Nes čia mūsų Lietuva

Lėtai, bet neišvengiamai į mūsų kraštą ateina pavasaris. Ir net jei kurį rytą žemę dar sukausto šaltis arba vėjo šuorai į veidą tėškia šlapdriba, kažkur iš tolimų pamiškės pievų ataidi jau parskridusių gervių balsai. O prekybos centruose jau rikiuojasi sėklų lentynos, skelbiamos nuolaidos kauptukams ir guminiams batams.

Ir diena jau tiek pailgėjo, kad ryte ir vakare dar spėju pamatyti savo kiemą šviesoje.

O savaitgalį, pravažiuodamas sustojęs pasivaikščioti po Petroškų mišką Lazdijų rajone, pamačiau žydintį žalčialunkį.

Kaip gamtoje negaliu nematyti pavasario ženklų, taip ir viešajame gyvenime pribrendo permainos, didysis apsivalymas be kurio mūsų valstybė įstrigtų klampiame korupcijos, melo ir neskaidrių sandėrių mėšlyne.

Mūsų kartai ir jaunesniems už mus ko gero teks padaryti tai, ko vyresnieji nepadarė iškart po Kovo 11-osios, pakeitę LTSR herbą į Vytį, iškėlę Trispalvę, bet užmiršę paprašyti pasitraukti kolaboravimo su okupantais sužalotą politinį elitą. Estai apsivalė gerokai smarkiau, nes pas juos nebuvo 1993-1992 m. ekskomunistų grįžimo į valdžią, ir maždaug nuo to meto tapo mums nepavejami.

O mes tebesimurkdome. Paskaitome telefoninių pokalbių išklotines ir vien nuo leksikos oda pašiurpsta. Kaip tokio kolchozinio mąstymo žmones kažkas galėjo susodinti ministrų, kanclerių ir merų kėdėse? Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjo 26 metai, o jie, to lyg ir nepastebėjo, tarsi tebegyventų LTSR pagal Maskvos „zadanije" (svetimžodis iš ministro K.Trečioko pokalbio stenogramos).

Prokremliško kanalo „Rossija” žurnalistai antradienį vėlai vakare sutrikdė Vilniaus forumą, kuriame dalyvavo Rusijos intelektualai ir disidentai. Maždaug tuo pat metu, kai po Druskininkus sklaidėsi „Lietuvos ryto" TV laidų kūrėja Rūta Janutienė.

„Rossija” žurnalistai apgaule pateko į uždarą poilsiavietę Kozeliškėse, Trakų rajone, ir vos neįsiveržė į salę, kurioje vyko renginys. Tačiau juos sulaikė poilsiavietės apsauga ir iškvietė policijos pareigūnus, kurie žurnalistus išvedė.

„Lietuvos ryto" filmavimo grupė įsibrovė į privačią Druskininkų savivaldybės tarybos nario, tuo metu atostogavusio užsienyje, namų valdą, gąsdino jo vaikus, kol šie taip pat paskambino policijai.

Metodai tie patys, kaip ir kuriamų laidų stilistika.

Po to kai „Lietuvos ryto" šeimininkui Gedvydui Vainauskui STT pareiškė įtarimus prekiavus poveikiu, visa jo žiniasklaidos imperija pakilo į informacinį karą prieš Prezidentę, prokurorus, parlamentinę opoziciją. Tiktai žiūrovai ir skaitytojai jau seniai nustojo tai, ką jie parašo ir parodo, vertinti kaip patikimą informacijos šaltinį. Dar nuo tada, kai buvo sustabdyta „Snoro" banko veikla, o dienraštis puolė ginti jo vadovus ir savo akcininkus.

Tačiau R.Janutienės laidos, mano nuomone, yra sunkioji propagandos artilerija. Kokių tik temų ji nesiėmė nuo Prezidentės praeities tariamo demaskavimo iki priekabiavimo prie Andriaus Užkalnio dėl kažkokio elektroniniu laišku toli pasiųsto ūkininko. Jos pasitelkimas druskininkietiškame informaciniame kare reiškia, kad mūsų kurorto skandalai jau tapo svarbiausia Lietuvos politikos tema. Su tuo ir sveikinu. O tai, ką apie Druskininkus parodys, iš smalsumo pasižiūrėsiu, bet tik kaip ne itin juokingą humoro laidą, kurioje visos sąsajos su tikrove yra atsitiktinės.

Nes tai jau pabaiga, net jeigu Prezidentė anądien pasakė, kad neatsakinga būtų keisti Vyriausybę likus septyniems mėnesiams iki rinkimų, morališkai jie jau pasilaidojo patys. Dar kurį laiką vaikščios, šypsosis, spaus rankas, dalins apdovanojimus ir šakočius, bet nešiosis nenuplaunamą melo žymę.

Tiesa mus išlaisvins nuo šitos bjaurasties ir staiga paaiškės, kad užtenka Lietuvoje vietos ir duonos visiems jos vaikams. Kad galim ir mokam pasitikėti vieni kitais, ištiesti pagalbos ranką nelaimės ištiktajam ir drauge pasidžiaugti kaimyno sėkme, o ne degančiu tvartu. Galim sąžiningai susitarti tarpusavyje kiek reikės mokyklų ir ligoninių, ką darys valstybė, o kuriuos darbus geriau sugebėtų atlikti privatus verslas. Nes čia mūsų Lietuva, tereikia ją atsiimti.