Apie senukus, rogutes ir tamsų pažadų mišką

Metų pradžioje dalis Druskininkų daugiabučių namų gyventojų gavo sąskaitas už gruodį suvartotą šilumą, kuriose nebuvo paskaičiuotos kompensacijos. Aišku, žmonės ėjo ieškoti teisybės, o kai kurie iš jų užklydo ir pas mane į redakciją. Taip sužinojau, kad tokio paties ploto, kaip ir mūsų šeimos trobelė užmiestyje, buto šeimininkai be kompensacijų vien už gruodį turėtų mokėti tokią pinigų sumą, kurios man pakanka nusipirkti malkų visam šildymo sezonui. Tuomet ir susimąsčiau, kodėl darbinę karjerą pabaigę miestiečiai taip sunkiai ryžtasi atsikratyti didžiąją jų pensijos dalį suėdančio buto ir keltis į jaukų namelį pamiškėje.

„Miestų augimas vyksta provincijos kaimų ir miestelių sąskaita. Lietuvoje šis procesas ypač stiprus, ir jau po 20 metų neturėsime ne tik daugelio kaimų, miestelių, bet ir rajonų centrų,”- konstatuoja mūsų regioninės politikos klaidas Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis naujienų portale „Delfi” („K.Masiulis. Mūsų miesteliai: išnykimo belaukiant”, 2013 m. sausio 20 d.), bet, užuot pasiūlęs kokią nors išeitį, tik suabejoja, „ar nėra beprasmiška kišti pinigus į Lietuvos provincijos aplinkos gražinimą”. Pritarčiau jam, kad į kaimus ir miestelius tikrai nesugrąžinsime mokslus ką tik baigusio jaunimo, bet nesunkiai galime sugrąžinti darbinę karjerą baigusius pensininkus, jei tik jiems persikraustymas į provinciją leis ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę. O juos aptarnaudami turės darbo santechnikai, elektrikai, vejos prižiūrėtojai, slaugės ir namų tvarkytojos.

Užsiminti apie tai paskatino pastarojo meto diskusijos regioninės plėtros, šilumos kainų reguliavimo, daugiabučių namų renovacijos, nekilnojamojo turto mokesčio ir socialinio teisingumo temomis. Nepradėsiu tyrinėti, kas pirmas - šiandieniniai ar buvusieji valdantieji - sugalvojo tą ar kitą renovavimo schemą. Ir netgi Druskininkų savivaldybės ginčas su šilumą tiekiančia bendrove „Litesko”, kieno kainų skaičiavimo metodika yra teisingesnė, mane domina kiek kitu požiūriu. Bandau suprasti, kodėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainos, jų reguliavimas bei pažadai tą šilumą atpiginti jau ne pirmą dešimtmetį yra tapę aštriausiais politinės kovos įnagiais. Niekas viešai neišdrįsta pasakyti, kad jau seniai buvo tiesiog būtina panaikinti kompensacijas už šilumą, iškraipančias būstų ir darbo rinkas bei šalies regioninės plėtros tolygumą. O už sutaupytus pinigus atsirastų galimybė truputį padidinti valstybės remiamą pajamų dydį, jokiu būdu jo nesiejant su būsto eksploatavimo išlaidomis.

Naujoji masinės būstų renovacijos tvarka iš esmės sugalvota tik tam, kad kaip nors pavyktų įveikti kompensacijas gaunančių ir jokių papildomų įsipareigojimų prisiimti nenorinčią gyventojų dalį. Dabar jie jau nebegalės vetuoti sprendimų, nes, nepritarę namo renovacijai, galės prarasti kompensacijas už sunaudotą šilumą. Tokiu būdu problemą bandoma apeiti, užuot ją sprendus iš esmės, panaikinant kompensacijas.

Kiekvieną kartą, kai užsimenu apie tokią galimybę, man kišamas po nosimi 3 kambarių bute gyvenančių pensininkų, seniai užauginusių vaikus ir tenorinčių šiltai nugyventi jiems likusius metus su savo tiulio užuolaidomis, kineskopiniu televizoriumi, už darbovietės skirtą taloną pirkta sekcija „Freda” ir nuo antsvorio dūstančiu trumpakoju šuniuku, pavyzdys. Tikrai nesu kažkoks sadistas, kuris drįstų pasiūlyti tokius žmones sodinti ant rogučių ir vežti į mišką. Bet gal ne taip žiauriai ir tik truputėlį arčiau miško, toliau nuo sostinės ar brangaus kurorto centro? Juk jeigu vienas važinėjate po miestą nuosavu 7 vietų visureigiu, nes tai, jūsų manymu, yra saugiau ir patogiau, tai ir už kurą degalinėje mokate nebambėdamas arba iškeičiate tą griozdą į mažą miesto mašiniuką. Bet, jeigu ten kasdien girdėtumėte pažadus, kad tie ar kiti politikai pasirūpins, jog kuras kainuotų teisingai, o valstybė sumokėtų už tą jo suvartotą dalį, kuri viršija 5 litrus šimtui kilometrų, iš visureigio jūsų niekas neiškrapštytų.

Taip ir tie didžiai gerbiami senoliai, baigę savo darbinę karjerą, vaikams sukūrus šeimas ir įsikūrus atskirai, neabejotinai susimąstytų apie galimybę apsigyventi jaukiame malkomis šildomame namelyje raudonu stogu ir balta tvora, kur nors arčiau Punios šilo, Bestraigiškės ar Varnėniškės, nedideliame bažnytkaimyje arba vienkiemyje, o už likusius nuo parduoto buto pinigus kasmet aplankytų vis kitą pasaulio šalį. Ir net jei kaimas, iš kurio prieš pusšimtį metų pabėgo, jiems primena tik neišbrendamus purvynus ir kastruojamo paršo žviegimą, tuos stereotipus nėra sunku įveikti, pasidairius kaip dabar ten žmonės gyvena. O geriausiu stimulu dairytis būtų žinojimas, kad pensijos vargiai beužteks butui išlaikyti, ir valstybė nieko nekompensuos. Nedidelis, bet visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, skaičiuojamas nuo to turto vertės be jokių išimčių pirmam ar paskutiniam būstui, taip pat prisidėtų. Tradicija, išėjus į pensiją kraustytis iš didelių brangių butų sostinėje į namus arba taupesnius butus provincijoje ne vakar atsirado daugelyje Vakarų valstybių, o Floridoje nesunkiai rasite gatvių, kuriose gyvena vien tik pensininkai. Įsivaizduoju, kaip atgytų ir išgražėtų Leipalingis, Merkinė, Seirijai ar Balbieriškis... Tik kalbėti apie tai ir daryti sprendimus reikėjo jau seniai, viską lėtai paaiškinant ir nesuteikiant beprasmių vilčių, o ne iškart, kaip toje pasakoje, kurios tautosakos rinkėjai užrašė net 153 variantus, sodinam seną tėvą ant rogučių ir į mišką... Tegul tos rogutės pastovi, reikia su jomis apsiprasti, patikėti pasakojimais, kaip gražu tame miške.

Didžiausia tokių permainų kliūtis yra ne tiek gyventojų galvose tūnantys stereotipai, neva tik mieste jie gali gyventi visavertį gyvenimą, bėdai ištikus, tikėtis kokybiškos medicininės ar specialiųjų tarnybų pagalbos, kiek politikų noras lengviausiu būdu susirinkti pensininkų balsus. Pažadėjai 15, 20, o gal ir visais 30 proc. pigesnę šilumą - sėkmė būsimuose rinkimuose garantuota. Pastebėjai, kad krinta populiarumas - pats metas pakovoti už mažesnes šildymo kainas. Ir visai nesvarbu, ar yra galimybių sumažinti bent vieną iš tos kainos dedamųjų, brangsta dujos ar pinga. Svarbiausia pažadėti, o paskui bus galima apkaltinti godžius šilumininkus, nemokančią matematikos kainų komisiją, „Gazprom”, o geriausia - politinius konkurentus.

Pensininkų organizacijos, guodžiančios savo narius kalbomis apie socialinį teisingumą ir tai, kad jie čia viską išrado, sukūrė, pastatė ir už viską rubliais sumokėjo, todėl dabar valstybė privalo užtikrinti jiems orią senatvę ir atitinkamą gyvenimo kokybę, nutyli, kad ta kokybė priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus asmeninio pasirinkimo laukti malonių iš politikų arba susitvarkyti gyvenimą pačiam.

Oriai senatvei tereikia sausojo įstatymo ir kvietruginės recepto

Socialiniuose tinkluose klajoja štai tokia liaudies kūryba

Šią savaitę skelbimų lentoje prie mano namų atsirado iškart keli balto popieriaus lapai, kuriuose citatomis iš Šventojo rašo, daugiausia Senojo testamento, esu raginamas gyventi blaiviai. Kadangi visoje šalyje yra tik vienas žmogus, už blaivybę kovojantis tokiu stiliumi - druskininkietis Saulius G. - įtariu, kad jam jau žinoma, kur gyvenu. Susekė. Redakcijoje reguliariai lankytis jis pradėjo jau daugiau kaip prieš dešimtmetį, o jeigu kurį kartą būdavau išvykęs ir durys užrakintos, prakišdavo po jomis kelis savo plakatus. Ir nors šiame amžiuje alkoholio nesu nė paragavęs, blaivybės fundamentalistas ponas Saulius mane veikiausiai bus įtraukęs į eretikų sąrašą, nes kartais pasakau, jog jo kalbų apie blaivybę blaivus negaliu klausyti.

Blaivybės fundamentalistai šią savaitę verkė kruvinom ašarom - bambalinis alus netrukus gali sugrįžti į parduotuvių lentynas. Man jų pastangos draudimais ir grūmojimais išblaivyti Lietuvą pamažu pradeda patikti. Galbūt netgi pritarčiau visiškam alkoholio draudimui, paprastai vadinamam sausuoju įstatymu, nes gyvenu pakankamai atokioje vietoje ir dar pamenu kvietruginės naminukės receptą, o aparatą nesunkiai susimeistraučiau, vadovaudamasis iš interneto parsisiųstais brėžiniais. Senatvėje toks namudinis verslas galėtų užtikrinti nuolatines pajamas, jeigu tik valstybė pasirūpins, kad nebeliktų konkurentų - legalios alkoholio gamybos ir prekybos. Tik nesakykite, kad privalau tikėti, jog artimiausiu metu pensijų sistema bus taip sėkmingai pertvarkyta, jog mano karta iš jų galės pragyventi.

Maždaug tokiu laiku, apie sausio vidurį, normalūs žmonės pradeda ilgėtis pernykštės vasaros. Pats jos pradedu ilgėtis jau spalio pabaigoje, kai nukrinta paskutiniai lapai ir tampa nebeįmanoma gyventi be kylančio iš kamino dūmo arba centrinio šildymo. Nesulauksite, neparašysiu, kad jau artėja metas, kai galima bus pradėti ilgėtis pernykštės Vyriausybės - tai būtų pernelyg tiesmukas politikavimas. Nors paskutiniais jo valdymo metais mes jau daugmaž buvome prisitaikę gyventi suveržtais diržais ir išsiugdę sugebėjimą džiaugtis tuo, kad pavienių politikų galvose užgimstančius radikalių permainų sumanymus šmaikščiai ir įtikinamai uždusindavo finansų ministrė. Nauja valdžia mokestinių perversmų per vieną naktį nesurengė, gal išskyrus tik drastišką minimalios algos padidinimą, nuo kurio jau žagsi ne tik smulkūs provincijos darbdaviai, bet ir dirbantieji pagal verslo liudijimus bei individualios veiklos pažymas. Bet pakanka viešai išsižioti kažkuriam jos ministrui, ir mus visus jau net ne šiurpas nukrečia, o kažkas panašaus į sirgalių bangą stadione. Juk matėte ir girdėjote Energetikos, atsiprašau, Ūkio ministrę LRT „Pinigų kartoje”? Per savaitę iš to interviu vaizdo įrašų youtubėje, citatų, karikatūrų ir demotyvacijų juokėmės tol, kol Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pirmadienį Seime įregistravo pataisas, ribojančias finansavimą privačioms gydymo įstaigoms už suteiktas paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Ir dar, duodamas interviu „Veido” žurnalui, prasitarė simpatizuojąs Semaškos sveikatos apsaugos sistemai, veikusiai buvusioje SSRS, kurią „Pasaulio sveikatos organizacija buvo įvertinusi kaip pažangiausią ir ją pateikdavo kaip pavyzdį visoms rinkos ekonomikos valstybėms”. Na, kas čia aną savaitę prie mano straipsnio komentavo, kad nostalgija sovietmečiui man per pilnatį prisisapnavo? Prisiminkite tai, kai būsite atvesdintas į privalomas profilaktinio sveikatos patikrinimo procedūras, kurias naujasis ministras pažadėjo įvesti.

O jau beveik pabaigai užduosiu jums visai nepatriotišką klausimą: ar šiomis dienomis minimas vadinamasis Klaipėdos išvadavimas, įvykdytas civiliais perrengtų Lietuvos kariškių, taip jau labai skiriasi nuo Vidurio Lietuvos generolo Liucjano Želigovskio žygio į Vilnių? Kodėl tuomet pirmuoju didžiuojamės, o antrąjį vadiname niekšybe, jei metodai buvo tie patys? Formaliai Klaipėdą vadavo ne Lietuva, o sukilę klaipėdiečiai, bet juk ir Vilnių užėmė ne Lenkija, su kuria Lietuva neseniai buvo pasirašiusi Suvalkų sutartį, o tikri ar tariami vietiniai sukilėliai. Ir ne Lenkija pati tą kraštą prisijungė, o po tikrai ar tariamai demokratiškų rinkimų išrinktas Vidurio Lietuvos Seimas pasiprašė prijungti. Ar tokia jau aiški ta riba tarp gėrio ir blogio, jei mūsų oficialiame vertinime ji sutampa su skirtimi savas-svetimas? Dabar jau tikriausiai daugmaž visi įtraukėte mane į eretikų sąrašą, todėl skubu pranešti, kad mano mieluosiuose Druskininkuose paminklas kurortą mėgusiam maršalui Jozefui Pilsudskiui nestatomas ir neplanuojamas statyti. Užtat tikriausiai turėsime Tado Gutausko „Skydą” - paminklą mūsų gynybinei pozai, ksenofobijai ir uždarumui. O jame jau tikrai atsiras kam pasiūlyti įrašyti bent kelių žydšaudžių, gausaus būrio buvusių kompartijos veikėjų pavardes ir rezervuoti vietas rusų oligarchams, kurie įsigis daugiau kaip po 1000 kvadratų kartoninio poilsinio-gyvenamojo ploto naujos statybos kurorto daugiabučiuose. Ir Chuck Norris, nes jį mes visur įrašom.

„Po pirties” žiūrėjimas Naujųjų metų naktį tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį savo parašais tvirtinusio stalinisto kapo

Likus vos savaitei iki Laisvės gynėjų dienos, sovietmečio gerbėjų būrelis, vedamas skandalingojo Algirdo Paleckio, sostinės Antakalnio kapinėse minėjo Antano Sniečkaus 110-ąsias gimimo metines. Maždaug tuo pat metu naujasis mūsų Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas interviu radijo stočiai „Svoboda” pareiškė, kad reikia derinti santykius su Rusija ir „pasirūpinti savo žmonėmis” bei pridūrė, kad Lietuva iš Rusijos perka labai daug dujų, tuo metu Jungtinės Amerikos Valstijos yra labai toli ir nuo jų dujų Lietuva neprisijungs. Šių įvykių sutapimą laike gal ir galima pavadinti atsitiktiniu, bet, mano supratimu, jie atspindi Lietuvoje įsivyraujančią nuostatą visą mūsų dviejų dešimtmečių laisvą būvį vertinti kaip klaidą ir nesusipratimą. Šiandien svetimus tankus mūsų miestų gatvėse su gėlėmis pasitiktų gerokai gausesnės minios, negu 1940-aisiais, ir tai, kad taip nenutinka, galima paaiškinti tik pačios Rusijos nenoru jau dabar mus prisijungti.

Žinau, tai gali įskaudinti visus, kas anuomet savo kūnais apgynė laisvę. Buvau su jais prie Spaudos rūmų, televizijos bokšto bei Parlamento laužų ir mačiau mūsų visų ryžtą, jei reikės, net ir savo gyvybės kaina iškovoti laisvės gurkšnį savo tuomet dar nė nepradėtiems vaikams bei vaikaičiams. Atrodė, kad žuvusiųjų Sausio 13-ąją kraujo auka mus visus pakeitė taip, jog kelio atgal jau nebėra. Sovietinė imperija, kurią dauguma, išskyrus pavienius disidentus, dar kokiais 1984-1987 m. suvokė kaip savą, nuobodžią, bet jaukią ir komfortišką, 1991-ųjų sausį staiga tapo tokia svetima, kad bet kokia mintis apie pasilikimą joje jau buvo atgrasi. Mūsų buvo daug, bet žinojome, kad ne visi. Dauguma susigūžę namuose laukė, kuo viskas pasibaigs, kas laimės. Pralietas kraujas buvo pernelyg stiprus argumentas, kad jie drįstų ginčyti patį laisvės siekį ar atvirai prisidėtų prie svetimųjų. Puikiai pamenu, kaip po nakties, praleistos prie laužo su kitais Parlamentą saugojusiais žmonėmis, suvažiavusiais iš visos Lietuvos, troleibusu važiavau namo į Viršuliškes ir klausiausi abejingų tų dienų įvykiams žmonių tarpusavio pokalbių. Svarbiausias klausimas jiems buvo, ar bus panaikintas K.Prunskienės vyriausybės įvykdytas maisto produktų kainų padidinimas.

Turėjo praeiti du dešimtmečiai, pasikeisti kartos, kol tas Sausio 13-osios tapatybės lūžis buvo įveiktas. Žiūrėdamas lietuviškus televizijos kanalus Naujųjų metų naktį, įsitikinau, kad mūsų sąmonė jau paruošta. Visi kanalai lyg susitarę eksploatavo sovietmečio nostalgiją ir rusiškus popkultūros produktus ne todėl, kad jiems kas nors iš Kremliaus taip įsakė, o todėl, kad to troško jų žiūrovai. O tuo besipiktinantys gyvi ir virtualūs mano draugai deja negebėjo suvokti, kad esame apgailėtina mažuma, kurios socialiniuose tinkluose svaidomi keiksmai ir šmaikščios replikos nebeturi galios pakeisti mūsų likimo. Kas suspės, taip pat šmaikščiai galės komentuoti įvykius iš tolo, kai Lietuva praras laisvę. Vargu, ar sugebėsime suorganizuoti kažką panašaus į ginkluotą pokario pasipriešinimą, nes žiemą miške šalta, vasarą kanda uodai, o masiškų organizuotų struktūrų, kurios būtų pasiruošusios aprūpinti savo narius ginklais ir sutelktų kovai, seniai jau nebeliko. Jei kas ir pasiryžtų nesitaikstyti, jų veiksmai veikiau būtų panašūs į susiskaldžiusios Baltarusijos opozicijos, o ne čečėnų kovotojų. Nes partizaninė kova XXI a. yra paprasčiausias terorizmas ir smerkiama net ir tų, iš ko galėtumėm tikėtis paramos ar pritarimo.

Dar naiviau būtų tikėtis, kad mūsų laisvę apgins NATO ir Europos Sąjunga. Jeigu politiniai sprendimai sugrįžti ten, iš kur prieš 20 metų išėjome, bus priimti mūsų pačių politikų, džiaugsmingai pritariant jų rinkėjams, jokio NATO sutarties 5-ojo straipsnio nebus įmanoma panaudoti. Senosios ES narės tik pasidžiaugs, kad bendrijos santykius su Rusija tiek metų gadinusi šalis pagaliau susiprotėjo, o pavienės mūsų emigrantų protesto akcijos liks nepastebėtos, kaip ir kelių mūsų europarlamentarų nesėkmingi bandymai susitarti tarpusavyje, ar reikia kurti Vyriausybę emigracijoje.

Tikriausiai esu ir likusią savo gyvenimo dalį būsiu kažkokioje lėtinėje potrauminėje būsenoje, bet sovietmetis, to laiko daiktai, filmai, muzika, net ir anekdotai man kelia šleikštulį. Tai šaliai aš nieko neskolingas ir jau tikrai neturiu noro dėkoti už „laimingą vaikystę”. Atsinešiau iš jos stomatologijos fobiją, skrandžio opą, Borato lygio anglų kalbos žinias ir, išsiugdytą kaip apsauginę reakciją į tuomet bandytą įpiršti kolektyvizmą, kraštutinį individualizmą, atmetantį bet kokio viešojo intereso supratimą. Mielai iškeisčiau prisiminimus apie Gegužės 1-osios paradus, ant kaklo užrištą raudoną skudurą, keliones lėtai judančiais sostinės troleibusais, įsispraudus tarp susiraukusių sovietinių žmonių, muštynes su kiemo rusakalbiais ir eiles supuvusiais kopūstais dvokiančiose parduotuvėse į aštuntojo-devintojo dešimtmečio Holivudo filmuose matytas neoninių reklamų šviesas, didelius kampuotus automobilius, dažytas kekšes bei grafičiais aprašinėtus aklagatvius. Bet tai ne mano valioje. Tik niekas neprivers pajusti nostalgiją sovietmečiui. Romantinės komedijos „Po pirties” žiūrėjimas Naujųjų metų naktį man visada bus tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį savo parašais tvirtinusio stalinisto kapo. Paduokite į teismą, jei tai jus įžeidžia.

1940-ųjų scenarijus nepasikartos šiandien arba rytoj vien todėl, kad mokėdami Rusijai duoklę dviguba kaina pirkdami jos dujas, esame jai naudingesni, negu aneksuoti. Ar bent jau netolima patogi vieta apsipirkti ir pagerti per šventes. Nežinau, kaip ilgai tokie pragmatiški interesai jai bus svarbesni už imperijos atkūrimo siekį. Viliuosi, kad ilgai, gal net taip ilgai, kol mūsų visuomenės daugumą sudarys ne televizinė, o interneto karta, ne tik nebejaučianti jokių sentimentų sovietmečiui, bet ir nesuprantanti rusiškai. O gavę astronominę sąskaitą už nutriušusio buto neapšiltintame brežnevinių laikų statybos daugiabutyje šildymą, dabar bent jau mažiau bambėsite, nes žinosite, kad pusė kainos mokate už savo šalies laisvę. Ir pasimėgausite pagalvoję, kad tiek pat drauge su jumis moka ir tie, kam „už ruso buvo geriau”.

Kai tunelio gale nėra šviesos

Dabar jau visos šventės pasibaigė, išeikvotos petardų ir fejerverkų atsargos ir tik kur ne kur ant nespėtų nupuošti nutriušusių eglučių ir pakelės užeigų pastatų dar spingsi užsilikusios lempučių girliandos, siūbuojamos vien šlapdribą ir lietų nešančių vėjo šuorų. Tokiu metu reikia išties nemažai pastangų, kad keliomis minutėmis ilgesnė diena ar padidėjusi minimali alga įkvėptų optimizmo. Bet būtent nuo mūsų visų lūkesčių priklausys, kokie mums bus šie metai.

Gyveno savo trobelėje prie Merkinės žmogus, ir niekas jo ypatingai nepasigesdavo. Poetas - ne koks santechnikas ar autoeletrikas, kurio prireikia, kai tik automobilyje kas nors sukvailioja arba vanduo iš čiaupo nebėga. Bet kai jis, mūsų Stasiukas, ėmė ir pradingo, prislėgė toks negeras jausmas, toks akmuo ant širdies, kuris, jaučiu, nenusiris, kol nerasim jo gyvo ar, neduok Dieve, jau nebe. Čia aš apie Stasį Stacevičių, dingusį prieš visas šventes, net ir prieš Pasaulio pabaigą. Išėjusį į pūgą ir iki šiol nesurastą.

Iškart jums prisipažinsiu, kad ir kitu metu man įtartini visi, kiekviena proga raginantieji mąstyti pozityviai. Kiekvienam bankrutavusiam verslininkui, sunkia liga susirgusiam ar artimąjį praradusiam žmogui būtinai kas nors tai pasako. Kas gali būti paviršutiniškiau už jokių negandų neįveikiamą optimizmo kultą. Jis gali paskatinti mus taškyti pinigus, kurių dar neuždirbome, vienadieniam šlamštui, kurio mums nereikia. Nes juk rytoj bus dar geriau, negu šiandien. Pamenate tuos 2006-2008 m. nekilnojamojo turto agentus, kurie užsispyrusiai jums tvirtino, kad butai brango ir brangs, o jokio kainų burbulo nėra ir būti negali? O juk ir brango. Tai buvo trumpas tarpsnis tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje, kada mes buvome išties optimistiškai nusiteikę, guvūs ir energingi. Visai kitokie, negu įprastas lietuvio žemdirbio - Rūpintojėlio prototipo arba čiurlioniškai melancholiško intelektualo įvaizdis. Už tai gavome per nagus taip, kad maža nepasirodė. Nėra jokio pagrindo patikėti, kad šiame amžiuje toks optimizmo blyksnis dar pasikartos.

Senstanti visuomenė nėra linkusi imtis radikalių permainų, rizikuoti ir pasitikėti savo galimybėmis. Ir nepasakokite man, kad kokia nors šeimos politika gali priversti mus visus tapti daugiavaikiais. Mes tam jau per seni, pernelyg civilizuoti, sotūs ir išsilavinę. Pati būtinybė perduoti būsimoms kartoms kiek įmanoma daugiau savo DNR vis dažniau suvokiama tik kaip beprasmis pirmykščių būtybių instinktas. Jei po mirties nieko nėra, tai koks skirtumas, kas paveldės mano sukauptus rakandus. O jei yra, tai kodėl turėčiau pirmiausiai rūpintis biologiniu savo rūšies pratęsimu, o ne sielos nemirtingumu. Jei kunigystė ir vienuolystė atmeta pačią giminės pratęsimo idėją, kaip mažiau reikšmingą už dvasinius tikslus, tai kodėl tai turi būti svarbu pasauliečiams?

Dar mažiau galimybių ką nors įkvėpti dideliems darbams turi tautos interesų ir tautinės tapatybės sureikšminimas. 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai akivaizdžiai liudija, kad polinės jėgos, kurios rėmėsi vien lietuviška tautine idėja, o ne kuria nors šiuolaikine politine ideologija, nebeturi jokios galios patraukti paskui save rinkėjus. Apeliavimas į hipotetines grėsmes lietuvių kalbai ar mūsų valstybingumui skamba taip neįtikinamai, kad dažniau sulaukia pajuokos, o ne pritarimo.

Ir dar yra nuovargis. Toks, nuo kurio negelbsti jokios atostogos, poilsis ar SPA procedūros. Sunkumas, tarsi nešiočiau visų iki manęs gyvenusių kartų nesėkmių patirtį. Juk taip lietuviška yra nuspręsti karūnuotis ir mirti nesulaukus karūnos, perskristi Atlantą ir sudužti artėjant prie namų, surasti investuotojus amžiaus projekto - atominės elektrinės - statybai ir jos atsisakyti. Tos prasmegusios Raigardo didybės varpai, skambėjimu primenantys apie save iš po žemių, ne žadina, o tik varo į neviltį. Kitaip jau nebus, čia Lietuva. Ne mes vieni tokie, visa senoji Europa, pavargusi nuo savo praeities naštos, ironijos ir intelektualumo, nesugeba nei kariauti, nei mylėti, nei daugintis.

Jei nėra šviesos tunelio gale, pats ėjimas juo gali virsti žaisminga pramoga. Jei neturime ateities, tai likusį mums laiką galime būti bent jau sau įdomūs. Puotos maro metu įvaizdis, kai gerai pagalvoju, nėra jau toks visai nepatrauklus. Juk galėtų būti ir ne puota, o kažkas gerokai nykesnio. Vėlyvosios Romos ir Abiejų Tautų Respublikos, suvokiančių savo irimą, bet negalinčių jo sustabdyti, žlugime matau gerokai daugiau žavesio, negu buvo jų klestėjime. Juk ir mano Druskininkus kurortu paskelbė ne karingasis Vytautas ar Gediminas, o dekadentiškasis paskutinis mūsų valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Ar per šventes paaukoti centai atperka nuo pareigos mylėti artimą?

Čia yra mano Kalėdų pušis. 

Paklausite, kodėl ne eglė? 

Todėl, kad pušis man labiau patinka.

Kalėdų naktį, pasak katalikiškos tautosakos, mums suprantama kalba prabyla tvarte laikomi gyvuliai - galiu nueiti ir pasiklausyti, jeigu nebūtų taip šalta ir takas per kiemą užpustytas. Tačiau, nutaisę teisuolišką miną, nė nebandome suprasti tų, kuriuos patys pavadinome „antrąja Lietuva” ir nurašėme į negebančią išbaubti nieko rišlaus skeltanagių bandą.

Švęsdamas Jėzaus gimtadienį ant Kūčių stalo puodelio su šių metų populiariausia fraze „Duskit pavidolei” tikriausiai nedėsiu, nors ir jaučiuosi dėkingas jį padovanojusiam šios frazės sumanytojui. Nejauku kažkaip. Mat mūsų religijos įkūrėjas bičiuliavosi su visokiais marginalais ir vis sulaukdavo dėl to priekaištų iš respektabilių visuomenės narių. Todėl Kalėdų laiku, anot Marijono Mikutavičiaus, „ant gerumo pramuš”, tai yra dairomės nebrangių ir komfortabilių būdų patenkinti savo poreikį jaustis geradariais. Geriausia nusiųsti mokamą SMS žinutę kokios nors televizinės labdaros akcijos rengėjams. Keli litai nuskaičiuojami automatiškai, rodomi gražiai sumontuoti sergančių vaikučių veidai, stambiu planu rieda ašara švariai nuplautu veidu. Jokių prastų kvapų, rizikos užsikrėsti, emocijų dozė saikinga. Galima įsidėti į parduotuvės vežimėlį prekę, kurios etiketėje pažymėta, kad pelno dalis skiriama kokiam nors kilniam tikslui. Arba prie kasos suberti baltus centus į „Maisto banko” dėžutę, kad neplėšytų piniginės.

Jei valdote po visų krizių dar gyvą versliuką, galima netgi prisidėti finansiškai prie kokios nors Kalėdinės sriubos akcijos arba įteikti dovaną „Bėdų turgaus” bėdžiams. O jeigu esate politikos arba pramogų verslo įžymybė, tiesiog privalote nusifilmuoti su dovanų maišu arba dideliu pliušiniu meškinu lankydamas valstybės globojamus vaikučius. Apsaugok, Viešpatie, nebandysiu jums įrodinėti, kad tai yra kažkas blogo. Reikia ir tų suaukotų centų, ir didžiojo meškino, ir sriubos. Bet viso to labiausiai reikia patiems aukotojams, ypač per Kalėdas, nes tai nustelbia nerimą, kad panieka tiems, kam šiame gyvenime nepasisekė, ne taip jau patiktų tam barzdotam ilgaplaukiui iš Nazareto, kuris drauge valgė, gėrė ir svarbiausia, nuoširdžiai šnekėjosi ne su savo meto intelektualais, o su žvejais, muitininkais, kekšėmis ir valkatomis. Baisiai nesolidu, jiems netgi kalbėti reikėjo primityviais ūkiškais palyginimais, užuot diskutavus graikų filosofų išgrynintais terminais.

Atsisakymas suprasti ir nenoras kalbėtis su „antrąja Lietuva” politikams, prisiekinėjantiems ištikimybę krikščioniškoms vertybėms, šiemet kainavo jų postus. Negausūs kairieji intelektualai, deklaruodami rūpinimąsi diskriminuojamomis visuomenės grupėmis, savo ruožtu, neslepia neapykantos savanoriškai nepriimantiems tolerancijos vertybių buduliams ir gražuliams. Antrąja Lietuva, runkeliais, varguoliais ir dar įmantriau vadinama visuomenės dalis rinkimų metais gali būti viliojama populistiniais pažadais, bet niekas jų nuoširdžiai nemyli.

Jėzus juos vadino „mažutėliais”, bet ir tada jie buvo pikti, dvokiantys, nesuprantantys savo bukumo ribų. Ir tada jie slėpė mokesčius, tingėjo dirbti, o tą, kurį vieną dieną šlovino kaip savo karalių, kitą jau reikalavo kalti prie kryžiaus.

Ir nors šiemet ne kartą rašiau jums kaip visiškas mizantropas, kuriam medis svarbiau už žmogų, ir džiaugiausi, kad Lietuvoje lieka vis mažiau gyventojų, sėdėdamas prie Kūčių stalo tyliai prašysiu Viešpaties dovanos sugebėti suprasti ir krikščioniškai mylėti tuos, kuriuos sunkiausia mylėti. Net ir tuos, kurie interneto komentaruose kas savaitę tyčiojosi iš mano barzdos.

Daugmaž kiekvienas mylime savo vaikus, tai jau kažkaip užkoduota mūsų prigimtyje. Mylime tėvus ir senelius, ypač, kai jų netenkame. Meilės žmonai čia neminėsiu, nes jai labiau patinka, kai apie tai išgirsta asmeniškai, o ne perskaito spaudoje. Galime mylėti ir būti gerais savo draugams, bendraminčiams, bendražygiams. Nesunku mylėti tuos pagalbos prašančius nepažįstamus vaikučius iš televizoriaus, bet kaip krikščioniškai mylėti prekybos centro tarpduryje iš jūsų centų kaulijantį alkoholiką? Norite dar radikaliau - pabandykite pajusti krikščionišką meilę telefoniniams sukčiams, naujus mokesčius įvedantiems politikams, niekuo dėtus praeivius traiškantiems kelių ereliams arba pedofilams. Ne toleruoti, o pamilti.

Tarpušvenčių atostogos išgelbės nuo prievolės bučiuotis su apsiseilėjusiais bendradarbiais

Įpusėjus gruodžiui pats laikas pagalvoti apie Tarpušvenčių atostogas. Žinoma, jeigu ketinote per šventes skristi prie šiltų jūrų arba rezervuotis viešbučio kambarius Druskininkuose, tai galvoti reikėjo maždaug per Velykas. Bet aš ne apie tai. Norėjau pasakyti, kad nesuprantu, kodėl nemaža dalis darbdavių vis dar mano, kad, eidami į darbą laikotarpiu tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų, jų darbuotojai sukurs kažką daugiau, negu šampano taurių šukes.

Tos kelios dienos, įsiterpę tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų formaliai yra darbo dienos, bet prisipažinkime - argi mes per jas dirbame. Žinoma, jeigu esate maršrutinio autobuso vairuotojas, budintis chirurgas ar naktinio baro striptizo šokėja, geriau iškart pasiieškokite kalendoriaus, kuriame jokios šventės nepažymėtos. Jeigu esate migrantas iš tolimo krašto, gyvenantis pagal mėnulio kalendorių arba skaičiuojate metus ne nuo Kristaus gimimo, o nuo Didžiojo sprogimo, galite apsimesti, kad jums nesuprantamas čiabuvių pamišimas, verčiantis juos pačiu tamsiausiu ir bjauriai šaltu metų laiku apkabinėti spygliuotus medžius blizgančiais daiktais, dainuoti vaikiškas daineles, keistis nereikalingais daiktais ir išpleškinti į dangų sprogmenis, kurių pakaktų nedideliam karui laimėti. Sutarkime, kad jūs bent jau neapsimetinėsite, jog vietiniai papročiai jus kažkaip įžeidžia, o mes neversime jūsų iki paryčių gerti kartu.

Darboholikai ir jų buhalteriai retkarčiais skundžiasi, kad Lietuvoje mes ir taip turime tiek daug švenčių jog dirbti kaip ir nebelieka kada. Kliedesiai. Jeigu noriu dirbti 24 valandas per parą, jokia darbo inspekcija man neuždraus užmigti veidu į klaviatūrą tarp tuščių energetinio gėrimo skardinių ir atšalusios picos nuograužų. Bet mokėti algą žmonėms, už tai, kad tarpušvenčių dienomis jie stenėdami nuo įstrigusių žarnyne išvakarėse sušlamštos kalėdinės žąsies kaulų susirenka darbovietėje, porą valandų imituoja kažką svarbaus veikiantys, o po pietų jau drąsiai krauna ant stalo iš namų susineštą butelių artileriją, yra nepateisinamas išlaidavimas. Juolab, kad toli gražu ne visiems malonumą teikia pareiga vaidinti elnią korporatyviniame vakarėlyje ir iššovus šampaną bučiuoti seilėtą triskart vyresnio bendradarbio snukį.

Priversti juos tomis dienomis imti atostogas tikriausiai būtų neteisėta, be to, keliomis dienomis sutrumpėtų dažniausiai vasarą imamos kasmetinės atostogos ir iš jų grįžtumėte į darbą nepailsėję. O kam reikalingas pervargęs darbuotojas? Tokie nuspaudžia šešis nulius, vietoje vieno, pervesdami pinigus į indėlininko sąskaitą, priduoda signalizaciją kartu su kabinete likusiais kolegomis ir atvažiavę saugos tarnybos darbuotojai, mojuodami ginklais, anuos suguldo nosimis į parketą. Nepailsėję darbuotojai staugia ant klientų ir, vietoje grasinančio įspėjimo, išsiunčia konkurentams įmonės artimiausio tūkstantmečio plėtros planus, juodąją buhalteriją nuneša į Valstybinę mokesčių inspekciją, o baltąją paslepia žiurkių pilname rūsyje arba sukūrena židinyje.

Todėl paprasčiausia išeitis būtų paskelbti visą laikotarpį nuo Kūčių iki Naujųjų metų nedarbo dienomis ir leisti žmonėms ramiai švęsti. Tik nereikia gąsdintis, kad dėl tokio švenčių sujungimo iškart pagausės keliuose girtų vairuotojų, buitinio smurto ir gaisrų, sukeltų lovoje su cigarete užmigusių degradų. Mes neturime pagal juos reguliuoti gyvenimo visiems. Jeigu kam nors Dievas davė tik stuburo smegenis, o į kaukolę pribėrė kūčiukų, ir ta per klaidą vairuotojo pažymėjimą gavusi būtybė trečią Kalėdų dieną neišsiblaiviusi išvairuos į kelią surūdijusį kibirą, tai bus puiki proga iš jos tą vairuotojo pažymėjimą atimti ir dar skirti tokio dydžio baudą, kad antstoliai nuvilktų net ir priperstus apatinius rūbus. Kuo greičiau taip nutiks, tuo geriau visiems. Kategoriškai nepritariu nuomonei, kad privalome pataikauti bukumui, nevalyvumui ir prastam skoniui, nes tai paverčia juos norma. Kažkada, kai dukra buvo visai maža, mūsų namuose apsilankęs neseniai iš Danijos grįžęs lietuvis nusistebėjo, kodėl neuždangstėme elektros instaliacijos rozečių, juk vaikas gali ką nors į jas įkišti ir nusitrenkti.

„O kodėl turėtų kišti. Pasakiau, kad negalima, ir nekiša,”- atsakiau, bet abejoju, ar tai jį įtikino.

Bet juk pasakiau, ir dukra suprato. Kodėl tuomet turėtumėm, pavyzdžiui, mokėti už lipančių ant vos spėjusio užsitraukti ledo žūklės maniakų gelbėjimą? Jeigu hidrometeorologai įspėja, kad ledas dar plonas ir juo vaikščioti negalima, tai įlūžęs ir paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu turėtumėte išgirsti garsų juoką ir pasiūlymą rezervuoti karstą laidojimo paslaugų įmonėje. Jeigu jie žinos, kad kiekvieną kartą susilauks pagalbos, tai vėl ir vėl lips ant to trūkinėjančio ledo. Pradžiai galima būtų bent jau išieškoti iš jų gelbėjimo išlaidas - sraigtasparnio kurą ir visą kitą. Nes ekstremalių nuotykių ieškojimas tiesiog privalo būti vien nuobodžiaujančių turtuolių, kurių jau nebedžiugina jokia kita veikla, užsiėmimu. Užsimokėjai ir žvejok, skęsk, skambink gelbėtojams. O varguoliams yra „Krizės” žuvies piršteliai.

Kam Svajonių Viktoras yra idealus darbdavys?

„Delfi” paskelbti įdomūs „Spinter tyrimų” apklausos duomenys. Lietuvos žmonės rinko geidžiamiausią darbdavį ir juo tapo... Na, taip, tas pats ponas Viktoras. Ir tai po visų užuominų apie vokelius bei algų dydžius jo šeimos kontroliuojamose įmonėse. Bandau įsivaizduoti darbuotoją, kuriam teikia malonumą darbas pas familiarų su slavišku akcentu kalbantį Šeimininką ir nelabai kas mintyse nusipiešia, išskyrus triskart išsiskyrusią priešpensinio amžiaus krekenaviško sudėjimo varguolę, žvygaujančią iš džiaugsmo dėl kiekvieno darbdavio paplekšnojimo per jos kumpius. Matyt gyvenu kitoje planetoje, nes dauguma mano draugų geriau sutiktų dirbti kokiame UAB „PVM grobstymas” arba už bedarbio pašalpą „šieną ravėti”.

Sąmoningai čia neminėsiu minimalios algos dydžių, nes jų didinimas ne Viktoro-darbdavio, o Viktoro-politiko pažadai ir tiesiogiai su aptariama apklausa nesisieja, nors sunku būtų teigti, kad niekaip neįtakojo jos rezultatų.

Kaip besistengtų verslo konsultantai ir asmeninio ugdymo treneriai įteigti, kad kone kiekviename iš mūsų galima pažadinti verslininką, žmonių, kurie vaikystėje svajojo būti gaisrininkais, kosmonautais, autobusų vairuotojais, odontologais ar muzikantais yra gerokai daugiau, negu tvirtai žinojusių, kad tarp aštuonioliktojo ir dvidešimtojo gimtadienio uždirbs pirmąjį savo milijoną. Dauguma tų, kurie privačiuose pokalbiuose ir interneto komentaruose dalinasi išgyvenimais, kaip yra engiami bei išnaudojami darbdavių, patys jokio verslo pradėti negalėtų. Ir visai ne todėl, kad neturi pinigų verslo pradžiai, nežino, kur jų palankiomis sąlygomis pasiskolinti ar pavogti, ką, jų manymu, kažkada padarė visi darbdaviai. Net ir išlošę loterijoje milijoną jie verslo nepradeda, tik geriausiu atveju pasigerina savo buitį, bet dažniau išskolina nepajėgiems grąžinti giminaičiams, prageria arba padovanoja telefoniniams sukčiams.

Sėkmingų verslų šeimininkai, atvirkščiai, pasakodami savo sėkmės istorijas prasitaria pradėję nuo visiškai nedidelių sumų ir sėkmingai išauginę kapitalą. Taip pat ir todėl, kad nepermoka savo darbuotojams daugiau, negu jų darbas vertas. Jei visi plėtos verslus, kas tuomet gesins gaisrus, vairuos autobusus ir taisys mums dantis? Todėl dauguma už atlygį dirba kitiems. Tada galime susitelkti į tai, ką mokame daryti geriausiai, ir nesukame galvos, dėl darbo organizavimo, logistikos ir mokestinių problemų. Jeigu būčiau pasirinkęs dirbti ne tokiame mažame provincijos laikraštėlyje, kur pats rašau projektus įvairiems fondams, fotografuoju, maketuoju ir laikraščius po parduotuves išvežioju, galbūt mano straipsniai būtų jums įdomesni, kalba vaizdingesnė, o išvados ne tokios mizantropiškos. Tik man pačiam labiau patinka dirbti taip, kaip dirbu dabar. Profesionaliam bet neversliam darbuotojui reikia profesionalaus darbdavio, žinančio, kada ir ko iš jo galima reikalauti ir kokias sąlygas privalu sudaryti, kad darbo našumas nenukentėtų. Ne vergvaldžio ir ne sektos pranašo, o gabaus verslo administratoriaus.

Sovietmečiu buvo toks anekdotas: „Jie apsimeta, kad mums moka, o mes apsimetame, kad dirbame”. Neišduosiu ypatingos paslapties tvirtindamas, kad nemaža dalis darbuotojų eina į darbą visai ne gaisrų gesinti ar dantų taisyti ir netgi ne pinigų užsidirbti. Jie ateina socializuotis. Susitikti su kolegomis ir klientais, aptarti asmeninio gyvenimo smulkmenas, sporto ir žūklės naujienas, pakirkinti buhalterę ar referentę iš gretimo skyriaus, išgirsti gandų apie artėjantį etatų mažinimą. Kuo didesnė įmonė ar įstaiga, kuo jos darbuotojų alga mažiau siejama su darbo rezultatais, tuo daugiau tokių žmonių joje susikaupia. Valstybės įstaigose ir savivaldybėse jie neišvengiamai sudaro daugumą, ir jokia politinio pasitikėjimo pareigūnų kaita neprivers jų dirbti daugiau, negu yra neišvengiamai būtina.

Tokioje pelkėje tvyro stingdantis nuobodulys ir tyliai sėdėdamas priimamajame gali pajusti, kaip laikas ir erdvė virsta kažkokiais bekvapiais ir beskoniais drebučiais. Tyliai sendamos tokioje aplinkoje, seniai išviję savo nevykėlius prasigėrusius vyrus arba nė nepastebėję, kada jie pabėgo į emigraciją arba pas jaunesnes, bet taip ir neįgiję feministinės savigarbos, moterys pradeda manyti, kad vulgarūs seksistiniai juokeliai jau geriau negu jokio dėmesio. Nes juk kiek čia beliko, kol jos taps vienišomis piktomis pensininkėmis, įkalintomis vienodose daugiabučių celėse su senais televizoriais ir beveisliais šunimis.

Svajonių Viktoras, kurio įvaizdį sukūrė komercinių televizijų infošou žanro laidos, ir jis pats nuosekliai stengiasi palaikyti, joms tikrai yra darbdavio idealas. Kaip ir bet kokias ambicijas seniai praradusiems jų vyriškos lyties bendradarbiams, kuriuos nuoširdžiai erzina vakarietiškus universitetus baigusių naujųjų vadovų bei vadybininkų karta, paskui kuriuos net mintimis jie nepajėgia suspėti. Tas Viktoras kitoks, savas, jo akcentas ir sovietinių anekdotų frazeologija simbolizuoja senų gerų laikų administravimo tradicijos tęstinumą. Kai nereikėjo vaidinti, kad moki dirbti kompiuteriu ar kalbi angliškai, toleruoji visų rasių ir orientacijų atstovus. Svajonių Viktoras supras ir užjaus, jei po gimtadienio arba kavaleristų dienos ateisite į darbą plyštančia galva ir jokiais dezodorantais neužgožiamu pagirių aromatu. Svajonių Viktoras nieko bendro neturi su tikruoju politiku Viktoru Uspaskich ar jo šeimos valdomais verslais. Jis yra pasakų, kuriomis tebetiki suaugę dėdės ir tetos, personažas.