Tikrųjų grėsmių pakeitimas klastotėmis

Juodkalnijos riaušių policijos susidūrimas su homofobais

Šeštadienį ketinu lankytis Vilniuje. Ne, visai ne ten, kur jūs pamanėte. Nors, kai jau apie tai prakalbome, jeigu pavyktų kažkaip sustumdyti iš anksto numatytus ir suplanuotus darbus, tikriausiai mielai prisidėčiau prie žygiuosiančių Gedimino prospektu „Baltic Pride 2013” dalyvių. Bet ne todėl, kad jų organizatoriai ir dalyviai man būtų kaip nors ypatingai simpatiški, o tik norėdamas paerzinti visą tą šventesnių už Popiežių veidmainių, tautinio tyrumo sergėtojų, vakarykščių pedofilų medžiotojų ir primityviausiomis priemonėmis populiarumo siekiančių ciniškų politikų minią, kuriai vien žinia, kad tokios eitynės šioje šalyje gali įvykti, jau bent pusmetį neduoda ramybės.

„Kas Jums taip įkando, kad taip rūpi? Kokios vaikystės traumos, koks nepasitikėjimas savimi ar kitais, kas dar? Žmonės nori pasivaikščioti. Na ir kas? Nori apie savo teises ir problemas pareikšti - kuo tai gąsdina jus? Gal bijote, kad jūs ar jūsų vaikai dėl to gėjais taps?”- vieno iš daugybės homofobiškų komentarų autoriaus antradienio vakarą socialiniame tinkle „Facebook” paklausė Seimo narys Remigijus Šimašius.

Galėčiau paspėlioti, ar panašia homoseksualumo užkrečiamumo teorija nesivadovavo ir LRT administracija, „Baltic Pride 2013” reklaminius vaizdo klipus sugalvojusi ženklinti S raide, kuri reiškia, kad jie skirti rodyti tik suaugusiems ir tik po 23 valandos. Bet mieliau patikėsiu, jog taip LRT tikėjosi išvengti aršiausių tradicionalistų, užmiegančių fotelyje su mezginiu rankose iškart po „Panoramos”, pasipiktinimo laiškų ir skundų.

Pataikavimas neišmanymui, tamsumui, bukam agresyvumui ir prastam skoniui nieko bendro su tikra demokratija neturi. Prabilus gėjų priešui numeris vienas Petrui Gražuliui, įsitikinusiam, neva eitynės prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, kolegos Seimo nariai patyliukais kikena, užuot nuoširdžiai patarę, kol nevėlu, užsirašyti į vakarinę mokyklą ar kokį suaugusiųjų švietimo centrą, kur sužinotų apie pasaulį bent tai, ką privalo išmokti kiekvienas pagrindinės mokyklos moksleivis. Susirgęs net ir ne pačia baisiausia liga, tikrai nenorėčiau, kad apie tai, kokią diagnozę nustatyti ir kokį gydymą skirti, drauge su mano šeimos gydytoja nuomonę reikštų ir balsų dauguma spręstų jos kabineto sienas lyginantis tinkuotojas-dažytojas, kelios gretimo prekybos centro kasininkės ir nuobodžiaujantis taksistas. Nuvilkęs į autoservisą neužsivedantį automobilį, tikiuosi, kad prie jo darbuosis bent jau išmanantis, kaip veikia vidaus degimo variklis, automobilių remonto specialistas. O jeigu pamatyčiau, kad atsidaręs variklio dangtį meistras bando išvaryti gedimo dvasias smilkalais ir šamano būgnelio garsais, vargu ar atlaidžiai šypsodamasis laukčiau seanso pabaigos.

Žinodami, kad nemaža jų rinkėjų dalis dėl išsilavinimo stokos, ilgalaikio žalingų įpročių poveikio ir paprasčiausio tingėjimo lavintis lengvai patiki visomis sąmokslo teorijomis, artimiausio kelio į populiarumą ieškantys politikai, užuot pasiūlę efektyvius didžiausių mūsų valstybės problemų sprendimo būdus ir minias įkvepiančias naujas idėjas, pasiūlo jiems vieną ar kelis priešus, kurie kalti dėl visų nelaimių. Pasiūlo pakeisti tikras problemas įsivaizduojamais pavojais.

Gėjai ir lesbietės su kažkokiomis nesuprantamomis savo teisėmis, klastingi lenkai su savo W raide, šulinių vandenį nuodijantis „Chevron” ir dar koks nors vienadienis abiturientės užpakaliuko skandaliukas puikiai gali užpildyti pirmuosius dienraščių puslapius ir televizijos žinių laidų anonsus, nepalikdami viso to srauto suvokėjui jokios galimybės susiorientuoti, kaip tuo pat metu patyliukais uždusinamos visos energetinės nepriklausomybės galimybės, prarandamas brangus laikas vykdyti struktūrines reformas ir laidojami per rinkimus išdalinti visuotinės gerovės pažadai. Tikrųjų grėsmių pakeitimas klastotėmis nebūtinai vyksta pagal iš anksto suplanuotą kokių nors priešiškų jėgų planą. Nors ir negalėčiau visiškai atmesti tokios galimybės, man lengviau įsivaizduoti stichišką labai skirtingus interesus bei tikslus turinčių asmenų bei jų grupių veikimą.

Būdamas lietuvių tautybės, Romos katalikų tikėjimo heteroseksualiu, vedusiu mylimą moterį, baltaodžiu vidutinio amžiaus vyriškiu, negaliu suprasti, kokią grėsmę man galėtų kelti tai, kad kitataučiai, kitų rasių ir homoseksualūs asmenys, moterys, vaikai bei senoliai šitoje šalyje nebus diskriminuojami. Gatvėje pamatęs už rankų susikabinusią lesbiečių porą juk nepradėčiau abejoti savo šeimos tvarumu, o praėjęs sinagogos patvoriu jau tikrai neįsivaizduočiau, jog tai kaip nors pakenks mano sielos išganymui. Jei priimu žinią, kad kitoks tai nereiškia nenormalus, tai pats nuo to netampu mažiau normaliu. Jeigu įvairovėje nėra jokios grėsmės, tai kokių galų tuomet kažkam gali prireikti šeštadienį mesti visus darbus ir bandyti neleisti Gedimino prospektu pražygiuoti „Baltic Pride 2013” dalyviams ir įnirtingai grumtis su jų eiseną saugosiančiais policijos pareigūnais?

Mūsų vaikams gali tekti išmokti dirbti

Vakarais naują koncertinę programą pristatantis žiogų orkestras primena, kad vasara jau persirito į antrąją pusę, man nespėjus išgirsti žmonos prašymų sukelti į palėpę žieminius rūbus. Tokiu metu vis rečiau įjungiamas televizorius pasakoja senas žinias apie sausrą Dzūkijoje, o už lango visai padoriai krapnoja, todėl susigundžiau patikrinti, ar anapus Ilgio pelkių žemėlapyje atrastas miškelis tinka grybapjūtei. Paaiškėjo sukrečianti žinia, kad jau šeštus metus gyvenau vos už pusantro-poros kilometrų nuo tikro grybinio pušyno, o voveraičių rinkti važinėdavau į kitą rajoną.

Kur ne kur pakrūmėse dar užsilikę stambių pernokusių žemuogių, prašosi nurenkamos mėlynės, jau prisirpo ir avietės - visas gėris vienu metu. Taip ir šokinėju nuo grybų prie uogų ir vėl atgal, kol sutemsta, o jau ieškant kelio namo prikimba įkyri mintis: jeigu sakom, kad provincijos gyventojai masiškai emigravo, tai kas tuomet nugrybauja miškus? Juk negrįžta specialiai iš Norvegijos ar Airijos savo kazlėkų nusirinkti. Prieš porą dešimtmečių mūsų buvo trys su puse milijono, o dabar neliko nė trijų, bet prekybos centruose prie kasų vis vien nusidriekia eilės, nors pačių parduotuvių pagausėjo bent kelis kartus. O pažvelgus, kiek prekių vidutinis pirkėjas susikrauna į vežimėlį, sunku patikėti, kad šioje šalyje išvis kas nors gauna minimalią algą arba neturi darbo. Politikai virkauja dėl tuštėjančių kaimų, bet pravažiuodamas matau daugiau pakeistų naujais langų ir stogų, negu užkaltų ir nuplėšytų. Sako, čia, pasienio krašte, visi važinėja kontrabandiniu kuru, bet kurorto degalinėje irgi eilė, kas antras pilasi po pilną baką ir dar dešrainį užsisako. Greičiau atgal į miškus, kol niekas neišsišaipė, kad praeitame amžiuje pagamintas ir tikriausiai tiek pat laiko neplautas tik mano vieno automobilis.

Verkšlenti ir skųstis interneto naujienų portalų komentaruose, kaip varganai visi gyvename, o rytoj tai jau ištiks visiška katastrofa, nes ekonomika žlugs, prie euro priraišioti litai kartu su jais pavirs beverčiais popieriukais, jaunimas išvažiuos, o senimas išmirs, žemė užaugs mišku, o iš Lietuvos liks tik vietovardis ant aprūdijusio kelio ženklo, seniai nebemadinga. Bet iš inercijos kažkas tebedejuoja, tarsi paskutinis baliaus svečias, vežamas namo tebetraukiantis užstalėje pradėtą dainą.

Vėlyvojo brežnevizmo epochoje, kai pradėjau eiti į mokyklą, visų mano bendraamžių tėvai kažką gamino. Jei nedirbo pramonės įmonėse, tai, blogiausiu atveju, vairavo autobusą arba mokė vaikus. Po trijų dešimtmečių dairausi, ką veikia mano bendraamžiai, ir atrandu, kad visi tapome vadybininkais, tarpininkais, konsultantais, kuriame strategijas ir įsisaviname fondų finansavimą, atstovaujame ir perpardavinėjame tai, ką pagamino ir sukūrė kiti. Gal čia koks kartos prakeiksmas, nes dešimtmečiu jaunesni už mus nesukdami sau galvos dirba Norvegijos fabrikuose ir Londono statybose, o pasilikusieji Lietuvoje ir pradėjusieji savo verslą bent patys supranta už ką gauna pinigus.

Mus, dabartinius keturiasdešimtmečius, tikriausiai bus sugadinusi XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios patirtis ir lengvai uždirbti pinigai per 2004-2008 m. nekilnojamojo turto kainų kilimą. Visagalis internetas keičia pasaulį taip, kad spekuliaciniai sandoriai, pasinaudojant kažkieno nežinojimu, kad vakar buvęs perpus pigesnis daiktas dabar jau pabrango, baigia išnykti. Vien tik draudimo srityje be darbo liks ištisa govėda nieko kito veikti nemokančių agentų, nes drausti automobilį, gyvybę arba turtą specializuotuose interneto tinklalapiuose patogiau ir greičiau. Kas antras kaimo pensininkas, sumanęs parduoti žemės sklypą ar mišką, jau moka pažiūrėti internetiniuose skelbimų portaluose, kiek panašus objektas gali būti vertas, ir pats pasiskelbti. Saldžiabalsis tarpininkas, suokiantis, kad pažįsta žmogų, kuris žino telefono numerį pirkėjo, kuris kažkam sakė, kad ieško būtent tokio nekilnojamo daikto, jau turėtų pradėti mokytis kito amato. Nes jo turima informacija nė sudilusio skatiko neverta - pirkėjas su pardavėju tiesiogiai randa vienas kitą internete.

Artėjame prie ribos, kada internetinės prekybos konkurenciją pradės jausti nevirtualios parduotuvės. Persilaužimas ateina netgi sparčiau, negu keičiasi žmonių kartos. Kartą pradėję naudotis internetine bankininkyste, žmonės pamažu atsikrato ir nepasitikėjimo parduotuvėmis, kurių fiziškai negali pačiupinėti, o pardavėjui - paspausti rankos. Viena kita žiniasklaidos paviešinta pirkėjų mulkinimo istorija arba pinigus rinkusios, bet prekių neatsiuntusios parduotuvės istorija šį procesą sulėtina, bet nesustabdo.

Todėl nuogąstauju, kad mūsų vaikams, jeigu norės rasti savo vietą šitame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, teks išmokti iš tikrųjų kažką dirbti. Ir dairytis ne į savo tėvų, o į senelių pavyzdžius. Tų pačių, kuriuos dar neseniai niekinome už senamadišką apsukrumo stoką.

Kodėl netikintiesiems prisireikia katalikiškai pasilaidoti?

Lietuvos paštas ką tik atsiuntė man į redakciją įspūdingą gėlių puokštę. Paštas yra tokia mandagi įstaiga, kuri mane pasveikina visų didžiųjų kalendorinių švenčių bei gimtadienio proga. Kažkas yra pasakęs, kad verslo dovanos stiprina draugystę, tai negi pulsiu ginčytis, kad neesmi vertas. Ačiū. Dabar kabinete dominuoja širdžiai mielas laidotuvių kvapas. Tada ir prisiminiau, kaip seniai bebuvau jaukiose lietuviškose laidotuvėse su velionio šarvojimu troboje, o ne laidojimo namuose, „Graudžių verksmų” giedojimu, po alyvomis rūkančiais kostiumuotais kaimynais.

Pirmadienio vakarą, išsiskleidęs 6 metrų ilgio kopėčias, rankiniu pjūklu pjausčiau stogą siekiančias seno uosio šakas. Saulei jau leidžiantis į Ilgio pelkes, storiausią šaką pjoviau tampydamas pjūklą abiem rankom.

„Laikykis, nukrisi,”- sako iš apačios genėjimo procesą stebinti mano žmona. Pagalvojau, kad myli. Arba šiaip nemėgsta iš anksto neplanuotų švenčių. Pavyzdžiui, laidotuvių.

Man pačiam tai laidotuvės patinka gerokai labiau už, pavyzdžiui, vestuves. Žinoma, atmetus patį netekties faktą, skausmą... Iš tiesų tai ir man sudėtinga nuo viso to atsiriboti ir aptarinėti laidotuves vien kaip reginį. Vėlinių metu nuo to emocinio krūvio pabėgti būtų dar sunkiau, todėl apie tai rašau dabar, kai nėra nė menkiausios progos.

Su vestuvėmis nėr ką lyginti - net ir pačios kukliausios dulkėto provincijos bažnytkaimio bėdžiaus laidotuvės būna gerokai skoningesnės už bet kurias blizgių žurnalų dėmesio sulaukiančias elitines vestuves. Jau vien todėl, kad jų dalyviai dažniausiai rengiasi tamsiais rūbais, vengia sentimentalios puošybos ir neturi pretenzijų kažką nustebinti. Labiausiai man gaila, kad baigia išnykti velionio šarvojimo namuose tradicija. Suprantu, kaip tai nelabai patogu daugiabučių gyventojams, bet kaime ar miestelyje, nuosavame name gulėti karste man būtų gerokai jaukiau, negu rūsčioje šarvojimo salėje, iš kurios ką tik išnešė kitą karstą ir eilėje jau laukia dar vienas šviežias lavonas.

Kai XX a. devintajame dešimtmetyje, per patį vyšnių žydėjimą, buvo laidojamas mano senelis Adomas, tą mirusiojo poreikį paskutines paras pabūti savo namuose tiesiog buvo galima pajusti. Iš trobos į ūkinius pastatus paskubomis buvo išnešti visi daiktai. Viename namo kambaryje gulėjo pašarvotas senelis, o kitame sustatyti ilgi stalai suolai giedotojams susėsti. Žvakių, eglišakių, gėlių ir svečiams pavaišinti troškinamų kotletų su bulvėmis kvapai susiliejo su lietaus ir pašnibždomis tariamų užuojautos žodžių garsais.

Giedoti laidotuvėse buvo ypatinga garbė, kurios neatsisakydavo nė vienas klausą ir kažką panašaus į balsą turintis senolis. Didesnėje parapijoje giedorius taip ir keliaudavo iš namų į namus, kol išlaidodavo visus jaunystės draugus ir ateidavo laikas pačiam būti atgiedotu. Laidotuvių organizatoriams tekdavo sukti galvas, įpilti ar neįpilti giedotojams ko nors stipresnio, o jei jau įpilti, tai kaip apskaičiuoti kiekį, kad visiems užtektų, bet gedulingas giedojimas nevirstų užstalės bliovimu.

XX a. pradžios laidotuvių tradicijos sėkmingai išgyveno visą sovietmetį. Iš atokių vienkiemių suvažiavusi pirmoji miestiečių karta svajodavo bent pasilaidoti nuo vaikystės pažįstamame tėviškės kalnelyje, priglaudusioje jų tėvus ir tėvų tėvus. Kita karta ir senoliai, kurių nebuvo kam į tėviškę parvežti, jau atguldavo žvilgsniu neaprėpiamose ir nuobodžiose kaip blokinių daugiabučių namų mikrorajonas didmiesčių kapinėse. Bet pačios laidotuvės keistis pradėjo tik neseniai, kai šarvoti imta laidojimo namuose, o iš to pusėtinai uždirbantis verslas ėmė diegti Vakarų Europoje ir JAV nusižiūrėtas laidojimo madas. Kapinių puošyba ir paminklų mados vertos atskiro nagrinėjimo, todėl prie jų nė nesiartinsiu, tik užsiminsiu, kad skonio ir santūrumo ten, mano supratimu, gerokai mažiau, negu pačiose laidotuvių apeigose.

Užtat negaliu nepaminėti reguliariai mūsų žiniasklaidos iki nacionalinio skandalo išpučiamų istorijų, kai vienas ar kitas klebonas atsisako katalikiškai palaidoti, jo žiniomis, su Katalikų Bažnyčia savęs netapatinusio mirusiojo. Man, kaip katalikui, kraujas užverda skaitant tokių straipsnių komentarus, kuriuose skaitytojai dažniausiai dalijasi savo neišmanymu, Bažnyčią prilygindami kažkokiai viešąsias paslaugas teikiančiai įstaigai, kuri, jų supratimu, tiesiog privalo gražiai, greitai ir patogiai surengti gedulingas šv. Mišias ir viską, kas prie to priklauso. O vien užuomina, kad velionio artimieji tokia proga galėtų atsilyginti kunigui kažkokia pinigine auka, įžeidžia juos tarsi koks satanistų šokis ant šviežiai supilto kapo.

Suprantu, kodėl lietuviškoji katalikybė neskuba atstumti visų tų iš tradicijos tik krikštytis, tuoktis ir pasilaidoti krikščioniškai pageidaujančių, bet su gyvai tikinčiųjų bendruomenei savęs nepriskiriančių žmonių - laukia, gal bent į gyvenimo pabaigą pradės ieškoti ryšio su Dievu. Be to kažkaip nemalonu būtų pripažinti jau seniai akivaizdžią tiesą, kad iš 60-70 proc. apklausose save pavadinančių katalikais gyventojų gal tik kas dešimtas reguliariai dalyvauja šv. Mišiose ir domisi tikėjimo dalykais. Prisipažinus, kad esame apgailėtina mažuma, tektų pripažinti ir tai, kad neturime jokios teisės reikalauti reguliuoti likusių bendrapiliečių gyvenimą pagal mūsų religinės moralės normas. Propaguoti jas galime savo asmeniniu pavyzdžiu, kuriuo aplinkiniams norėtųsi sekti ir taip galbūt atrasti tikėjimą.

Ar Europa pasiruošusi pasukti Lietuvos parodytu keliu?

Dž. G. Barysaitės nuotrauka

Valstybės diena, kurią švęsime šį savaitgalį, tikriausiai yra tinkamiausia proga savęs paklausti, ar iš tiesų pavyko politinis projektas, kažkada pradėtas vienintelio mūsų karaliaus Mindaugo, o šiandien virtęs Lietuvos Respublika. Ypač dabar, kai mūsų Prezidentė, pristatydama Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžią Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, džiaugiasi vadovaujanti šaliai „kuri puikiai žino, kaip nelengva priimti sunkius sprendimus ir kokia jų tikra kaina, bet kartu supranta, kokios naudos galima tikėtis, kai tokie būtini sprendimai priimami”. Ar mes tikrai galime būti pavyzdžiu visai Europai, ir ar ta Europa yra pasirengusi mus tokiu pavyzdžiu pripažinti?

Mes visada mokėmės iš Vakarų - nuo pat Mindaugo karūnavimo, Jogailos ir Vytauto parvežto krikšto iki šių dienų, kai skausmingai mokomės taikyti europietiškus žmogaus teisių standartus. Net ir sovietmečiu, kai oficialaus gyvenimo gaires nustatinėjo TSKP suvažiavimai, paskelbdami tai kukurūzų sodinimo, tai darbo drausmės stiprinimo vajų, mes patyliukais dairėmės, kaip ten, supuvusiuose kapitalistiniuose vakaruose gyvenama. Ir kopijavom šukuosenas, rūbų madas, mokėmės groti jų muziką, džiaugėmės ir didžiavomės kiekvienu per geležinę uždangą pervežtu daiktu. Pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmetis buvo tikra europietiškumo mokykla, kai, išsikėlę sau tikslą įstoti į Europos Sąjungą, derinome įstatymus, prekių ir paslaugų standartus.

Šiandien, kai mums patikėta pusmetį pažaisti, neva vadovaujame visai Europai, galime tiesiog kuo pavyzdingiau atlikti patikėtą vaidmenį. Arba pasakyti tai, ko patys senieji europiečiai labai nenori pripažinti: jų išskirtinė padėtis pasaulyje jau nebėra sektinas pavyzdys.

Europos Sąjungą vienija ne bendra istorija, kultūra, vertybės, prekybiniai ryšiai ar valiuta. Istoriją mes suprantame skirtingai - Prancūzijos komunistui Stalinas yra nereikšmingų klaidelių padaręs herojus, o Latvijos patriotui - karo nusikaltėlis. Stokholmo socialiniuose būstuose gimę musulmonai tikrai nešokinėjo per Joninių laužą drauge su kaimynystėje apsigyvenusiais statybininkais iš Leipalingio. Britai ir lenkai puikiausiai apsieina be euro. Estai bendra Europos valiuta didžiuojasi, o graikai ją keikia.

Likusio pasaulio fone Europa pirmiausiai išsiskiria aukštu kainų, mokesčių ir socialinės gerovės lygiu. Gyvenantieji tame gerovės rezervate nuo vaikystės žino, kad valstybė pasirūpins užtikrinti ne tik pamatines žmogaus teises, bet ir sotų gyvenimą. Dirbdamas tą patį darbą, kaip ir Kinijos ar Rytų Europos darbininkas, vakarų europietis gauna dešimtis kartų didesnę algą. Paslaugų ir prekių kainos, ypač kuro bei akcizais apmokestinamo tabako bei alkoholio, taip pat aukštesnės. Tas burbulas pūtėsi ne vieną dešimtmetį, profesinėms sąjungoms spaudžiant darbdavius didinti algas, o vyriausybėms patyliukais didinant mokesčius, kad surinktų lėšų dosniai socialinės pagalbos sistemai finansuoti. Verslas į tai reagavo perkeldamas gamybą į pigesnės darbo jėgos šalis, o Europoje liko tik paslaugų sektorius ir išsipūtęs valstybės aparatas, išlaikomas skolintais pinigais. Šiandien Europa neturi nei žaliavų, kaip Rusija, Australija ir Kanada, nei konkurencingos darbo jėgos, kaip Kinija ir Indija, nei technologinio pranašumo. Europiečiai tebemano, kad tai tik laikina krizė, dėl kurios kalti neatsakingai paskolas dalinę bankai, statistiką klastoję graikų politikai ar socialinio atsakingumo stokojančios korporacijos.

Ar savo pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpiu Lietuva gali parodyti pavyzdį, kuriuo neišvengiamai teks sekti Vakarams - vidinės devalvacijos ir konkurencingumo didinimo kelią? Parodyti galime, bet vakarų europiečiai nepasiruošę tokiu pavyzdžiu sekti.

„Nors lietuvių patirtis yra unikali, ji negali būti naudojama kaip modelis įveikti finansų krizę. Už ekonomikos atsigavimo slypi tiesa, kad didelė gyventojų dalis buvo nuskurdinta. Tokia padėtis, kai minimalus darbo užmokestis siekia 300 eurų, kai kainų lygis nesiskiria nuo vidutinių Europos standartų, o 10-20 procentų šalies gyventojų emigruoja, nes jie neturi namie galimybių, negali būti pavyzdžiu Europos politikai,”- tėškė mums į veidą vokiečių laikraštis „Frankfurter Rundschau“.

Atsakymas labai paprastas: niekur nesidėsite, mielieji, teks dirbti daugiau ir už mažesnes algas, susilaikyti nuo skolinimosi vartojimui ir prisiminti, kaip mokėjo taupyti tarpukario bei pokario kartos. Teks atsisakyti to, ką toliau savo nosies nematančios profesinės sąjungos manosi iškovojusios visiems laikams, ir jokie mitingai ar gatvės riaušės to nepakeis.

Mūsų Prezidentės kalboje nuskambėjo atsargus priekaištas politinės valios stokojantiems Europos politikams vargu ar bus išgirstas. Bet kuri lietuvišką išėjimo iš krizės būdą pasirinkusi Vyriausybė bet kurioje Vakarų Europos šalyje bus nušluota per artimiausius rinkimus. Panašiai, kaip alkoholikas turi nusiristi iki visiško dugno, prarasti darbą, šeimą, namus, kad galų gale pasiryžtų pripažinti savo ligą ir pradėti blaivų gyvenimą, Europą dar turi ištikti gerokai didesni sunkumai, kad rinkėjai galų gale patikėtų, jog skaudus lietuviškas kelias neišvengiamas. 

Brazauskienės moratoriumą reikėtų taikyti visiems mirusiems politikams

Minint trečiąsias Algirdo Mykolo Brazausko mirties metines iš naujo užvirė ginčai, kaip reikėtų įamžinti Prezidento atminimą. Pasipylė siūlymai velionio vardu pervadinti tiltus bei elektrines ir tik Prezidento našlė Kristina Brazauskienė pasiūlė 10 metų moratoriumą tokiems sprendimams. Retai pritariu ponios Brazauskienės nuomonei, bet šis atvejis yra kaip tik toks. Tik moratoriumo, mano supratimu, reikėtų ilgesnio - ne 10, o bent 25 ar 50 metų. Ir visai ne todėl, kad, kaip sakė K.Brazauskienė, „po kiekvienos diskusijos vėl pasipila purvo lavina”.

Vienam iš septyneto antikinių graikų išminčių, spartiečiui Chilonui, priskiriamas posakis „Apie mirusius gerai arba nieko” šiuolaikiniame pasaulyje jau tapo beprasme atgyvena. Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher mirties dieną beveik devyni šimtai kairiųjų pažiūrų britų ir žmonių iš kitų šalių prisijungė prie „Facebook” grupės, kviečiančios, atsiprašant, nusišlapinti ant jos kapo, o apie kritiškus jos viso gyvenimo veiklos vertinimus neverta nė užsiminti.

Mirtis neišvengiamai keičia mūsų santykį su viešu asmeniu. 1994 m., nusišovus Kurt Cobain, „Nirvana” albumų pardavimas, žinoma, padidėjo, dar labiau tai buvo juntama po Michael Jackson mirties 2009-aisiais ir Whitney Houston 2012 m., bet ar dėl to jų įrašyti muzikos kūriniai tapo geresni ar blogesni? Tokie klykiančios iš susijaudinimo popdievaičius garbinančių paauglių minios susižavėjimo pliūpsniai yra įprasti ir prognozuojami. Tik abejoju, ar jų elgesio modelį privalome perimti, vertindami naujausių laikų savo šalies istoriją.

Netrukus tapsime ištisos kartos politikų, kurie tapo žinomi 1988-1990 m., išėjimo liudininkais. Sąjūdiečių, komunistų, disidentų ir kolaborantų... Paskaitę jų biografijas, įsitikinsite, kad daugumos jų amžius artėja prie tos ribos, kada tik Aukščiausiajam žinoma, kada ir kuri liga pakirs. Jeigu nuspręstumėm vien tik Nepriklausomybės akto signatarų vardus suteikti naujoms gatvėms, tektų ne tokį jau mažą miestelį pastatyti.

A.M.Brazausko biografijoje visada liks neištrinami faktai, kad jis buvo ir pirmuoju šiuolaikinės Lietuvos Respublikos Prezidentu, ir aukščiausiu lygiu kolaboravo su okupantais, iškildamas iki Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus. Pabandykite įsivaizduoti Viši kolaborantų režimo prezidento Philippe Petain vardu pavadintą gatvę Prancūzijoje. Nedidelei daliai mūsų visuomenės, sovietinėje praeityje gebančiai įžvelgti negrįžtamai prarastą aukso amžių, tas kolaboravimas yra didesnis nuopelnas už A.M.Brazausko darbus, nuveiktus einant Lietuvos Respublikos Prezidento ir Premjero pareigas. Bet dar daugiau yra tų, kuriems A.M.Brazausko pavyzdys padeda apsiginti nuo sąžinės priekaištų už tai, ką veikė sovietmečiu. Už visus kompromisus ir principų išdavystes, prisitaikymą, melą ir veidmainystę. Ir nė kiek neabejoju, kad yra žmonių, kuriems santrumpa AMB buvo ir dar ilgai liks keiksmažodžiu.

K.Brazauskienės sugalvotas moratoriumas, dėl kurio terminų dar reikėtų apsispręsti, galėtų būti taikomas visiems mirusiems politikams. Paminklas kapinėse ir daugiau nieko. Gal už tokį pasiūlymą labai nesupyks profesorius Vytautas Landsbergis ir Prezidentas Valdas Adamkus, jeigu tiki, kad jų vaidmuo bus deramai vertinamas ir po tų 25 ar 50 metų. Per tą laiką šiandieniniai Lietuvos gimnazistai, baigę istorijos studijas įvairiuose pasaulio universitetuose, be mūsų kartai neišvengiamai būdingų meilės ir neapykantos santykių aprašys XX a. antrosios pusės istoriją.

Mūsų kartai reikėtų statyti paminklus dviejų XIX a. sukilimų veikėjams, prisiminti XX a. pradžios šviesuolius, keistuolius ir išsišokėlius. Jeigu koks plačiai žinomas viduramžių kraugerys būtų kilęs iš mano kaimelio, ko gero, pats inicijuočiau paminklo statybą. Aptikęs Thomas Harris romane „Hanibalas: pradžia“ („Hannibal Rising”), kad autoriaus išgalvota jos pagrindinio veikėjo Hanibalo Lekterio pilis buvo kažkur Pietų Lietuvoje rimtai svarsčiau galimybę tą vietą „atrasti” kur nors nuosavoje žemėje ir sukurti patrauklią lankytiną vietą turistams. Ir mažiausiai nerimavau, kad H.Lekteris mėgo užkandžiauti savo priešų mėsyte.

Didžiagrybiška Druskininkų šeimininko garbė

Ar jau ragavote pirmųjų šios vasaros grybų? Ne iš prekybos centro šaldiklio, o pačių susirinktų arba nupirktų iš pakelėje jais prekiaujančios strazdanotos dzūkaitės. Brangu? Pabandykite patys atsikelti su aušra ir per pamiškių žolynuose spindinčią rasą nubristi iki pušynėlio, kuriame per naktį iš po samanų geltonuoja Dzūkijos auksas – voveraitės. Arba suprasti, kodėl šito krašto žmonės net ir miške vengia aptarinėti vietinės politikos aktualijas arba prabyla kone mintinai išmoktomis standartinėmis viešųjų ryšių specialistų surašytomis frazėmis.

Voveraitės mus gelbėjo per visas krizes ir sunkmečius. Kai tik dzūkui tapdavo nepakeliamai sunku, nebelikdavo nei darbo, nei uždarbio, jis visuomet atsigręždavo į mišką. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai kaime nebeliko kolchozų, o stiprių ūkininkų, galinčių samdyti mažažemius ar neverslius kaimynus dar nebuvom užsiauginę, miestuose ir miesteliuose po privatizavimo užsidarinėjo gamyklos, o į Europą be vizų negalėjome ištrūkti, prasidėjęs grybų supirkimo vajus šitame miškingame krašte tapo svarbiausiu maitintoju. Neužmiršiu, kaip gausiai baravykai ir voveraitės dygo 1997-ųjų rudenį, prieš pat Rusijos krizę. Ir jau šiame amžiuje, kai vienas kitam perpardavinėdami pamiškių sodybas ir sklypus išpūtėme jų kainas tiek, kad nebeliko kam įsiūlyti, miškas padėjo sulaukti geresnių laikų.

Garsiausi dzūkų oligarchai, seniai praradę pojūtį, kur baigiasi nuosavi ar bičiulių kiemai bei verslai, o prasideda viešosios erdvės bei interesai, juk irgi nuo grybukų supirkinėjimo pradėjo. Galima sakyti, kad iš tos pačios grybienos, kaip ir jų nuolankūs pavaldiniai išaugo. Bene iš grybų supirktuvių laikų bus ir tas naujarusiškai arogantiškas požiūris ne tik į kukliai monetas už priduotą grybukų pintinę delne spaudžiantį vargetą, bet ir kiekvieną savo kelyje į politikos Olimpą sutiktąjį. Tada jau nebestebina poreikis puikuotis „Maseračiais” ir puoštis blizgiais kostiumais, dabinti negrįžtamai užvaldytą kurortą įvairiaspalvių trinkelių beskonybe bei dvaro menininkų nulipdytais avinais ir pasagomis.

Aną savaitę didžiagrybiška Druskininkų šeimininko garbė buvo įžeista net kelis kartus iš eilės. Pirmiausia „Transparency International“ Lietuvos skyrius išdrįso paskelbti šalies savivaldybių neskelbiamų derybų būdu vykdytų viešųjų pirkimų statistiką ir paminėti Druskininkų savivaldybę, tokiu būdu su statybų kompanija „Parama“ pernai sudariusią 19,5 mln. Lt įvertintą sutartį. Druskininkų savivaldybės administracijos direktorei Vilmai Jurgelevičienei teko skubiai vaidinti nepelnytai įžeistą ir įrodinėti, kad čia būta ne šiaip neskaidraus sandorio, o „išskirtinio gerosios praktikos pavyzdžio”. Kažkaip niekas neprisiminė, kad tos pačios „Paramos“ valdomos įmonės yra dosniai rėmę Lazdijų socialdemokratus, kurie savo ruožtu bendroje Lazdijų – Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje į Seimą išvedė Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoją Kristiną Miškinienę.

Antru įžeidimu tapo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pradėtas tyrimas, ar Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, viešai reklamuodamas dienraštį „Lietuvos žinios”, nepažeidžia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų. Labiausiai šio tyrimo išvadų turėtų laukti Seimo narys Viktoras Uspaskichas, prieš dešimtmetį gavęs pylos nuo etikos sargų už kėdainietiškų agurkėlių reklamą. Jeigu R.Malinauską VTEK išteisins, jam bus proga skelbti, kad visa agurkėlių istorija tebuvo politinis susidorojimas, nes kitiems, štai prašom, už tą patį veiksmą nieko nekliūva.

O baisiausiai Druskininkų šeimininką įžeidė Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, išdrįsęs sunerimti dėl išsipūtusių savivaldybių skolų. Sunku pasakyti, kokios veislės šuva tarp jų perbėgo, juk dar visai neseniai Lietuvos bankas net Druskininkams skirtų proginių monetų buvo nukaldinęs bei kurorto merui padovanojęs.

Oficialiai Druskininkai, pasak mero R.Malinausko, dabar yra pasiskolinę „apie 17 – 18 mln. litų”. Tik niekas neskaičiuoja, kiek savivaldybė yra įsiskolinusi paslaugas jai teikiančioms įmonėms bei savivaldybės įmonės – kitiems verslo subjektams. Ir neskaičiuos, nes viešai priminti, kad buhalterijoje kabo išrašyta savivaldybei ir kelis mėnesius neapmokėta sąskaita, išdrįsęs verslininkas kito neskelbiamų derybų būdu rengiamo viešojo pirkimo jau tikrai nesitikėtų laimėti. Beliktų išeiti į mišką, o paskui atsisėsti pakelėje su voveraičių krepšiu ir stebėti, kaip sostinės kryptim švilpia skolon išdailinto kurorto grožybių per savaitgalį pakerėti ponai ir ponios.

Pažangiai mokyklai vaikų nereikia

Sėdėdamas automobilyje, priparkuotame prie didžiausios seno miestelio krautuvės, ir laukdamas, kol žmona sukomplektuos iškylai sodyboje prie laužo būtinų prekių krepšelį ir atstovės eilę prie vienintelės veikiančios kasos, mėgstu paslapčia stebėti vietinius žmones. Žemuogėmis kvepiančioje Merkinėje, Veisiejuose ar Seirijuose per dešimtmetį beveik neliko vaikų ir pensinio amžiaus vyrų. Pastarieji tiesiog išmirė, palikę savo moteris našlauti, o vaikai dabar gimsta kažkur toli nuo čia, Londono priemiesčiuose ar Norvegijoje.

Mažesniuose dzūkų kaimuose ir tarpumiškių vienkiemiuose išvis gyvena vien našlės, o vasaros savaitgaliais suvažiuojantys poilsiautojai jau net nebesistebi, kad nebėra ką pasamdyti žolės nušienauti ar per vasaros audrą perkūnijos perskeltą medį susmulkinti. Nebėra kaime vyrų, išnyko kaip neprisitaikiusi rūšis, neatlaikiusi gal klimato kaitos, gal ruginukės stiprumo. O be jų ir vaikai nesigauna, juolab ir moterų amžiaus vidurkis jau toks, kad draugėn suėjus kalba krypsta ne apie krikštynas, o apie vietą po pušele ant smėlio kalvos, šalia tėvulio ir motulės, anksčiau išėjusių brolių ir seserų.

Susitaikę su žinia, kad mūsų seniai nebe tie iš M.Mikutavičiaus dainos trys milijonai, o labai greitai, kai šitos našlės mus paliks, nebus nė dviejų, neskubame atitinkamai pertvarkyti savo valstybės. Tarsi greitųjų paskolų prisiėmusiam studenčiokui, atrodo, kad rytoj ar poryt viskas gal kaip nors savaime pasikeis, susitvarkys, gal loterijoje aukso puodą išloš ar paveldės nepažįstamo tolimo giminaičio turtus. Neišlošime ir nepaveldėsime. Kitaip nebus, nei emigrantai čia urmu visi sugrįš, nei gimstamumas pasidarys kaip Vidurio Afrikoje. Svetimšalių, trokštančių apsigyventi Lietuvoje, eilės jei kada ir išsirikiuos, tai tik tam, kad gautų galimybę keliauti toliau į Europą, kur pašalpos riebesnės ir socialiniai būstai geresni už mūsų Seimo viešbutį.

Kol gyventojų mažėja, valstybės ir savivaldybių įstaigos bei įstaigėlės nė nemano atitinkama proporcija susimažinti. Jiems, matai, reikia vykdyti įstatymų deleguotas viešojo administravimo funkcijas ir teikti viešąsias paslaugas. Nesvarbu, kad tuoj nebeliks kam tomis paslaugomis naudotis. Kokio nors ryšio čia net nereikia ieškoti, nes valstybės tarnyba skirta tarnauti valstybei, o ne kažkokiems nepribrendusiems suvokti jos misijos gyventojams.

„Lietuvos žmonės gali daug. Tačiau mūsų pažangos stabdžiu tampa riboti valdžios gebėjimai,”- metiniame pranešime Seimui sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Brangų ir ribotų gebėjimų valstybės aparatą net sunkmetis neprivertė susimažinti bent tiek, kiek mažėjo mokesčius uždirbančio verslo pajamos. O jau dabar, kai po truputį atsigauname, gebėjimai bus didinami pučiantis ir steigiant naujus etatus.

2013 m. pradžioje Lietuvoje gyveno vos 543,8 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus. Palyginti su 2012 metų pradžia, vaikų skaičius sumažėjo 12,5 tūkstančio. Sumažėjus mokinių, nepanaudotos mokinio krepšelio lėšos būdavo grąžinamos į Valstybės biudžetą ir atitinkamai privalėjo trauktis visos švietimo įstaigos.

Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, pasitaręs su socialiniais partneriais vadinamomis pedagogų profsąjungomis ir Lietuvos savivaldybių asociacija, tą procesą bando pasukti atgal. Vaikų skubiai prigimdyti arba iš Trečiojo pasaulio šalių importuoti neplanuojama. Planuojama nepanaudotus nesamų vaikų nesamų krepšelių pinigus palikti švietimo sistemai. Vaikų mažės toliau, o pedagogų - ne. Tiesiog idealus planas, pagal kurį teoriškai vaikų gali ir visai nelikti nė vieno. Sistema juk dirba ne jiems, o „socialiniams partneriams”. Ministras siūlo mažinti reikalavimus vidurinėms mokykloms sudarant 11-as klases, taip pat reikalavimus vidurinėms mokykloms, pretenduojančioms tapti gimnazijomis, dėl mokinių mažėjimo neuždarinėti kaimų mokyklų. Skamba išties gražiai, patriotiškai. Tik vaikų nuo to kaimuose nepadaugės, o pastatus toliau reikės šildyti, mokėti algas mokytojams. Tai lyg vienam važinėtis po miestą septynviečiu visureigiu - gražu, bet šiek tiek neekonomiška. O jei apsimesti, kad gali sau tai leisti, bando ne kelias įmones valdantis verslininkas, o bedarbis, kurio vaikai nemokamai maitinami, kaimynams bus ne tiek pavydu, kiek juokinga.

Pažadai neuždarinėti mokyklų ir nemažinti darbo vietų mokytojams buvo bene visų 2012 m. Seimo rinkimus laimėjusių partijų programose ir padėjo jiems pelnyti ne vieno dėl savo ateities nerimaujančio pedagogo balsą. Bet kodėl už paramą jiems turėtų būti atsilyginama suteikiant pirmenybę kitų visuomenės grupių sąskaita? Medikai irgi norėtų gauti algas negydydami pacientų, autobusų vairuotojai - važinėtis be susikaupti trukdančių keleivių, o kalėjimo prižiūrėtojai - saugoti tuščias kameras. Ir pakaks to primityviojo liberalizmo, neva pinigus jiems kažkas turi uždirbti!

„Scanpix“ nuotrauka