Seni mitai prikelti naujam gyvenimui

Prasidėjo operacija "Mergaitė 2.0"

Pastarosiomis dienomis peržiūrinėjant virtualių draugų įrašų srautą interneto socialiniuose tinkluose neatstoja įkyri mintis: negi tik aš vienas čia niekur nekandidatuoju? Jei atmestumėm dar tuos, kurie emigravę, tai liks tik tie, kurie jau anksčiau kur nors išrinkti, arba žiniasklaidos, uždarbiaujančios iš politinės reklamos publikavimo, darbuotojai.

Kuo arčiau kovo 1-oji, tuo įdomiau gyventi tampa ir mūsų mieluosiuose Druskininkuose. Su dabartine savivaldybės vadovybe siejami verslininkai jau nuo praėjusių metų pabaigos kažkodėl skuba tvarkytis detaliuosius planus, o administracija skelbia konkursus, kuriais keleivių vežimo ir miesto tvarkymo rinka atiduodama visam būsimos kadencijos laikotarpiui. Tarsi netikėtų, kad permainų kurorte pavyks išvengti. Man, politikų kovose nedalyvaujančiam, vis tiek knieti patenkinti žurnalistinį smalsumą, ar to žolės pjovimo ir šviesoforų priežiūros konkurso sąlygose tikrai užkoduota galimybė laimėti tik vienai stambiai bendrovei su savo dukterinėmis įmonėmis. Juolab, kad neblogai pamenu, jog viena tokia bendrovė, kol dar politinėms partijoms nebuvo uždrausta gauti finansinę paramą iš juridinių asmenų, dosniai šelpė kaimyninių Lazdijų socialdemokratus. O jei dar prisimintumėm, jog Lazdijų rajonas patenka į vieną vienmandatę Seimo rinkimų apygardą, kurioje pastarąjį kartą buvo išrinkta mūsų kurorto mero pavaduotoja, tai išvis įdomi dėlionė susidarytų.

Kol vietinėje politikoje tvyro bręstančių permainų nuotaikos, visoje šalyje iš naujo reanimuojami seni mitai. Operacija „Mergaitė 2.0“ pavyko – visa Lietuva šneka apie Norvegijoje „grobiamus“ lietuviukus. Garliavos legenda nemirė, bet tyliai tūnojo žmonių galvose, o dabar prisikėlė nauju pavidalu, tarsi suskambus žadintuvo signalui. Vykdydami tokių savo rinkėjų valią Lietuvos politikai turėtų siekti, kad mūsų šalies piliečių išskirtinė teisė lupti savo vaikus būtų įteisinta tarpvalstybinėse Lietuvos ir Norvegijos sutartyse.

Nepamanykite, kad aš čia komentuoju kažkurio vieno paimto, išvežto ar atgal grąžinto vaiko bylą. Nė neketinu. Pirmiausiai todėl, kad neturiu galimybės perskaityti visos bylos ir susipažinti, kokiais motyvais vadovavosi Norvegijos institucijos priimdamos sprendimus. Visos mūsų žiniasklaidoje sekamos graudžios istorijos grindžiamos vienos konflikto šalies – vaikus praradusių mamų – pasakojimais. O etiškos žurnalistikos principai reikalautų pateikti dvi nuomones. Bet čia jums ne Garliava – Norvegijoje bylų, susijusių su nepilnamečiais asmenimis, medžiaga taip paprastai bet kam nedalinama.

Panašios vaikų atiminėjimo Norvegijoje istorijos jau senokai sukosi Rusijos propagandinių televizijos kanalų eteryje. Ten taip pat būdavo kalbinamos tik vaikus praradę mamos, pasakodavusios tai, ką norėjo, kad atrodytų šventos ir nekaltai nukentėjusios. O apibendrinimuose pasipildavo sąmokslo teorijos apie piktus supuvusios „Geiropos“ kėslus. Ir nesvarbu, kad Norvegija nepriklauso Europos Sąjungai, užtat yra NATO narė, o buvęs jos premjeras netgi šiuo metu vadovauja šiai gynybinei sąjungai.

Todėl operacijos „Mergaitė 2.0“ (nesakykite, pats žinau, kad ten berniukas) įgyvendinimui Lietuvoje pasirinktas laikas, kai Rusijos tankai uždažytais serijos numeriais su vietos sukilėlius vaidinančiais kareiviais be skiriamųjų ženklų bando rengti puolimą Rytų Ukrainoje. O Lietuva, kaip žinia, yra didžiausia Ukrainos gynėja Jungtinėse Tautose ir aktyviai agituoja kitas NATO partneres teikti karinę pagalbą ukrainiečiams. Ar begali būti tinkamesnis laikas nuteikti mūsų visuomenę prieš kitą svarbią NATO partnerę? O gal ir santykiuose aukščiausių vadovų įnešti sumaišties. O taip pat nukreipti mūsų visuomenės dėmesį nuo civilių gyventojų skerdynių Rytų Ukrainoje.

Žinau ir kitą tos, šiomis dienomis taip karštai aptarinėjamos, problemos sprendimo būdą: nukopijuokime ir įgyvendinkime Norvegijos vaikų teisių apsaugos sistemą Lietuvoje. Tada mūsų emigrantai, apsigyvenę Norvegijoje, nesistebės tenykšte tvarka.

LRT „Panorama“ antradienį kalbino prie Norvegijos ambasados piketavusį kraštutinių dešiniųjų atstovą Ričardą Čekutį. Jūs dar Gervaldą-Murzą pakvieskite į „Labą rytą“, o „Pinigų kartoje“ paklausinėkite Mildos Bartašiūnaitės, kaip jai sekasi pardavinėti marškinėlius „Rusai puola“.

O kai jau Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pareiškė girdėjusi, jog renkant parašus dėl neeilinės sesijos parlamentarai „buvo gąsdinami galimu karu“, pagalvojau, jog ir ji apsipirkinėjo toje pat „Norfos“ kasoje, kur ne taip seniai gandų prisiklausė Birutė Vėsaitė.

Žmonės šneka, jog jau nebėra tos kasos, nes tą „Norfą“ uždarė, kad neišdavinėtų politikams visų valstybės ir verslo paslapčių. Jeigu kasos nebėra ir kasininkę atleido, tai gal dabar ji jau Seimo pirmininkės sekretoriate dirba? Ten jau vieną tokį atleistą iš VRM viceministrų poną Žymantą įdarbino, tai gal ir kitiems daug žinantiems bedarbiams darbo duoda.