Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 11 d.

Kai šios savaitės pradžioje iš sniego beliko tik purvini lopai, taip norėjosi tikėti, jog tai jau bus žiemos pabaiga. Žinau, kad taip nebūna, dar kone visas vasaris prieš akis, o jis visuomet būdavo, jei ne pats žvarbiausias žiemos, tai jau tikrai ne pavasario mėnuo. Net ir antradienio audra, rimtai nuniokojusi kitus Lietuvos pakraščius, mūsų kurorto ir jo apylinkių, galima sakyti, pagailėjo. Tiesiai už redakcijos kabineto lango, Druskininkų gatvėje į dangų besistiebianti įspūdingo aukščio eglė nuo vėjo gūsių traškėjo taip, jog atrodė tuojau sulūš perpus. Gerai pamenu, kad anksčiau tų eglių buvo dvi, bet vieną pernykštės vasaros viesulas užvertė tiesiai ant nebenaudojamo stiklo  ir metalo statinio. Įlenkimai ir išdaužyti stiklai liko iki šiol. Bet antroji eglė atlaikė. Ir vasarą, ir dabar. Stovi lyg niekur nieko, retomis šakelėmis nedrąsiai mojuoja, tarsi nesuprastų, ko mes čia dėl jos taip jaudinamės, atokiau perstatome automobilius, mintyse skaičiuodami jos galimo virtimo trajektoriją. Stebėjausi, kad per tokią vėtrą nelikau be elektros, nes jau pradedu įprasti, jog po kiekvienos audros ji dingsta jei ne pusdieniui, tai bent kelioms valandoms. Vasarą, kai dienos ilgos, tai dar galima pakęsti, bet žiemą baisiausia, kad nustoja veikti šildymo sistemoje vandenį varinėjantis siurblys ir grėsmingai ima kilti temperatūra bei slėgis. Per penketą metų tesugebėjau išsiaiškinti, kad elektros linija link mano sodybos atvesta per Babrų mišką, o ten vis koks medis ant laidų užvirsta. Tai jums pasakoju ne tiek pasiguosti norėdamas, kiek pradžiuginti tuos, kas, gyvendami butuose, keiksnoja brangų centrinį šildymą ir visas komunalines paslaugas teikiančias tarnybas. Pavydėdami mums, kaimiečiams, nepamirškite, jog daugumą tų paslaugų, kurias jūs gaunate vos ne ant lėkštutės padėtas, mes patys sau teikiame. Pragyvenimo individualiame name pigumas susideda iš kasdienio malkų nešiojimo, krosnies kūrenimo, žiemą – sniego kasimo, vasarą – vejos pjovimo... Gerai, kad esam dar nenusenę, sveiki, o po darbo dienos, prasėdėtos redakcijoje prie kompiuterio, truputis fizinio aktyvumo – ne tiek nuovargis, kiek lengva mankšta. Kažin, kaip užgiedočiau, jeigu tektų visą darbo dieną kastuvu mojuoti? Ar vakare, grįžus namo, dar beliktų jėgų pusnis nuo slenksčio nusikasti. Neduok, Dieve, nelaimė, rimtesnė liga... Ir vis dėlto nieku gyvu nekeisčiau gyvenimo užmiestyje į daugiabutį skruzdėlyną, o kiek pažįstu per keletą pastarųjų metų iš miesto pabėgusių šeimų, panašiai mąsto jie visi. Net ir žmonės, kurie nuo vaikystės užaugo neliesdami kojom žemės, matydami tik gretimo daugiabučio langus ir pabusdami ne nuo gervių, o nuo automobilių signalizacijų klyksmo, išsikėlę į užmiestį, jau po metų kitų ima sodinti ekologiškas daržoves, suprasti vejapjovių ir motorinių pjūklų technines charakteristikas. Savo „miestietiškumą“ labiausiai brangina ir visus aplinkui „kaimiečiais“ pravardžiuoja tie, kurie patys ar bent jų tėvai mieste negimė, kaip sakoma, „pirma karta nuo žagrės“. Tik juos gąsdina vaikystės prisiminimai arba tėvų pasakojimai apie neišbrendamus purvynus, kiaulių ir karvių ėdalo kibirus, vištų prišiktą aslą ir aprūkusias namo kertes. Šiuolaikinio „naujojo kaimiečio“ namuose pamatę šildomas grindis, tyliai dūzgiančią indaplovę ir internetu su bendraamžiais iš kito pasaulio krašto bendraujančius vaikus, jie pajunta tokį kultūrinį šoką, kad atsisako tai suvokti kaip realybę. O kai per artimiausią dešimtmetį naftos produktais varomus mūsų automobilius pamažu ims keisti iš tinklo įkraunami elektromobiliai, kasdieninės kelionės iš užmiesčio į darbą ir namo tekainuos centus. Ir vėl bus nuskriausti daugiabučių gyventojai, kuriems tiesiog nebebus kur per naktį pakrauti elektromobilių akumuliatorių. Tikėtis, kad savivaldybės galės išleisti milijonus pakrovimo stotelėms kiekviename kieme įrengti, gali tik tie, kas nemato duobėtų aikštelių ir išsiklaipiusių šaligatvių. Jei per rinkimus kas nors jums tai ir žadės, paprašykite nurodyti finansavimo šaltinį. Įsivaizduoju, kaip atrodys iš penkto ar devinto aukšto nutįsę elektros laidų ilgikliai, į svylančius trišakius sujungti kelių kaimynų automobiliai. Jeigu gyvenate bute, veikiausiai turite 2 ar 3 kilovatus elektros galios. Net ir elektrinės viryklės daugelyje namų legaliai įsirengti negalima – nepakanka galios. Jeigu užsimanysite, jums bus pasiūlyta savo lėšomis keisti kabelį nuo artimiausios pastotės... Mano sodyboje yra 12 kilovatų trifazė srovė, tiesa, už galios padidinimą kažkada teko šiek tiek sumokėti. Jeigu kursitės užmiestyje, nuoširdžiai patariu – verčiau taupykite kitose srityse, nes ateityje pigiau nebus. Iš mano svarstymų apie artėjančią elektromobilių erą galite šaipytis kiek norite, bet ji ateis taip pat sparčiai, kaip skaitmeninė fotografija išstūmė juosteles, kaip paplito mobilusis ryšys arba internetas. Visos naujovės būna brangios ir retos, o paskui, kai paplinta masiškai, kaina sumažėja keletą kartų ir netrukus jau sunku būna įsivaizduoti, kaip kažkada, pavyzdžiui, rašėme popierinius laiškus.