Laisvės dieną patikėkime, kad okupantus išprašėm visiems laikams

1993 m. rugpjūčio 31 d. Algirdo Sabaliausko nuotraukoje:
okupantai nešdinasi iš Lietuvos

Paskutinės vasaros dienos jau visai atsiduoda rudeniu, o rytais smilgų viršūnėse besisupantys voratinkliai žėri prieš saulę jau nevasariškai šaltos rasos lašeliais. Žinau, dar bus šiltų dienų, kai sukaitus nuo obuolių rinkimo ar malkų skaldymo norėsis ir į ežero gelmę stačia galva pūkštelėti, bet vanduo jau išvėsęs, arčiau priėjus visai nebevilioja. Tas žinojimas, kad jau viskas, vasara su visais savo malonumais negrįžtamai praėjo, neapleis net ir tokiomis dienomis, nuspalvindamas jas rudeninio liūdesio atspalviais. Tarsi kokiose veteranų sporto varžybose, kur visi dar stengiasi atrodyti žvalūs ir energingi, bet iš tiesų tik iš paskutinių jėgų daro tai, kas jaunystėje pavykdavo nė nesistengiant.

Sočiai palaistyti miškai negaili grybų visiems, išskyrus dzūkus. Ar mums to lietaus kliuvo gerokai mažiau, ar per vasaros karščius lengvi mūsų smėlynai taip išdžiūvo, kad reikia daugiau laiko grybienai atsigauti, bet šios savaitės pradžioje neradau nė vieno baravyko net ir tose vietose, kur jie tiesiog privalo tokiu metu išdygti.

Rugpjūtis pasibaigs Laisvės diena, primenančia kiek jau metų gyvename be svetimos kariuomenės savo šalyje. Kol ji nebuvo mandagiai išprašyta, bet kada galėjom sulaukti kažkokios provokacijos, po kurios taikdarių vėliavas iškėlę okupantai vėl išriedėtų į mūsų miestų gatves. Taip būta Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, Padnestrėje, Kryme. Negaliu ramiai klausytis, kai kas nors apsimeta nematantis skirtumo tarp okupacinės sovietų armijos ir šiomis neramiomis dienomis atvykstančių į pratybas Baltijos šalyse NATO sąjungininkų. Pirmieji įsiveržė nekviesti, žudė ir prievartavo, o išsinešdino tik Sovietų sąjungai subyrėjus. Antrieji atvyksta tik todėl, kad primygtinai prašome, nors galėtumėm patys gerokai daugiau prisidėti prie savo šalies saugumo.

Ilgą laiką išlaidos krašto apsaugai buvo ta biudžeto eilutė, nuo kurios progai pasitaikius galima vis ką nors nukirpti ir pridėti garsiausiai rėkiantiems biudžetininkams. Šiandien pritilo tie politikai, kurie dar neseniai jums kalbėjo, kad niekas čia mūsų nepuls, su Rusija reikia draugauti, o ne pyktis, be to, panorėjusi ji galėtų užimti Baltijos šalis vos ne per valandą ir joks NATO mūsų neapgins. Kai kas patyliukais ir dabar tą gerai išmoktą giesmelę naujienų portalų komentaruose ar užstalėje kartoja, nors per Ukrainos įvykius jau galėjo aiškiai įsitikinti jos klaidingumu.

NATO ne tik aiškiai patvirtino, kad įsipareigojimai bendrai ginti kiekvieną šios organizacijos narę išlieka svarbiausiu jos principu, bet ir siunčia savo naikintuvus saugoti mūsų oro erdvę, kad bet koks agresorius pirmiausiai susidurtų būtent su jais. Tik visiškai nesiorientuojantis šiuolaikiniame pasaulyje žmogus, kurio žinios pasibaigia tarnaujant sovietinėje armijoje politruko įkaltais į galvą šūkiais apie jos galybę, patikėti, jog šių dienų Rusija karine galia gali bent iš tolo prilygti NATO pajėgoms. Konvenciniame kare, nenaudojant branduolinio ginklo, kurio panaudojimas reikštų visos žmonijos susinaikinimą, Rusijos armija būtų sunaikinta taip pat greitai, kaip „nenugalimosios“ Sadamo Huseino pajėgos. Technologinė, kokybinė ir kiekybinė NATO persvara tokia didelė, kad apie Baltijos šalių ir Lenkijos užpuolimą bei karą su Vakarais net ir Rusijoje viešai kliedėti drįsta tik agresyvusis juokdarys V.Žirinovskis.

