2012 m. spalio 11 d., ketvirtadienis

Nėra jokio viešojo intereso, kad jūsų televizorius rodytų žvaigždžių šokius


Vos kelios savaitės beliko iki spalio 29-osios, kuri, jeigu tikėčiau už skaitmeninės televizijos plėtros skatinimui skirtus biudžetinius bei europinius milijonus transliuojamais reklaminiais vaizdeliais, bus baisesnė už Majų kalendoriaus pabaigą. Nors anteną nulaužk, nematau jokio viešo intereso, pagrindžiančio tokį pinigų mėtymą, išskyrus privatų komercinių televizijų interesą neprarasti jų pačių nubukintų žiūrovų dalies. Tai kodėl ne jie patys savo lėšomis tą skaitmeninės televizijos plėtrą turėjo finansuoti?

Latvija prie skaitmeninės televizijos perėjo 2010 m. birželio 1 d., o Estija vos mėnesiu vėliau – liepos 1 d. Kaip ir tikėtasi, buvo žmonių, kurie dėl savo amžiaus ar ribotų aplinkos suvokimo gebėjimų nepasiruošė analoginės televizijos išjungimui, bet mūsų kaimynai ir netaškė milijonų, kad kiekvienam viską išaiškintų ir nedalijo kompensacijų už priedėlius. Atsilikėliai parėkė, kad televizorius neberodo, pamatė, kad niekam tai nerūpi ir susitvarkė patys.

Lietuvoje didžiausia bėda yra ne gyventojų tamsumas, neleidžiantis suvokti, kuo analoginė televizija skiriasi nuo skaitmeninės, ar skurdas, ribojantis galimybes nusipirkti naują televizorių su skaitmeniniu tiuneriu arba skaitmeninės televizijos priedėlį, o politikų noras pasirūpinti kiekvienu žmogumi kaip bejėgiu naujagimiu. Vos tik Europos Sąjunga ar neišvengiamas techninis progresas mums atneša kažkokią progresyvią naujovę, viešojoje erdvėje arba Seimo salėje iškart pasigirsta reikalavimai juos atidėti iki datos, sutinkamos tik mokslinės fantastikos filmuose, ir biudžeto pinigais pasirūpinti, kad tą naujovę, suvirškintą ir sukramtytą, valstybė mums šaukštu sugrūstų į burnas. Jeigu jų balsai būtų lemiami, iki šiol žiemą važinėtumėm vasarinėmis padangomis, nes pensininkui Pranui, savo surūdijusiu priešistoriniu „Pasatu” išvažiuojančiam į bendrojo naudojimo kelius tik Vėlinių savaitgalį ir per lydekų nerštą, žieminės padangos pernelyg brangios. Nebūtų ir privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, nes Pranas juk avarijų nedaro, važiuoja lėtai ir tiesiai, kad kepurė su snapeliu nuo galvos nenukristų ir teleskopinių akinių stiklai neaprasotų. Draudimą tegul perka visokie ten BMW skraidantys kelių ereliai. Tai tie patys žmonės reguliariai imasi iniciatyvų reguliuoti antkainius prekybos centruose, inicijuoja įstatymų pakeitimus, kad vartojimo paskolos nebūtų išduodamos tiems, kas neturės valios jų grąžinti, o žemės sklypų savininkai negalėtų jų parduoti geriausią kainą pasiūliusiam pirkėjui.

Jeigu žmogui dešimtmetį kasdien sakysim, kad jis yra kiaulė, anksčiau ar vėliau pradės kriuksėti. Jeigu kalsim į galvą, kad jis yra nesugebantis savimi pasirūpinti varguolis, kurį tik ir tyko apgauti apsukrūs spekuliantai, užsienio korporacijos bei vietiniai oligarchai, jį  nuolat persekios nesaugumo jausmas ir išsivystys poreikis, kad kas nors juo rūpintųsi.
Kasdien sutinku vis daugiau sveikų ir aktyvių žmonių, kurie visiškai arba beveik nežiūri televizoriaus, visą reikalingą informaciją ir pramogas surasdami internete. Taip gyvena dauguma šiandieninių gimnazistų, mano karta be televizijos išsiverčia gerokai rečiau, bet pažįstu ir pensininkų, priklausomų nuo „Facebook”, bet ne nuo televizinių šokių su žvaigždėmis. Lietuviškiems televizijos kanalams lieka mažiausiai išsilavinusi, nemokanti užsienio kalbų, nusenusi auditorijos dalis, kuri, vietoje aktyvios informacijos bei pramogų paieškos internete, mieliau vis dar renkasi pasyvų televizinio vaizdo žiūrėjimą. Mūsų namuose televizorius būna įjungtas kaip fonas, bet tuo metu visi veikia kažką kito, dažniausiai internete. Štai kodėl gamintojai išleidžia vis išmanesnius televizorių modelius, kuriuose televizinis vaizdas yra tik nedidelė ir ne pati svarbiausia jų galimybių dalis greta socialinių tinklų, bendravimo ir naršymo aplikacijų.

Paskutiniai analoginiai žiūrovai, kurių ekranuose spalio 29-ąją mirgės „sniegas”, yra ir paskutinė lietuviškų komercinių televizijų viltis. Jeigu jiems neužteko sugebėjimo orientuotis pasaulyje, kad laiku pasiruoštų analoginės televizijos išjungimui, tai ir į internetą jie neišeis, išmaniųjų televizorių nepirks. Kieno, jei ne pačių komercinių televizijų interesas, kad ir po spalio 29-osios jie liktų prilipę prie ekranų? Todėl valdiškų ar europinių pinigų taškymas skaitmeninės televizijos plėtros skatinimui yra tiesioginė valstybės dotacija komerciniams televizijos kanalams. O gal ir politikų noras jiems įsiteikti prieš Seimo rinkimus. Kiekvieną kartą, kai pas skaitmeninės televizijos reklamos ilgaamžį senuką ant sofos susėda visi kaimynai ir „atsliūkina dykaduonis Gediminas”, supraskite, kad už jo kukurūzų spragėsių dubenį sumokėjote jūs. Ir už tai, kad ši reklama sukasi dažniau už moteriškų įklotų bei Visagino atominės elektrinės... O jei po spalio 29-osios jūsų laiptinės kaimynas paklaus, kodėl staiga nustojo rodyti jo televizorius, patarkite jam skaityti knygas. Ir jokiu būdu neskolinkite daugiau kaip 10 litų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą