Brazauskienės moratoriumą reikėtų taikyti visiems mirusiems politikams

Minint trečiąsias Algirdo Mykolo Brazausko mirties metines iš naujo užvirė ginčai, kaip reikėtų įamžinti Prezidento atminimą. Pasipylė siūlymai velionio vardu pervadinti tiltus bei elektrines ir tik Prezidento našlė Kristina Brazauskienė pasiūlė 10 metų moratoriumą tokiems sprendimams. Retai pritariu ponios Brazauskienės nuomonei, bet šis atvejis yra kaip tik toks. Tik moratoriumo, mano supratimu, reikėtų ilgesnio - ne 10, o bent 25 ar 50 metų. Ir visai ne todėl, kad, kaip sakė K.Brazauskienė, „po kiekvienos diskusijos vėl pasipila purvo lavina”.

Vienam iš septyneto antikinių graikų išminčių, spartiečiui Chilonui, priskiriamas posakis „Apie mirusius gerai arba nieko” šiuolaikiniame pasaulyje jau tapo beprasme atgyvena. Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher mirties dieną beveik devyni šimtai kairiųjų pažiūrų britų ir žmonių iš kitų šalių prisijungė prie „Facebook” grupės, kviečiančios, atsiprašant, nusišlapinti ant jos kapo, o apie kritiškus jos viso gyvenimo veiklos vertinimus neverta nė užsiminti.

Mirtis neišvengiamai keičia mūsų santykį su viešu asmeniu. 1994 m., nusišovus Kurt Cobain, „Nirvana” albumų pardavimas, žinoma, padidėjo, dar labiau tai buvo juntama po Michael Jackson mirties 2009-aisiais ir Whitney Houston 2012 m., bet ar dėl to jų įrašyti muzikos kūriniai tapo geresni ar blogesni? Tokie klykiančios iš susijaudinimo popdievaičius garbinančių paauglių minios susižavėjimo pliūpsniai yra įprasti ir prognozuojami. Tik abejoju, ar jų elgesio modelį privalome perimti, vertindami naujausių laikų savo šalies istoriją.

Netrukus tapsime ištisos kartos politikų, kurie tapo žinomi 1988-1990 m., išėjimo liudininkais. Sąjūdiečių, komunistų, disidentų ir kolaborantų... Paskaitę jų biografijas, įsitikinsite, kad daugumos jų amžius artėja prie tos ribos, kada tik Aukščiausiajam žinoma, kada ir kuri liga pakirs. Jeigu nuspręstumėm vien tik Nepriklausomybės akto signatarų vardus suteikti naujoms gatvėms, tektų ne tokį jau mažą miestelį pastatyti.

A.M.Brazausko biografijoje visada liks neištrinami faktai, kad jis buvo ir pirmuoju šiuolaikinės Lietuvos Respublikos Prezidentu, ir aukščiausiu lygiu kolaboravo su okupantais, iškildamas iki Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus. Pabandykite įsivaizduoti Viši kolaborantų režimo prezidento Philippe Petain vardu pavadintą gatvę Prancūzijoje. Nedidelei daliai mūsų visuomenės, sovietinėje praeityje gebančiai įžvelgti negrįžtamai prarastą aukso amžių, tas kolaboravimas yra didesnis nuopelnas už A.M.Brazausko darbus, nuveiktus einant Lietuvos Respublikos Prezidento ir Premjero pareigas. Bet dar daugiau yra tų, kuriems A.M.Brazausko pavyzdys padeda apsiginti nuo sąžinės priekaištų už tai, ką veikė sovietmečiu. Už visus kompromisus ir principų išdavystes, prisitaikymą, melą ir veidmainystę. Ir nė kiek neabejoju, kad yra žmonių, kuriems santrumpa AMB buvo ir dar ilgai liks keiksmažodžiu.

K.Brazauskienės sugalvotas moratoriumas, dėl kurio terminų dar reikėtų apsispręsti, galėtų būti taikomas visiems mirusiems politikams. Paminklas kapinėse ir daugiau nieko. Gal už tokį pasiūlymą labai nesupyks profesorius Vytautas Landsbergis ir Prezidentas Valdas Adamkus, jeigu tiki, kad jų vaidmuo bus deramai vertinamas ir po tų 25 ar 50 metų. Per tą laiką šiandieniniai Lietuvos gimnazistai, baigę istorijos studijas įvairiuose pasaulio universitetuose, be mūsų kartai neišvengiamai būdingų meilės ir neapykantos santykių aprašys XX a. antrosios pusės istoriją.

Mūsų kartai reikėtų statyti paminklus dviejų XIX a. sukilimų veikėjams, prisiminti XX a. pradžios šviesuolius, keistuolius ir išsišokėlius. Jeigu koks plačiai žinomas viduramžių kraugerys būtų kilęs iš mano kaimelio, ko gero, pats inicijuočiau paminklo statybą. Aptikęs Thomas Harris romane „Hanibalas: pradžia“ („Hannibal Rising”), kad autoriaus išgalvota jos pagrindinio veikėjo Hanibalo Lekterio pilis buvo kažkur Pietų Lietuvoje rimtai svarsčiau galimybę tą vietą „atrasti” kur nors nuosavoje žemėje ir sukurti patrauklią lankytiną vietą turistams. Ir mažiausiai nerimavau, kad H.Lekteris mėgo užkandžiauti savo priešų mėsyte.

Didžiagrybiška Druskininkų šeimininko garbė

Ar jau ragavote pirmųjų šios vasaros grybų? Ne iš prekybos centro šaldiklio, o pačių susirinktų arba nupirktų iš pakelėje jais prekiaujančios strazdanotos dzūkaitės. Brangu? Pabandykite patys atsikelti su aušra ir per pamiškių žolynuose spindinčią rasą nubristi iki pušynėlio, kuriame per naktį iš po samanų geltonuoja Dzūkijos auksas – voveraitės. Arba suprasti, kodėl šito krašto žmonės net ir miške vengia aptarinėti vietinės politikos aktualijas arba prabyla kone mintinai išmoktomis standartinėmis viešųjų ryšių specialistų surašytomis frazėmis.

Voveraitės mus gelbėjo per visas krizes ir sunkmečius. Kai tik dzūkui tapdavo nepakeliamai sunku, nebelikdavo nei darbo, nei uždarbio, jis visuomet atsigręždavo į mišką. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai kaime nebeliko kolchozų, o stiprių ūkininkų, galinčių samdyti mažažemius ar neverslius kaimynus dar nebuvom užsiauginę, miestuose ir miesteliuose po privatizavimo užsidarinėjo gamyklos, o į Europą be vizų negalėjome ištrūkti, prasidėjęs grybų supirkimo vajus šitame miškingame krašte tapo svarbiausiu maitintoju. Neužmiršiu, kaip gausiai baravykai ir voveraitės dygo 1997-ųjų rudenį, prieš pat Rusijos krizę. Ir jau šiame amžiuje, kai vienas kitam perpardavinėdami pamiškių sodybas ir sklypus išpūtėme jų kainas tiek, kad nebeliko kam įsiūlyti, miškas padėjo sulaukti geresnių laikų.

Garsiausi dzūkų oligarchai, seniai praradę pojūtį, kur baigiasi nuosavi ar bičiulių kiemai bei verslai, o prasideda viešosios erdvės bei interesai, juk irgi nuo grybukų supirkinėjimo pradėjo. Galima sakyti, kad iš tos pačios grybienos, kaip ir jų nuolankūs pavaldiniai išaugo. Bene iš grybų supirktuvių laikų bus ir tas naujarusiškai arogantiškas požiūris ne tik į kukliai monetas už priduotą grybukų pintinę delne spaudžiantį vargetą, bet ir kiekvieną savo kelyje į politikos Olimpą sutiktąjį. Tada jau nebestebina poreikis puikuotis „Maseračiais” ir puoštis blizgiais kostiumais, dabinti negrįžtamai užvaldytą kurortą įvairiaspalvių trinkelių beskonybe bei dvaro menininkų nulipdytais avinais ir pasagomis.

Aną savaitę didžiagrybiška Druskininkų šeimininko garbė buvo įžeista net kelis kartus iš eilės. Pirmiausia „Transparency International“ Lietuvos skyrius išdrįso paskelbti šalies savivaldybių neskelbiamų derybų būdu vykdytų viešųjų pirkimų statistiką ir paminėti Druskininkų savivaldybę, tokiu būdu su statybų kompanija „Parama“ pernai sudariusią 19,5 mln. Lt įvertintą sutartį. Druskininkų savivaldybės administracijos direktorei Vilmai Jurgelevičienei teko skubiai vaidinti nepelnytai įžeistą ir įrodinėti, kad čia būta ne šiaip neskaidraus sandorio, o „išskirtinio gerosios praktikos pavyzdžio”. Kažkaip niekas neprisiminė, kad tos pačios „Paramos“ valdomos įmonės yra dosniai rėmę Lazdijų socialdemokratus, kurie savo ruožtu bendroje Lazdijų – Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje į Seimą išvedė Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoją Kristiną Miškinienę.

Antru įžeidimu tapo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pradėtas tyrimas, ar Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, viešai reklamuodamas dienraštį „Lietuvos žinios”, nepažeidžia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų. Labiausiai šio tyrimo išvadų turėtų laukti Seimo narys Viktoras Uspaskichas, prieš dešimtmetį gavęs pylos nuo etikos sargų už kėdainietiškų agurkėlių reklamą. Jeigu R.Malinauską VTEK išteisins, jam bus proga skelbti, kad visa agurkėlių istorija tebuvo politinis susidorojimas, nes kitiems, štai prašom, už tą patį veiksmą nieko nekliūva.

O baisiausiai Druskininkų šeimininką įžeidė Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, išdrįsęs sunerimti dėl išsipūtusių savivaldybių skolų. Sunku pasakyti, kokios veislės šuva tarp jų perbėgo, juk dar visai neseniai Lietuvos bankas net Druskininkams skirtų proginių monetų buvo nukaldinęs bei kurorto merui padovanojęs.

Oficialiai Druskininkai, pasak mero R.Malinausko, dabar yra pasiskolinę „apie 17 – 18 mln. litų”. Tik niekas neskaičiuoja, kiek savivaldybė yra įsiskolinusi paslaugas jai teikiančioms įmonėms bei savivaldybės įmonės – kitiems verslo subjektams. Ir neskaičiuos, nes viešai priminti, kad buhalterijoje kabo išrašyta savivaldybei ir kelis mėnesius neapmokėta sąskaita, išdrįsęs verslininkas kito neskelbiamų derybų būdu rengiamo viešojo pirkimo jau tikrai nesitikėtų laimėti. Beliktų išeiti į mišką, o paskui atsisėsti pakelėje su voveraičių krepšiu ir stebėti, kaip sostinės kryptim švilpia skolon išdailinto kurorto grožybių per savaitgalį pakerėti ponai ir ponios.

Pažangiai mokyklai vaikų nereikia

Sėdėdamas automobilyje, priparkuotame prie didžiausios seno miestelio krautuvės, ir laukdamas, kol žmona sukomplektuos iškylai sodyboje prie laužo būtinų prekių krepšelį ir atstovės eilę prie vienintelės veikiančios kasos, mėgstu paslapčia stebėti vietinius žmones. Žemuogėmis kvepiančioje Merkinėje, Veisiejuose ar Seirijuose per dešimtmetį beveik neliko vaikų ir pensinio amžiaus vyrų. Pastarieji tiesiog išmirė, palikę savo moteris našlauti, o vaikai dabar gimsta kažkur toli nuo čia, Londono priemiesčiuose ar Norvegijoje.

Mažesniuose dzūkų kaimuose ir tarpumiškių vienkiemiuose išvis gyvena vien našlės, o vasaros savaitgaliais suvažiuojantys poilsiautojai jau net nebesistebi, kad nebėra ką pasamdyti žolės nušienauti ar per vasaros audrą perkūnijos perskeltą medį susmulkinti. Nebėra kaime vyrų, išnyko kaip neprisitaikiusi rūšis, neatlaikiusi gal klimato kaitos, gal ruginukės stiprumo. O be jų ir vaikai nesigauna, juolab ir moterų amžiaus vidurkis jau toks, kad draugėn suėjus kalba krypsta ne apie krikštynas, o apie vietą po pušele ant smėlio kalvos, šalia tėvulio ir motulės, anksčiau išėjusių brolių ir seserų.

Susitaikę su žinia, kad mūsų seniai nebe tie iš M.Mikutavičiaus dainos trys milijonai, o labai greitai, kai šitos našlės mus paliks, nebus nė dviejų, neskubame atitinkamai pertvarkyti savo valstybės. Tarsi greitųjų paskolų prisiėmusiam studenčiokui, atrodo, kad rytoj ar poryt viskas gal kaip nors savaime pasikeis, susitvarkys, gal loterijoje aukso puodą išloš ar paveldės nepažįstamo tolimo giminaičio turtus. Neišlošime ir nepaveldėsime. Kitaip nebus, nei emigrantai čia urmu visi sugrįš, nei gimstamumas pasidarys kaip Vidurio Afrikoje. Svetimšalių, trokštančių apsigyventi Lietuvoje, eilės jei kada ir išsirikiuos, tai tik tam, kad gautų galimybę keliauti toliau į Europą, kur pašalpos riebesnės ir socialiniai būstai geresni už mūsų Seimo viešbutį.

Kol gyventojų mažėja, valstybės ir savivaldybių įstaigos bei įstaigėlės nė nemano atitinkama proporcija susimažinti. Jiems, matai, reikia vykdyti įstatymų deleguotas viešojo administravimo funkcijas ir teikti viešąsias paslaugas. Nesvarbu, kad tuoj nebeliks kam tomis paslaugomis naudotis. Kokio nors ryšio čia net nereikia ieškoti, nes valstybės tarnyba skirta tarnauti valstybei, o ne kažkokiems nepribrendusiems suvokti jos misijos gyventojams.

„Lietuvos žmonės gali daug. Tačiau mūsų pažangos stabdžiu tampa riboti valdžios gebėjimai,”- metiniame pranešime Seimui sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Brangų ir ribotų gebėjimų valstybės aparatą net sunkmetis neprivertė susimažinti bent tiek, kiek mažėjo mokesčius uždirbančio verslo pajamos. O jau dabar, kai po truputį atsigauname, gebėjimai bus didinami pučiantis ir steigiant naujus etatus.

2013 m. pradžioje Lietuvoje gyveno vos 543,8 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus. Palyginti su 2012 metų pradžia, vaikų skaičius sumažėjo 12,5 tūkstančio. Sumažėjus mokinių, nepanaudotos mokinio krepšelio lėšos būdavo grąžinamos į Valstybės biudžetą ir atitinkamai privalėjo trauktis visos švietimo įstaigos.

Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, pasitaręs su socialiniais partneriais vadinamomis pedagogų profsąjungomis ir Lietuvos savivaldybių asociacija, tą procesą bando pasukti atgal. Vaikų skubiai prigimdyti arba iš Trečiojo pasaulio šalių importuoti neplanuojama. Planuojama nepanaudotus nesamų vaikų nesamų krepšelių pinigus palikti švietimo sistemai. Vaikų mažės toliau, o pedagogų - ne. Tiesiog idealus planas, pagal kurį teoriškai vaikų gali ir visai nelikti nė vieno. Sistema juk dirba ne jiems, o „socialiniams partneriams”. Ministras siūlo mažinti reikalavimus vidurinėms mokykloms sudarant 11-as klases, taip pat reikalavimus vidurinėms mokykloms, pretenduojančioms tapti gimnazijomis, dėl mokinių mažėjimo neuždarinėti kaimų mokyklų. Skamba išties gražiai, patriotiškai. Tik vaikų nuo to kaimuose nepadaugės, o pastatus toliau reikės šildyti, mokėti algas mokytojams. Tai lyg vienam važinėtis po miestą septynviečiu visureigiu - gražu, bet šiek tiek neekonomiška. O jei apsimesti, kad gali sau tai leisti, bando ne kelias įmones valdantis verslininkas, o bedarbis, kurio vaikai nemokamai maitinami, kaimynams bus ne tiek pavydu, kiek juokinga.

Pažadai neuždarinėti mokyklų ir nemažinti darbo vietų mokytojams buvo bene visų 2012 m. Seimo rinkimus laimėjusių partijų programose ir padėjo jiems pelnyti ne vieno dėl savo ateities nerimaujančio pedagogo balsą. Bet kodėl už paramą jiems turėtų būti atsilyginama suteikiant pirmenybę kitų visuomenės grupių sąskaita? Medikai irgi norėtų gauti algas negydydami pacientų, autobusų vairuotojai - važinėtis be susikaupti trukdančių keleivių, o kalėjimo prižiūrėtojai - saugoti tuščias kameras. Ir pakaks to primityviojo liberalizmo, neva pinigus jiems kažkas turi uždirbti!

„Scanpix“ nuotrauka

Iš baimės semiama stiprybė

Lietuviškame savo aplinkos ir pasaulio suvokime savo išskirtinės didybės, kartais priartėjančios prie mesianizmo, įsivaizdavimas keistai persipina bei dera su ištisa govėda iš praeities semiamų senoviškų baubų, tik ir laukiančių, kol prarasime budrumą.

Buvau gal kokių penkerių metų, kai kurorto priemiesčiu dar nespėjusiame tapti Neravų kaime, visai netoli mano senelių sodybos, raudonų plytų fermoje buvo laikomi Druskininkų daržininkystės tarybinio ūkio arkliai. Tvankią vasaros pavakarę keli varmų sugelti bėriai pralaužė aptvarą ir zovada prašuoliavo išilgai mūsų kiemo. Būdamas lėtu, stamboku ir apyžiopliu bernioku, žinoma, vos spėjau pasitraukti jiems iš kelio, o seneliai ir mama ne juokais išsigando, kad galėjau būti negyvai sumindytas.

Dar po penkerių metų, kai jau gyvenau niūriame blokiniame Viršuliškių daugiabutyje, klasiokai prisikalbino užsirašyti į jojimo būrelį netoliese veikusiame Buivydiškių žirgyne. Pamatęs arklį, staiga supratau, kad kažkada patirtas išgąstis man neleis prie jo prisiartinti.

Ilgą laiką buvau šventai įsitikinęs, kad daugiausiai baimių yra sukaupusi karta, kuriai teko patirti pokario represijas, visas gyvenimo sritis kontroliuojančios svetimos valstybės spaudimą neišsiskirti iš minios, būti kaip visi, paklusniai vykdyti komandas, o paskui pabusti apylaisvės rinkos kapitalizme, neturint jokių įgūdžių savarankiškai priimti sprendimus ir konkuruoti. Jie truputį priminė gretimame kaime sodybą turinčių miestiečių vasarai atsivežtą ir paleistą kieme katiną, kuriam ne tik nagai nukarpyti, bet ir po uodega niekas nekabo. Jau pirmą dieną jo ėdalo dubenėlį ištuština ir ausis apdrasko puslaukiniai kaimo rainiai - kačių pasaulio telefoniniai sukčiai ir saugias investicijas finansų piramidėse siūlantys apsukruoliai.

Stebėtinas patiklumas asmeninių finansų tvarkymo srityje paradoksaliai dera su liguistu įtarumu. Amerikonai ieškodami skalūnų dujų užnuodys vandenį, Jungtinės Tautos - atims vaikus ir atiduos įvaikinti pedofilams, Europos Sąjungos institucijos privers parduoti žemę užsieniečiams ir išeiti iš namų kaip stovi, o butų renovacija pavers bankų įkaitais. Bet baisiausias yra euras. Vos tik jį įves, prekės parduotuvėse eurais kainuos tiek, kiek dabar kainuoja litais, o algos geriausiu atveju bus perskaičiuotos pagal kursą. Trečiadienį Europos Komisija paskelbė, kad Latvija pasiekė aukšto lygio tvarią ekonominę konvergenciją su euro zona ir siūlo Tarybai priimti sprendimą dėl euro įvedimo Latvijoje nuo 2014 m. sausio 1 d. Bet mes už latvius protingesni. Ką jie gali suprasti, jei tada, kai mes girdėme arklius Juodojoje jūroje ir kalaviju trankėme į Maskvos vartus, jie buvo vokiečių ordino tarnais. Estai jau moka pensijas graikams, bet mes ir už juos gudresni. Tegul tik surengia valdžia referendumą - būtinai nubalsuosime prieš. Iš principo, kad tie arogantiški šikniai žinotų, kas čia svarbiausias.

Visos tų baimių rinkinukas, lyg paveldimas ligas lemianti DNR pynė, kuo puikiausiai perduodamas jaunesnėms kartoms ir veši penimas interneto nuorodomis su galūne ru. O drauge ir tai, ką jie vadina orumu. Oriausių bendrapiliečių nuotykius kiekvieną savaitę transliuoja iš policijos pareigūnų nufilmuotos medžiagos komercinių televizijų kuriamos kriminalinės dokumentikos laidos. Visokie „Farai” ir panašiai. Oriausias ten visada būna tas, kuris penktą kartą apspangęs įkliūva už surūdijusios lupenos vairo, o iš jos iškrapštytas baisiai įsižeidžia ir didvyriškai skeryčiojasi, kol uždedami antrankiai. Jokie garso operatoriaus uždėti pypsėjimai nepaslėps orumo, lydinčio kiekvieną gestą ir žodį. Orumas spaudžia kaukolę iš vidaus, veržiasi per visas ertmes, neleidžia taip paprastai imti ir paklusti uniformuoto valstybės galią toje tamsioje dviejų žvyrkelių kryžkelėje atstovaujančio pareigūno reikalavimams. Tas pats orumas neleidžia dirbti už juokingo dydžio algą, kurią siūlo vergvaldžiai darbdaviai, laikytis paskolų ir lizingo įmokų grafikų, išlaikyti su seniai pamirštomis draugėmis sugyventų vaikų. Jie ten, Europoje, niekada nesupras, nes patys yra sukaustę save daugybe žeminančių pareigų, pradedant atliekų rūšiavimu, užuot šveitus jas į pakelę pro automobilio langą, ir baigiant vaikų auklėjimu vien mandagiomis ilgomis kalbomis, nedrįstant užvožti snargliui taip, kad iškart viską suprastų. Per tūkstantį metų turėjo priprasti, nes mes dar tada, kai Europos tautos viena po kitos krikštijosi, oriai užtvatijome Šv. Brunoną ir pramogaudavom pleškindami Palenkės pilis.

Tas perdėtai demonstruojamas išdidumas, stiprybė ir drąsa („Lietuva - drąsi šalis”) ne tik neišnaikina mumyse tūnančių baimių, bet, mano supratimu, netgi yra būtent jų pagimdytas. Daryti nesuskaičiuojamus kasdienius žygdarbius, ar tai būtų vairavimas su keturiomis promilėmis, ar apsisprendimas neleisti „Chevronui” gręžioti pievos, gali tik žmogus, kuriam nuolat reikia tuos baimės demonus nugalėti. Įrodinėti sau, kad yra kažko vertas, dar netapęs daržove.

Tėvystės sumaištis

Po darbo dienos privažiavau prie didžiausio Druskininkų prekybos centro ir žiūriu, kad stovėjimo aikštelėje laisvų vietų yra tik tarp pažymėtų ženklu „Šeimos vieta”. 6 cilindrų varikliui dirbant, kokias 10 minučių tarpusavyje diskutavome, ar dar turime teisę ten statytis, kai dukrai sukako 18 metų. Per tą laiką kažkas išvažiavo ir įgrūdau savo griozdą paprastoje stovėjimo vietoje. Nes tiesiog nežinau, kokia šeimos koncepcija vadovaujasi prekybos centro administracija. Panašus pasimetimas yra ištikęs ne tokią jau mažą mūsų visuomenės dalį ir ne vien tik prekybos centrų aikštelėse.

Sekmadienį švęsime Tėvo dieną. Aš sveikinsiu savo tėvą, dukra - mane, mama tikriausiai norės, kad po šv. Mišių pavėžėčiau ją į naująsias Druskininkų kapines, prie senelio Adomo kapo. Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta, aišku, tradiciška - ko čia dar pasimesti. Bet įvardindamas save lietuvių tautybės vedusiu pasiturinčiu heteroseksualiu baltuoju vidutinio amžiaus sveiku vyriškiu, tėvu, sutuoktiniu ir dar be to Romos kataliku, iškart užsiklijuoju savotišką gėdos žymę. Juk iš tokių kaip aš diskriminaciją patiria visos pažeidžiamos visuomenės grupės: moterys, vaikai, neįgalieji, rasinės, tautinės ir seksualinės mažumos, kitatikiai ir varguoliai. Jaučiu pareigą reguliariai priminti, kad ne tik juos visus drauge ir kiekvieną atskirai toleruoju, bet ir pasisakau už neatidėliotiną bet kokios diskriminacijos išnaikinimą. Net į „Fecebook” grupę „Feminizmas” užsiregistravau. Tradicionalistų požiūriu, tai yra baisesnė savo lyties išdavystė, nei kad būčiau pražygiavęs Druskininkų kurorto šventės eisenoje su aukštakulniais ir bikiniu. Ar manote, kad to pakanka?

Tėvas šiandien yra tas žmogus, kurį iš vienos pusės spaudžia daugybė patriarchalinių stereotipų, įgarsinamų giminaičių, draugų ir kaimynų, o iš kitos - visuomenės reikalavimai būti tolerantišku bei pažangiu. Tėvas privalo turėti paklausią profesiją, uždirbti daugiau už vidutinę algą arba vadovauti sėkmingam verslui, vairuoti „nebobišką” automobilį, spinduliuoti pasitikėjimą savimi, būti sportišku, energingu, seksualiu, reguliariai tikrintis sveikatą ir valytis dantis, žinoti daugiau už „Google” ir neprarasti savitvardos ekstremaliose situacijose. Antraip vaikai negalės juo didžiuotis, negerbs ir iš gėdos pradės rūkyti „žolę” arba emigruos. Kadangi tokių herojų būdavo tik užpraeito dešimtmečio Holivudo filmuose, tai kiekvieną tėvą kankina savo netobulumo suvokimas. Vieni nuo jo vaduojamės išeidami į žvejybą, medžioklę, kopdami į kalnus arba buriuodami audringuose vandenyse, kitiems pakanka užsimiršimo prie alaus bokalo, krepšinio varžybose arba politikoje.

Patriarchalinių stereotipų įkaitu tapusiam tėvui išgirdus bet kokias kalbas apie moterų, vaikų, gėjų ir dar kieno nors teises, darosi baisu, kad prie visų išvardintų reikalavimų prisidės dar tiek pat, o gal ir daugiau. Ekologiškas, jautrus, socialiai atsakingas... Visa tai taip nesuderinama, kad belieka mestis į kraštutinį tradicionalizmą ir pradėti neigti visas tas iš Vakarų Europos ateinančias „tolerastų nesąmones” kaip svetimą ir mūsų tradicijas griaunančią jėgą. Jie pasirašinėja peticijas, reikalaujančias uždrausti viską, ko nebuvo romantiškai įsivaizduojamoje XX a. pradžios smetoniškoje Lietuvoje, kunigaikščių ir vaidilučių Didžiojoje kunigaikštystėje arba pseudoistorinėje Sarmatijoje. Buriasi į grupes socialiniuose tinkluose ir gąsdina vienas kitą „Youtube” filmukais apie Norvegijoje atimamus iš tėvų vaikus ir Belgijoje įteisintą pedofilų partiją. Naująja jų pranaše tapo Milda Bartašiūnaitė iš sekso ekspertės persikvalifikavusi į juventalinės justicijos žinoves. Perfrazuojant vieną greitųjų paskolų bendrovės reklaminį šūkį, nedavė Gintaras Steponavičius, duos Petras Gražulis...

Atmetusio patriarchalinius stereotipus tėvo tyko grėsmė nuslysti į kitą kraštutinumą ir iškart tapti vyriškos lyties supermama - organiškų sauskelnių, vaikiškų aliejukų ir ekologiškų košyčių ekspertu, kas pusvalandį įkeliančiu į „Instagram” vežimėlio su apsidergusiu bambliu nuotrauką, kol to vaiko mamytė siaučia po klubus su draugėmis ir vandens parke pažindinasi su raumeningais macho. Gerai apmokamas darbas jam reikalingas nebent tam, kad iš jo galėtų išeiti į tėvystės atostogas. Jo automobilis - dyzelinis vienatūris, kurio salono transformacijos ir vaikiškų kėdučių tvirtinimo galimybės svarbesnės už variklio galią bei valdymo savybes. Jo lytį nustatyti galima tik pagal asmens kodą, o barzda želia, kad vaikams būtų už ko tampyti.

Tėvystė XXI a. Lietuvoje tapo tokiu sudėtingu iššūkiu, o gyvi pavyzdžiai - tokie neįkvepiantys, kad puikiausiai suprantu žmones, kurie egoistiškai mėgaujasi gyvenimu savo malonumui ir profesine karjera atidėdami vaikų klausimą priešpensiniam amžiui. Planetoje, kurios gyventojų skaičiaus didėjimas kelia grėsmę visoms ekosistemoms, vaikų darymas jau seniai nėra pareiga ar prievolė. Bet, kaip liudija mano asmeninė buvimo tėvu patirtis, vargai ir nepritekliai pasimirš, o tėvystės suteiktą džiaugsmą prisiminsite visą gyvenimą.

Ar kontrabanda galėtų išmaitinti Lietuvą?

Tikrasis Lietuvos žmonių kūrybiškumas pasireiškia
slepiant gabenamas per sieną cigaretes. VSAT nuotrauka

Vos tik viešoji įstaiga „Lietuva be šešėlio“ pristatė „Šešėlio žemėlapį“ internete, tautiečiai puolė žymėti taškus, kuriuose, jų manymu, nelegaliai prekiaujama alkoholiniais gėrimais, tabako gaminiais ir degalais. Daugiausiai didžiuosiuose miestuose, o pasienio savivaldybėse, kur šiukšlių dėžėse nerasite lietuviškomis banderolėmis pažymėtų cigarečių pakelių - vos vienas kitas. Jeigu, pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos apklausos, net 62 proc. Lietuvos gyventojų pateisina kontrabandą, nors tik trečdalis prisipažįsta, kad ją perka, tai kodėl nė vienas iš jų išrinktų politikų tiesiai ir atvirai nedrįsta pasiskelbti atstovaujančiu kontrabandininkų interesus?

Teisinti kontrabandą ir šešėlį, žinoma, yra siaubingai nepatriotiška, gal net nusikalstama. Todėl ir pabandysiu pabūti „velnio advokatu”. Ne tik išdėstyti argumentus, kodėl kontrabandą galima pateisinti, bet ir pristatyti galimą Lietuvos, kaip iš kontrabandos gyvenančios šalies, viziją.

Kai balsavome referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą, informacijos apie jos vieningą akcizų politiką agitatoriai stengėsi neminėti. Lietuva drauge su kitomis naujosiomis ES narėmis išsiderėjo šiokį tokį pereinamąjį laikotarpį, ir naiviai manėme, kad per tą laiką ne tik kuro bei rūkalų kainos, bet ir mūsų pajamos bent priartės prie senųjų europiečių algų vidurkio. Juolab niekas negalėjo prognozuoti, kokios akcizinių prekių kainos bus pas mūsų kaimynus baltarusius ir rusus.

Pati idėja apmokestinti kurą akcizais, viršijančiais jo kainą be mokesčių, remiasi klaidinga prielaida, kad kuro vartojimą reikia mažinti, tarsi važinėjimas automobiliu būtų kažkoks žalingas įprotis kaip rūkymas arba alkoholio vartojimas. Tokiu būdu sukeltos kuro kainos ne tik brangina visas kasdienio vartojimo prekes, kurias juk reikia kažkaip atvežti į parduotuves arba pirkėjų namus, bet ir nekonkurencinga paverčia bet kokią ūkinę veiklą. Daugybės verslo rūšių neverta nė pradėti, nes didelės transporto išlaidos jas paverčia nuostolingomis. O kai viskas taip brangu, brangsta ir darbo jėga - kas gi dirbs už pinigus, kurių neužtenka kelionėms į darbą ir cigaretėms.

Brangus kuras lemia ir netolygią šalies teritorinę plėtrą. Žmonės tūno susigrūdę ankštuose blokinių daugiabučių  kambarėliuose, atiduoda didžiąją savo pajamų dalį už jų nuomą ir šildymą, o atokesnėse vietovėse lyg po Didžiojo maro griūva niekam nereikalingi apleisti namai. Pernelyg brangu važinėti į darbą, už kurį mokama vidutinė alga, ne tik šimtą, bet ir kelias dešimtis kilometrų. Toks nesveikas kuro branginimas grindžiamas dar ne taip seniai komunistais save vadinusių Europos kairiųjų ir žaliųjų prielaida, neva mažiau važinėdami galime sulėtinti klimato kaitą, o nuosavas automobilis - buržujų privilegija. Jaukioje pamiškėje gyvenančią šeimą su keliais vaikais, besidžiaugiančią žalumynais iš savo daržo, paežerėje sirpstančiomis žemuogėmis ir žydinčios pievos kvapais, jie norėtų priversti utilizuoti kantriai tebetarnaujančią 20 metų senumo „Audi 100”, sugrūsti į socialinį būstą mieste ir priversti važinėti visuomeniniu transportu. Ko neišvarė iš tėviškės pokario stribai, mokestinėmis priemonėmis išvarys sava valstybė.

Lietuviškas sugebėjimas prisitaikyti prie pakitusios aplinkos, rasti spragų įstatymuose, išgyventi ir verstis net tada, kai, atrodytų, jau nebėra iš ko, perduodamas iš kartos į kartą. Nepasitikėjimo visomis valdžiomis genas ypatingai stiprus provincijoje, kur įskųsti baltarusišku dyzelinu prekiaujantį kaimyną vis dar yra taip pat amoralu, kaip uždegti jo kluoną ar išprievartauti ožką. Iš pavydo tai kartais padaroma, bet skundikas visada smerkiamas, o nukentėjusiojo dėl jo skundo gailimasi. Paprotinė teisė, prieštaraujanti oficialiajai teisinei sistemai, kuo puikiausiai atsispiria bet kokiai propagandai per žiniasklaidos priemones ir valdžios sugalvotoms socialinėms akcijoms.

Turėdami tokias gilias tradicijas, vieną kartą galėtumėm pabandyti pažvelgti į akcizinių prekių kontrabandą ne kaip į grėsmę, bet kaip į galimą šalies ūkio plėtros kryptį. Visiškas ES išorinės sienos kontrolės atsisakymas neįmanomas ir netgi nereikalingas. Formaliai vykdydami visus įsipareigojimus Europai ir laikydami pasienyje veiklą imituojančius, bet prastai finansuojamus pareigūnus, galime sėkmingai tapti iš kontrabandos gyvenančia šalimi. Išlaikant tą pačią retoriką apie kovą su „šešėliu”, pakaktų neoficialių aukščiausių šalies vadovų patarimų muitinės ir pasienio policijos struktūroms kuo rečiau pastebėti, ką veža sieną kertantys automobiliai su lietuviškais numeriais, o toliau viskas susiklostytų savaime. Kontrabanda galėtų išmaitinti kelis kartus daugiau, negu dabar ja verčiasi, ne vien tik pasienio miestelių gyventojų. Už mūsų juk milžiniška ir nepasotinama ES vidaus rinka su astronominėmis kuro ir rūkalų kainomis. Vežk kiek nori ir tai bus tik lašas jūroje. O uždirbtus pinigus kontrabandininkai leis ten, kur gyvena - netaupydami apsipirkinės prekybos centruose, remontuosis automobilius, statysis namus, kirpsis plaukus ir valgys restoranuose. Valstybė praras po kelis šimtus milijonų litų per metus akcizų, bet tikėtina, kad keliskart daugiau atgaus per padidėjusį PVM surinkimą. O jeigu neatgaus, bus galima dar kartą sumažinti finansavimą muitinei.

Nugalėtoju galima tiesiog būti

Šv. Pranciškus sakydavo pamokslus paukščiams, o aš nuo vėlyvos vaikystės, viską, kas geriausio yra atėję į galvą, suformulavau vaikščiodamas po mišką - grybaudamas ar šiaip bastydamasis. Ir tik vėliau atradau, ką suteikia paprastas banalus savo kiemo žolės pjovimas.

Mintyse kalbėti su savimi ar Dievu tikriausiai įmanoma ir mieste, bet ten kažkas visuomet nutraukia, įsiterpia, klausia, reikalauja dėmesio. Jei ne tiesiogiai, tampydami už skvernų ir reikalaudami centų, tai anoniminiu šurmuliu, transporto srautu, tiesiog akyse kintančia aplinka. Turi arba neišsiskirti iš bendro srauto, arba taikstytis, kai numindo ausis.

Mažesniame mieste save girdėti lengviau jau vien todėl, kad tas srautas juda lėčiau, bet prisideda visiškas privatumo nebuvimas, kai kaimynai iš gretimos laiptinės žino apie mane tai, ko nė pats nežinau. Kiekvienas sutiktas arba mokėsi su mano žmona vienoje klasėje, arba prisimena kelias tėvo jaunystės eilėraščių eilutes. Emigravęs iš sostinės į Druskininkus dešimtmetį bandžiau prie to priprasti. Paprasčiausiai negalvoti, kas ir ką šneka už nugaros. XX a. besibaigiant, darėsi vis aiškiau, kad tai gresia visišku susmulkėjimu, kai pačiam pradės darytis įdomu santykiai tarp vietos politikų buvusių žmonų ir jas pakeitusių jauniklių. Arba kažkas labai šapranauskiškai baisaus.

Daugelis druskininkiečių iki šiol nesupranta, kaip galėjau būtent tuo metu, kai kurortas, jų supratimu, atgimė naujam gyvenimui, pabėgti už poros dešimčių kilometrų ir apsigyventi kažkur tarp pelkių kaip koks Šrekas. Pabrangęs automobilio kuras suėda tai, ką sutaupau šildydamasis malkomis, bet pinigai čia nėra tokie svarbūs. Svarbiausia, kad po darbo dienos užsidaręs kiemo vartus atsiduriu savo privačiame pasaulyje tik su artimiausiai žmonėmis, šunimi ir katinais, kurmiais ir kėkštais, žydinčiomis obelimis ir alyvomis. Ir su žole, kuri viename kiemo gale užauga per sprindį, kol nustumiu vejapjovę į kitą.

Žolės pjovimas yra ypatinga meditacijos rūšis, kurią psichoterapeutai turėtų prirašyti savo pacientams kaip veiksmingą profilaktikos priemonę nuo daugybės dvasios ligų. Kai kiti pjauna, o jūs žiūrite - neveikia. Tada ima erzinti benzininio variklio triukšmas ir išvis sunku suprasti, kaip kažkam gali teikti malonumą toks iš pirmo žvilgsnio nekūrybingas darbas. Tik tada, kai pats einu paskui vejapjovę ir jaučiu, kaip mano pastangomis netvarkingų stiebų chaosas virsta civilizuota, sukultūrinta erdve, mintyse tariami žodžiai jungiasi į prasmingus sakinius. Net kai jie lieka neužrašyti, tarsi paukščiams perskaitytas pamokslas, jau vėliau galiu iš atminties traukti pusfabrikačius būsimiems tekstams. Atsargiai apuostyti, ar dar nesugedę, tinka maišyti su šviežiomis aktualijomis, ar neprasmardins jų priplėkusiomis užpraeito amžiaus ideologijomis.

Norėjau rekomenduoti bičiuliui vejapjovę, atsidariau „Klippo” tinklalapį, o ten parašyta, kad nuo šiol šio prekinio ženklo sodo technika bus pardavinėjama tik Skandinavijoje. Apmaudu, kad nesame verti skandinaviškos kokybės. Bet galiu suprasti ir „Husqvarna” koncerno politiką - nupirko legendinį, bet smulkų gamintoją, perkėlė jo ištobulintas technologijas į savo brangiausius profesionalios serijos gaminius ir ko daugiau reikia? Tiesa, kad sąžinė būtų rami, kurį laiką eksponavo „Klippo” vejapjoves visuose didžiausiuose savo prekybos salonuose, nors jų labai ir nereklamavo. Bet lietuviui bet kokią techniką duok kuo pigiau, o jei solidaus gamintojo, tai „kaip naują”, vos 10 metų naudotą iš Vokietijos.

„Jūs esate vienas iš nugalėtojų,”- rašo man elektroniniu paštu „Euro Millions” pasivadinęs adresatas skidopedro1990. Žinau, esu ir be sukčiaus dovanų, bet jaučiuosi dėkingas kad tai priminė. Išgalvotus laimėjimus tegul pasilaiko, nes man ta žinia su pinigais nesisieja. Nugalėtoju arba pralaimėjusiuoju galima tiesiog būti.

Kai mes čia ne ypatingai pompastiškai minėsime Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, labai norėčiau, kad ten, pomirtiniame pasaulyje, visiems žuvusiems susprogdintose žeminėse, nušautiems išdavusių bendražygių ir išmėsinėtiems stribynuose kažkas viską žinantis pasakytų, jog būtent jie tame kare nugalėjo. Ir tik nereikia jų vardu spekuliuoti, neva ne už tokią Lietuvą padėjo galvas, nes čia nepakanka vienam darbo, kitam savaip suprasto teisingumo, o ir į valdžią vėl ir vėl pro visokias landas grįžta anų stribų vaikai ir anūkai. Jų aukos kaina esame laisvi, o visa kita kaip norėsime, taip ir susitvarkysime - pirmiausiai savo kieme, paskui gatvėje, savivaldybėje, šalyje.