Ukrainos įvykiai mus pamokė, kad gerokai didesnė tikimybė sulaukti ne atviro puolimo, o kažkokio smulkaus neva vidinio konflikto, kuriame dalyvautų nedidelė grupelė vietinių „koloradinių“ aktyvistų ir perrengti savanoriais talkininkais Rusijos diversantai. O pati Rusija įsikištų tik „humanitariniais tikslais“, norėdama apginti savo tautiečius ir prisidengdama taikdarės vaidmeniu. Sugriauti tokius planus galėtų tik greita sprendimus priimančių politikų ir juos įgyvendinančių specialiųjų pajėgų reakcija. Ukrainos rytuose buvo praleista daug brangaus laiko, kol Donecko ir Luhansko separatistai užiminėjo pastatus ir puldinėjo pasieniečių dalinius. Tuomet juos dar galima buvo nesunkiai suguldyti snukiais į asfaltą, bet tam stigo politinio sprendimo ir veiksmingų pajėgų. Tikra antiteroristinė operacija prasidėjo tik išrinkus naująjį šios šalies prezidentą P.Porošenko.

Lietuvoje turime specialiųjų operacijų pajėgas, kovos patirties įgavusias Afganistane, bet tokiu metu reikia jas didinti ir aprūpinti visa būtina įranga. Iš mūsų Prezidentės taip pat galime tikėtis, kad sprendimas priešintis agresijai būtų priimtas nedelsiant, anksčiau, negu Seime to klausimo svarstymai paskęs ginčuose ar teroristus reikia medžioti lyg kiaulių maru apkrėstus šernus, ar pradėti su jais derėtis.

Druskininkiečiai turi teisę žinoti

Viliaus Semeškos nuotrauka

Stengiuosi nematyti rudens ženklų kaip pusamžis vyriškis vis bandantis užšukuoti plikę jam likusiais plaukais, bet šiomis dienomis saulės šviesa krito į kiemą jau visai kitu kampu, negu vidurvasarį, o žiogai už lango taip įsitriukšmavo, kad teko pagarsinti televizorių, ko iškart pasigailėjau. Kai išgirstu per naujojo sezono anonsus žodį „soriukas”, tiesiog fiziškai žiaukčioti pradedu tarsi kokį plaukų gniutulą prarijęs.

Panašiai galima būtų sureaguoti, kai Druskininkų savivaldybė išplatino pranešimą, kad „viena pirmųjų atsiliepė į Ūkio ministerijos iniciatyvą prisijungti prie Geros verslo praktikos memorandumo, taip pat ragino ir Druskininkų verslininkus, įmones, įstaigas bei organizacijas sąžiningai perskaičiuoti kainas pasitinkant eurą”. Tik neužsiminė, kaip sąžiningai perskaičiavo „pagalvės mokesčiu” vadinamą kurortinę rinkliavą 2 litus konvertuodama į 1 eurą.

Šią savaitę keturi Druskininkų savivaldybės tarybos opozicionieriai – Juozas Šarkus, Donatas Mizaras, Karolis Kaklys ir Juozas Kudarauskas – kreipėsi į merą Ričardą Malinauską, siūlydami į rugpjūčio 26 d. Planuojamo surengti tarybos posėdžio darbotvarkę įtraukti klausimą „Informacija apie tilto per Nemuną remontą“. Pasak opozicijos atstovų, pastaruoju metu jie „gauna daug Druskininkų savivaldybės bendruomenės narių paklausimų dėl tilto per Nemuną kapitalinio remonto darbų eigos.“

Nors šių darbų užsakovas yra Druskininkų savivaldybės administracija, bet dar liepos pabaigoje, kai „Druskininkų naujienų“ praktikantas Saulius Jakučionis ėmė aiškintis, kodėl sustojo tilto remonto darbai, vietinė valdžia savivaldybės viešųjų ryšių specialistės Ramunės Šeštokienės asmenyje nusikratė atsakomybės, tvirtindama, kad tilto remontas finansuojamas iš Lietuvos Respublikos Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų, kurios baigėsi.

„Druskininkų savivaldybė kreipėsi į LR Vyriausybę, Susisiekimo ministeriją ir Lietuvos automobilių kelių direkciją, prašydama dar šiais metais skirti papildomų lėšų tilto remonto darbams tęsti“, - sakė R.Šeštokienė.

Taip ir liko neaišku, kokiu būdu Druskininkų savivaldybė nurodė tiltą remontuojančios ribotos atsakomybės bendrovei „Tilts“ filialo „Mo – 24” atlikti darbų už 282 tūkstančiais litų didesnę sumą, negu turėjo gauti iš Kelių priežiūros ir plėtros programos. Skolos vilkosi dar nuo 2013 m., kai taip pat buvo užsakyta daugiau darbų, negu būta pinigų. Galų gale statybininkų kantrybė baigėsi ir jie išvažiavo namo. „Mo – 24” vadovas Ivanas Pavlovas prognozuoja, kad kitais metais, savivaldybei gavus Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų, darbus bus galima pratęsti gegužės mėnesį.

Pasak Druskininkų savivaldybės tarybos nario K.Kaklio, toks tilto remonto sustabdymas visam rudens – žiemos – pavasario laikotarpiui reiškia, kad daug ką teks daryti iš naujo.

„Įsivaizduokite, kaip druskininkiečiams žiemą teks važinėti ta vienintele tilto eismo juosta, kuri ir dabar duobėta, provėžuota... Kas iš jos liks, kai prasidės rudeniniai lietūs, pašals, pasnigs, vėl atleis, vėl pašals...“- nuogąstauja liberalas.

Jo kolega dr. J.Šarkus taip pat stebisi tokiu darbų planavimu. Jo teigimu, bet koks remonto darbų stabdymas tokiam ilgam laikotarpiui gerokai išaugina bendrą jų kainą. Ponas Juozas sako, kad druskininkiečiai turi teisę žinoti, ar ilgai dar teks stovėti eilėse prie tilto šviesoforų, laužyti savo automobilius arba iš Kalviškių į Baltašiškę važinėti per visą miesto centrą ir naująjį Parko tiltą, sukuriant spūstis M.K.Čiurlionio gatvėje. Turi teisę žinoti, kokios lėšos mūsų tilto remontui bei kitiems darbams buvo numatytos Kelių priežiūros ir plėtros programoje ir kaip jos panaudotos.

Belieka laukti Druskininkų savivaldybės tarybos posėdžio – jeigu vietinei valdžiai šioje užsitęsusioje užsitęsusio remonto istorijoje nėra ko slėpti nuo bendruomenės, tai klausimas bus ne tik įtrauktas į darbotvarkę, bet ir išsamiai į jį atsakyta.

Jei ne Šventoji PaPapė, tai gal Augustininkai?

Augustówo kurortas garsėja vandens pramogomis,

kurių taip stinga Druskininkuose

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, savaitę atostogų praleidęs Palangoje, parašė naujienų portalui „Delfi“ išties linksmą straipsnį, pavadintą „Palanga turi išnykti“. Ekonomistas konstatavo, kad šio kurorto problema yra ta, kad joje yra tiesiog per daug žmonių. Todėl esą trūksta tinkamų apgyvendinimo vietų ir žmonės nakvoja sandėliukuose ar tvarteliuose, kavinių savininkai, žinodami, kad jos nebus tuščios, nesistengia rūpintis nei patiekalų, nei aptarnavimo kokybe. Vietoje Palangos, N.Mačiulio manymu, turi atsirasti 35 kilometrus rytine Baltijos jūros pakrante besidriekiantis tripolis, apjungiantis Palangą, Šventąją ir Papę – Šventoji PaPapė (angl. Holy Underbreast).

Kuo rimčiausiai tokį patrolinimą perskaitęs Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros profesorius Ramūnas Povilanskas ėmėsi aiškinti, kad „ekonomisto pasvarstytai yra provokacinės mintys ir nesąmonė“.

Nekantriai laukiu Nerijaus Mačiulio atvykimo poilsiauti į Druskininkus. Tripolis jungiantis Druskininkus, Veisiejus ir Augustów būtų dar drąsiau, nes papiktintų ne tik humoro jausmą išsioperavusius mūsų kurorto lyderius, bet ir visus lenkofobus, tvankiomis rugpjūčio naktimis sapnuojančius košmarus, kaip po renovuotą Sveikatingumo parką vaikštinėja Józef Klemens Piłsudski.

Naujojo tripolio pavadinimą paliksiu sugalvoti pačiam N.Mačiuliui, bet šiokių tokių argumentų, kodėl jo verkiant reikia, galėčiau parankioti jau dabar.

Pastarąją savaitę, uždarius senąjį Druskininkų tiltą per Nemuną, kurorto centras tiesiog springsta automobiliais. Centrinėje M.K.Čiurlionio gatvėje lėtai važiuojantys ir pro langus besidairantys poilsiautojai susimaišė su prekes į parduotuves gabenančiais sunkvežimiais ir po darbo skubančiais namo ar į paplūdimį vietos gyventojais.

