Antradienio rytą, kol laukiau už savo kiemo vartų prie
aprasojusio automobilio, kol kasdienei kelionei į darbus bei mokslus susirinks
visi šeimos nariai, nuo Ilgio pelkių pakilo dešimties gervių būrys, apsuko ratą
virš mūsų kaimo, tvarkingai susirikiavo ir nusklendė pietvakarių kryptimi. Mūsų
seneliai sakydavo, kad, jei gervės išskrenda iki Mykolinių, Kalėdos bus be
sniego. Tebūnie, turėsim dėl ko bambėti, nes piktintis Seimo rinkimų rezultatais,
kokie jie bebūtų, tikriausiai jau bus nusibodę, o didžiausia aktualija tuo metu
bus daugiabučių namų gyventojų gautos sąskaitos už šilumą. Bet, kol iš mūsų
namų dar neišsivadėjo greitai kaip paauglystė prabėgusios vasaros šilumos
likučiai, nesikeikdami galime aptarti kitus žmogaus gyvenimo kitų žmonių
kaimynystėje nemalonumus.
Kadangi gyvenu aptvertame kieme, kurio vartai pažymėti
užrašu „Atsargiai! Piktas šuo”, mano santykiai su kaimynais yra tiesiog puikūs.
Nuo to laiko, kai prieš šešerius metus atsikrausčiau į nedidelį kaimelį prie
Veisiejų-Leipalingio kelio, nė su vienu iš jų nesu susipykęs, mandagiai
sveikinamės. Gal todėl, kad pasisveikinimu tarpusavio santykiai ir apsiriboja.
Ir dar todėl, kad mažiausiai kartą per savaitę girdžiu pasakojimus bei skundus,
kaip kaimynų nesugebėjimas gyventi netrukdant vienas kitam gali apkartinti
gyvenimą. Sunkiausia, žinoma, yra daugiabučių namų bendrijų gyventojams, kur už
sienos girdimas kiekvienas pirstelėjimas, o pats bendro naudojimo patalpų, namo
konstrukcijų bei inžinierinių tinklų buvimas verčia ieškoti sutarimo. Vien tik
iš vieno Druskininkų M.K.Čiurlionio gatvės daugiabučio per pastarąjį dešimtmetį
į įvairias institucijas nukeliavusių skundų apimtis galėtų prilygti nedidelės
valstybės diplomatiniam susirašinėjimui. Tai jie komunalinių mokesčių
skaičiavimo metodika nepasitiki, tai dėl mobiliojo ryšio antenos ant namo stogo
susirieja. Bendrija yra toks padaras, kurio vidinių nesutarimų nagrinėjimo
kratosi visi, kas tik gali, todėl atsakymai dažniausiai būna rekomenduojantys
susitarti tarpusavyje. Kai kaimynų karas vyksta jau ne pirmus metus, tai nė
truputį nepadeda, nes mirtinais priešais tapę kaimynai, net ir radę kompromisą
vienu klausimu, toliau tykos iš už kampo, ką čia blogo užfiksavus, įrašius į skundą,
„kad tam bjaurybei maža nepasirodytų...” Trumpalaikė vienos pusės pergalė dar
nieko nereiškia, nes po jos seka pralaimėjusiųjų atsakas ir taip gali tęstis
visą gyvenimą.
Nors detalus kaimynų tarpusavio rietenų aprašinėjimas arba
rodymas televizijos laidose gali sudominti nemažą auditoriją, tokių temų
dažniausiai stengiuosi išvengti ir paaiškinti žmonėms, kad, man išklausius ir
surašius abiejų pusių kaltinimus vienas kitam, jos abi jausis kaip po pamazgų
kibirą ant galvų viešai užsipylę. Tai netaikoma tik tais retais atvejais, kai
besikreipiantysis išties panašus į skriaudžiamą žmogų, kuriam kone ant galvos
lipa įtakingesni ar turtingesni. Net ir tuomet kartais paaiškėja, kad teisuolis
yra teisus ne pagal galiojančius įstatymus, o tik pagal jo paties įsivaizduojamą
paprotinę teisę, ir toks panašumas jokiu būdu neatleidžia nuo žurnalisto
pareigos objektyviai išklausyti abi konflikto puses bei pateikti straipsnyje jų
pasakojimus.
Pakliuvusiems į kaimynų karo lauką bene geriausia išeitis
būtų ne kova iki paskutinio kraujo lašo, tikintis visiško priešų sunaikinimo ar
kapituliacijos, nes taip niekada nebūna, o dezertyravimas - apsisprendimas
keisti gyvenamąją vietą. Tik nėra jokių garantijų, kad ir naujoje vietoje jau
per pirmą pilnatį jums nepradės aiškėti, jog visi aplinkui kažką blogo prieš
jus rezga ir išvis yra tokie baisūs žmonės, apie kuriuos tiesiog būtina kažkur
pranešti. Sudėtingiau tai padaryti, kai gyvenate nuosavoje valdoje, tėviškėje,
kurios už jokius pinigus neiškeistumėte į jokią kitą pasaulio vietą arba savo
svajonių name, kurį statydami įdėjote visą širdį bei astronominę sumą skolintų
pinigų. Bet ir tada įmanomas kompromisas - paliaubos, dėl kurių sutarti galėtų
patarti tolimesnis ir konflikte nedalyvaujantis kaimynas, seniūnas ar seniūnaitis.
Padeda ir aukšta tvora, bet tik tada, kai sklypo ribos
aiškios, atlikti geodeziniai ar bent preliminarūs kadastriniai žemės matavimai
ir dėl jos vietos įmanoma susitarti. Antraip turėsite dar vieną skundų
priežastį. Tvora padeda suvokti ribą tarp „sava” ir „svetima”, sulaiko nuo
netyčinių vienas kito privatumo pažeidimų. Tada belieka išmokti sveikintis net
ir su tais, kuriems nejaučiate ypatingų simpatijų, bet vengti, kad tas
pasisveikinimas virstų ilgesniu pokalbiu, o paskui peraugtų į kaimynų bičiulystę.
Nes, kai pradėsite vienas pas kitą vaikščioti į svečius, kepti mėsą ant
grotelių, gerti alų ir žiūrėti krepšinį, nė nepajusite, kada peržengsite tą
privatumo ribą, kuri mandagumą skiria nuo familiarumo. O tada betruks tik
atsitiktinės žiežirbos - laiku negrąžintų 20 litų „iki algos”, pernelyg gašlaus
žvilgsnio į jūsų žmoną ar dukrą, garsiai burzgiančios žoliapjovės, kai kaimynas
miega po darbo naktinėje pamainoje... Ir štai, nė nepajutote, kaip iš draugų
jūs jau virtote mirtinais priešais. Todėl geriau likite tik kaimynais.
šiaip čia turbūt geriausias patarimas, kurį esu girdėjusi apie kaimynus. iš tikro.. mažiausiai pykstuosi ir mažiausiai trukdo tie, su kuriais nebendrauju :DD net kai kadastrus darėmės, sklandžiau pokalbiai vyko su ne draugiškais kaimynais. o šiaip psd.lt daug nesklandumų išsprendė už mus..
AtsakytiPanaikintiSužinokite savo pastato energinio naudingumo klasę. Pastato energinio naudingumo sertifikavimas visoje Lietuvoje.
AtsakytiPanaikintisertifikatas24.lt