Seniai labai seniai, kai dar nesinaudojau socialiniais
tinklais, turėjau žalingą įprotį ginčytis pats su savimi populiarių interneto
portalų komentaruose. Susikurdavau keletą virtualių personažų, priskirdavau
jiems tam tikrus bruožus ir imituodavau gyvą diskusiją, į kurią įsipainioję
pašaliniai asmenys galėjo būti nuosekliai privesti iki iš anksto sumanytos
idėjos. Pavyzdžiui, kad netrukus visi mirsime nuo kiaulių gripo ir vienintelė
išeitis yra nusipirkti sodybą Dzūkijos miškuose, kurioje galima būtų pasislėpti
nuo žmonijos, kol pandemija pasibaigs. Čia turbūt reikėtų paminėti, kad
atsitiktinai taip sutapo, jog tuo metu tokią sodybą pardavinėjau. Bet tas
prisipažinimas čia tik tarp kitko, o jo man reikėjo, kad galėčiau prisiminti,
jog jau tada kone fiziškai vimdydavo reguliariai pasitaikantys komentatorių
raginimai mąstyti pozityviai. Pigių verslumo seminarų auklėtiniai šitą frazę
kartoja kiekvieną kartą, kai išgirsta ar perskaito kažką, jų supratimu,
nepakankamai optimistiško.
Nuosaikus optimizmas išties gali padėti ištverti sunkumus, o
teigiami rinkos dalyvių lūkesčiai skatinti augimą. Apie 2005-2007 m. tų
optimistų pas mus buvo daugiau, negu lietingą pavakarę, uždegus kambaryje
šviesą, pro langą suskrenda į kambarį uodų. Ir visi zyzė tą patį: „Mąstyk
pozityviai!” Paskui, jau kokiais 2009-aisiais, mūsų nedideliame provincijos
laikraštėlyje tų optimistų vardus bei pavardes galėjote rasti antstolių kontorų
skelbimuose, greta visai nelinksmų skaičių arba išvaržomo turto sąrašo. Ne
visus juos turėjau galimybę gyvai sutikti ir paklausti, kodėl skolinosi tokias
astronomines pinigų sumas tuo metu, kai viešojoje erdvėje jau rašyta ir šnekėta
apie nekilnojamojo turto burbulą ir diskutuota, ne dėl to, ar jis sprogs, o tik
kada tai įvyks. Banaliausias atsakymas: „Skolinausi todėl, kad davė”. Suprask,
kaltas bankas, lizingo bendrovė ar pinigų paskolinęs kaimynas, o pats
skolininkas neįgalus atsakyti už savo finansinius sprendimus.
Senas valstietiškas įprotis mintyse sumodeliuoti patį blogiausią
įmanomą ateities įvykių scenarijų ir tik suvokiant, kad taip vis dėlto gali
nutikti, priimti sprendimus, baisiai nepatinka visiems pozityvaus mąstymo
šaukliams, ilgalaikių įsipareigojimų pardavėjams ir visiems, kas tikisi
komisinių nuo mūsų besaikio vartojimo. Štai, perskaičiau DELFI, kad „Daktaru
Lemtimi“ pramintas ekonomistas Nourielis Roubini teigia, jog Jungtinėse
Valstijose, Europoje ir Kinijoje sulėtėjus augimui, jau pradėjo pildytis „2013
metų tobulos audros“ scenarijus, kurį jis anksčiau šiais metais numatė pasaulinei
ekonomikai ir, kaip dera nuosekliam pesimistui, bandau įsivaizduoti, kaip tai
paveiks mus.
Kvailiausiai turėtų pasijusti dabartinės Seimo opozicijos
atstovai, kuriems sociologai žada pergalę 2012 m. rudens rinkimuose. Po 4 metų
diržų veržimosi, už kurį visas liaudies prakeiksmas krito ant šiandieninių
valdančiųjų, jie pagrįstai galėjo tikėtis ateiti nusiraškyti to taupymo vaisių.
Nauja krizė būtų visiška kiaulystė - juk tektų ne džiuginti rinkėjus valstybės
išlaidų didinimu, o taupyti ir didinti mokesčius, beje, tokiais pat metodais,
kaip taupo ir didina konservatoriai su liberalais, nes kitų būdų konsoliduoti
valstybės finansus dar niekas neišrado. Kaip „2013 m. audrą” sugebėtų pakelti
per pastarąjį sunkmetį gerokai nukraujavęs, bet ir užsigrūdinęs bei atsargiau
elgtis išmokęs Lietuvos verslas, manau, dar suprognozuos verslo organizacijų
bei bankų analitikai. Man įdomiau, kaip jai pasiruošęs mūsų kasdien vis labiau
klestintis kurortas. 2008 m. jau rašiau, kad į staigų šeimos biudžeto pajamų
sumažėjimą dauguma žmonių sureaguoja pirmiausiai atsisakydami nebūtinų išlaidų.
Laisvalaikio pramogos, poilsinės ir grožio procedūros yra būtent tai, ko
atsisakyti lengviausia. Tuomet panašiai ir nutiko - kurorto svečių srautas 2009
m. pradžioje iškart sumažėjo 25 proc. Nebijau pripažinti, kad Druskininkų meras
Ričardas Malinauskas buvo didele dalimi teisus tuo metu ne stabdydamas, o,
atvirkščiai, pagal galimybes spartindamas šimtamilijoninius investicinius
projektus. Europinių fondų pinigų atėjimas į Druskininkus bent iš dalies
kompensavo ar sušvelnino tą kritimą. Tik tų projektų kofinansavimas vyko už
skolintus pinigus, todėl ir prireikė paskubomis įvesti vietinį apgyvendinimo
verslą supykdžiusią kurortinę rinkliavą. Dabar visi pavydi, kad turime
įspūdingą vandens parką ir sniego areną, bet šie objektai drauge ir padidino
mūsų pažeidžiamumą. Bet kokia ateities krizė, ar tai būtų „2013 m. audra”, ar
lėtai atslenkanti recesija, sujauktų gražiai surašytus investicijų
atsiperkamumo planus. Iš „Snow arenos” jau nuo pavasario vis kas nors
skundžiasi vėluojančiu darbo užmokesčiu, bet, kai pasiūlau apie tai parašyti,
pašnekovai prašo dar palaukti, todėl tarkime, jog ten viskas gerai. Būdamas
šiokiu tokiu šio miesto patriotu, savo troškimą, kad jam būtų viskas gerai,
išreiškiu štai tokiu keistu būdu - įvardindamas dar tik numanomas grėsmes bei
pavojus. Juk ne iš priešų, o iš draugų tikimės įspėjimo neįsiminti į ką nors
glitaus bei dvokiančio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą