lentelės prie M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus ir buvusios Kurorto poliklinikos pastato, M.K.Čiurlionio g. 61. Jose įvardintos valstybės institucijos, atsakingos už šiuos pastatus. Stovi jos miesto žemėje, tai, įtarčiau, kad atsirado ne be vietinės valdžios žinios, o gal ir valios. Turint omenyje diskusijas dėl M.K. Čiurlionio memorialinio muziejaus pastatų būklės, toks spaudimas Kultūros ministerijai ir Nacionaliniam M.K. Čiurlionio muziejui galėtų būti suprantamas, bet sąžininga būtų pasistatyti lenteles ir prie Druskininkų savivaldybės valdomos „Nemuno“ sanatorijos bei Sveikatos parko.
Ne medžiai ir ne apleisti pastatai dabar rūpi gausiam būriui druskininkiečių, ligšiol uždarbiavusių gabenant iš Baltarusijos pigesnį kurą ir rūkalus. Jau savaitę dažniau nei kartą per penkias dienas iš Baltarusijos važiuojantiems vairuotojams apmokestinami visi automobilyje esantys degalai, visiškai uždrausta iš šalies išvežti šaldytuvus, skalbimo mašinas, dujines virykles, cementą, ploviklius, kruopas ir makaronus, o mėsos, sūrių, kondensuoto pieno, cukraus ir miltų be papildomų muitų galima išsivežti ne daugiau kaip 2 kilogramus. Pasienio degalinėse iš kurą perkančių lietuvių reikalaujama mokėti doleriais arba eurais, kartais ir visai neaptarnauja. Nežinodami, kas bus toliau, žmonės paprasčiausiai laukia ir stebi situaciją. Kadangi Druskininkuose be vargo matome Baltarusijos televizijos transliacijas, vakarais atsirado nauja pramoga – klausytis po kelias valandas trunkančių tenykščio prezidento monologų prieš kameras. Lažybų punktai dar nepriima statymų, kaip dar ilgai jam pavyks išsilaikyti valdžioje, bet kur ne kur baltarusiai jau bruzda. Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrai pirmadienį paskyrė naujas sankcijas Baltarusijos prezidentui artimiems asmenims ir kompanijoms, bet tai A.Lukašenkai rūpi gerokai mažiau, negu nuosavų piliečių organizavimasis interneto socialiniuose tinkluose. Juk būtent taip prasidėjo revoliucijos Tunise, Egipte ir Libijoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą