Jei smurtą prieš vaikus siejame su paprotine teise, tai ir darbdaviams suteikime galimybę plakti darbuotojus

Seimui pradėjus nagrinėti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų projektą, kuriuo būtų uždraudžiamas bet koks smurtas prieš vaikus, pasipylė seni kaip pasaulis bėdojimai, neva toks draudimas sugriaus šeimą, o valstybė neleistinai kišasi į, anot Seimo nario Algirdo Patacko, „paprotinės teisės reguliuojamą sritį”.

Tikriausiai būtent todėl esu beviltiškai nutolęs nuo tų tautos papročių, kad net ir gūdžiais brandaus brežnevizmo laikais tėvai manęs nelupo. Net ir tą kartą, kai paliktas pas senelius Neravuose bandžiau bėgti iš jų sodybos per Dvaro daržo laukus pas tėvus į Vilnių, diržo negavau. Dziedulis Adomas pasivijo mane dviračiu ir liepė sukti atgal. Teko per visą kaimą gėdingai eiti priekyje, o jis sekė iš paskos, vedinas dideliu juodu dviračiu „Aist”, ant kurio rankenos kabojo siauras natūralios odos diržas anapus Nemuno už miško besileidžiančios saulės spinduliuose blizgančia sagtimi. Sugrįžus į namus jo taip ir neteko gauti, pakako patirtos gėdos. Abejoju, ar poveikis būtų didesnis, jeigu būčiau priluptas ar partemptas už ausies.

Pats tapęs tėvu, kažkaip ir nepagalvodavau, kad turiu teisę pakelti ranką prieš dukrą, o ta, tarsi atsidėkodama, nuo pat mažens nekėlė ypatingų rūpesčių. Bandau suprasti, ką mes visi praradome, apsieidami be smurto, ir, tiesą sakant, neberandu. Fizine jėga įrodinėti savo teisumą vaikui gali tik nesugebantis logiškai pagrįsti ir išaiškinti savo sprendimų suaugusysis. Jeigu kurį laiką apleidžiame pareigą auklėti vaikus ir su jais bendrauti, o paskui nustembame, kad jie mūsų negirdi ir neklauso, tai pirmiausiai yra mūsų pačių bėda. Kodėl už tai kentėti turėtų vaikai?

Vieno ar kito elgesio modelio buvimas paprotinėje teisėje visai nereiškia, kad privalome įsikibę jo laikytis, kaip mano katė Laumė įsikabina nagais į mano megztinį, kai lietingu oru bandau išprašyti ją į kiemą. Vaikų lupimas diržu pareina iš tų pačių žmonijos tamsiųjų amžių gelmių, kaip ir kraujo kerštas, ligų gydymas užkalbėjimu, plaštakų amputacija už vagystes, raganų čirškinimas bei sugulovių ir tarnų laidojimas kartu su mirusiu vaduku.

Kadangi paprotį mušti vaikus, pasak apklausų, pateisina nemaža dalis mūsų bendrapiliečių, smalsu būtų pamatyti, kaip jie sureaguotų, jeigu ieškodami darbo gautų pasirašyti sutartį, kurioje darbdaviui suteikiama teisė juos nuplakti už nepatenkinamus darbo rezultatus arba klaidas. Ir smulkiai išdėstyta, kiek kirčių diržu už kokį nusižengimą ar klaidą priklauso. Juk dar ne taip seniai, užpraeitame amžiuje, paprotys plakti savo baudžiauninkus buvo pakankamai plačiai paplitęs. Paprotinės teisės žinovas A.Patackas tai tikrai turėtų žinoti.

Kai šį tėvų ir darbdavių smurtinio elgesio sugretinimą trumpai paminėjau socialinio tinklo „Google+” diskusijose, vienas labai patriotinių pažiūrų anoniminis blogeris atkakliai bandė įrodyti, jog valstybė turi teisę naudoti jėgą prieš suaugusius piliečius, todėl ir tėvų valdžia vaikams neva gali reikštis tokia forma.

Sunku būtų nepastebėti, kad civilizuotos valstybės, ypač Europos Sąjungoje, jau senokai nebaudžia savo piliečių fizinėmis bausmėmis. Nė vienos Europos šalies baudžiamojoje teisėje nerasite nuplakimo arba sodinimo ant kuolo. Net ir katalikiškoje Lenkijoje. Specialiųjų priemonių, fizinės jėgos ir netgi šaunamųjų ginklų naudojimo, sulaikant įtariamuosius arba užkertant kelią viešosios tvarkos pažeidimui, nereikėtų painioti su bausme. Bausmė yra tai, kas skiriama po to, kai įtariamasis jau sulaikytas ir jo kaltė įrodyta teisme.

Prisipažinsiu, niekaip nesuprantu, kodėl, prakalbus apie vaikų teises, jos priešpastatomos pareigoms. Ar ne skriaudžiami namie vaikai, kasdien matantys, kaip tėvai sprendžia konfliktines situacijas jėga, dažniausiai mėgdžioja jų elgesio modelį mokykloje ir bet kokiame bendraamžių būryje. Užteks mąstyti ir vadovautis kalinių papročiais ir nusikaltėlių gaujų ideologija.

„Būk vyru, išmok duoti atgal, pakovoti už save gyvenime...”- perduodami tai būsimoms kartoms kartu ir siunčiame žinią, kad jiems visą gyvenimą teks trainiotis tarp padugnių ir nusikaltėlių. Su sėkme ir laimingu gyvenimu tai nedaug ką turi bendro, ar ne?

Galų gale, kai išeiti iš baro ir kumščiais išsiaiškinti santykius tarpusavio sutarimu nusprendžia du suaugę vyrai, tai tėra judviejų problema. Na, gal dar ir viešosios tvarkos pažeidimas, nors pati tvarkos sąvoka man nėra iki galo aiški. Tai truputį neandertalietiška, bet gali būti netgi gražu. O kai suaugęs žmogus smurtauja prieš bejėgį apsiginti vaiką, mano supratimu, yra paprasčiausiai šlykštu ir jokiomis nuorodomis į paprotinę teisę nepateisinama.