Beje, apie tuos paplūdimius – atskira kalba. Jūros, kaip visi žinome, Druskininkuose, skirtingai negu Palangoje nėra ir tikriausiai greitai neatsiras. Visokie dirbtiniai jos pakaitalai gerai atrodo kompiuterinėse vizualizacijose, bet tikro vandens telkinio pakrantės neatstojo ir neatstos. O vienintelis Vijūnėlio tvenkinio paplūdimys, nors ir sutvarkytas už europinius milijonus, neatitinka kurorto dydžio. Jei gerai pamenu, praeitame amžiuje ši Druskininkų bėda, beje, buvo minima ne vienoje rimtų mokslininkų studijoje tik dabar nerandu šaltinių, kuriuos galėčiau cituoti.

Veisiejai

Lazdijų rajono ežerai, telkšantys abipus kelio iš Druskininkų į Lenkiją, šitą problemą kuo puikiausiai išspręstų. Jau dabar vidurvasarį ten suvažiuoja nuo įkaitusio asfalto bėgantys vilniečiai, kauniečiai, alytiškiai ir netgi druskininkiečiai, apsistoja kaimo turizmo sodybose ir stovyklavietėse, dairosi nuo Kailinių kaime pastatyto apžvalgos bokšto.

Lenkai, kurį laiką buvę svarbiausiais Druskininkų svečiais, prieš keletą metų nuo mūsų nusigręžė. Kalbama, kad dėl to kaltas ne tik jiems nepalankus lito bei zloto keitimo santykis, bet ir visos įtampos mūsų šalių politikų. Druskininkiečiai kurį laiką džiūgavo, kad svečius iš Lenkijos pakeitė rusai. Šitie didesnius arbatpinigius palieka, be to, kurorto verslui lengviau rasti aptarnaujančio personalo, mokančio susikalbėti rusiškai, negu lenkiškai.

Dabar, kai Vladimiro Putino režimas pasirinko konfrontacijos su Vakarais kelią, jau niekas neabejoja, kad anksčiau ar vėliau jis pradės varžyti ir savo piliečių keliones į „supuvusių Vakarų“ šalis. Kadangi visose Rusijos gyventojų apklausose esame įvardijami kaip pikčiausi jų priešai, jokios druskininkiečių pastangos demonstruoti draugiškumą rusams jau nepadės. Net jei ant stulpų, vietoje „Caro apatiniais“ pravardžiuojamos kurorto 220 metų jubiliejaus atributikos iškabintų Georgijaus juosteles, rusų turistų srautas vis mažės ir mažės, kol visai užsirauks.

Todėl mums reikia bendro su lenkais projekto, kuris paskatintų šios šalies turistus čia atkeliauti. Bendrų su lenkais projektų druskininkiečiai jau yra įgyvendinę – Augustówe atnaujintas Žygimanto Augusto skveras, o Druskininkų senųjų gydyklų parke įrengtas muzikinis fontanas, pėsčiųjų takai ir suoliukai poilsiui, parko apšvietimas, pasodinti nauji želdiniai ir gėlynai, rekonstruotas Grožio šaltinis, mineralinio vandens biuvetė, parko centre pastatytas paminklas karaliaus Žygimanto Augusto garbei, simbolizuojantis Druskininkų ir Augustów kurortų bendradarbiavimą. Bet geriausiai šiuos du kurortus galėtų sujungti dviračių takas iš Druskininkų į Augustówą, integruojantis jau esančius takų fragmentus ties Lazdijų Baltajo ežeru, Veisiejais ir Druskininkų „Snow arena”. Įsivaizduokite, kad lenkai atvyksta į savo Augustów kurortą, palieka ten automobilius ir dviračiais keliauja į Druskininkus, pakeliui išsimaudydami Veisiejų krašto ežeruose, aplankydami muziejus, bažnyčias, dvarus... Tektų įrengti daugiau atokvėpio vietų, o prie jų kaip mat pradėtų kurtis turistus aptarnaujantis verslas: užeigos, karčemos, kepyklėlės, sūrinės, moteliai ir hosteliai.

Mūsų krašte apsilankęs „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas, žinoma, geriau už mane paskaičiuotų ar realu tikėtis gauti pinigų iš ES struktūrinių fondų tokioms nemenkoms investicijoms į viešąją infrastruktūrą ir kokią dalį Druskininkų, Lazdijų bei Augustówo savivaldybėms tektų finansuoti iš savų arba skolintų lėšų. Man svarbiausia, kad dviračių tako trasa būtų tiesiama pro mano sodybą ir kada nors, išėjęs į pensiją, galėčiau per tvorą pardavinėti turistams raudonskruosčius dzūkiškus obuoliukus.

Kur mus nuveš ekoveidmainystės traukinys?

Druskininkų savivaldybės nuotraukoje:
dyzelinis traukinukas važinėja pėsčiųjų ir dviračių takais

Vilnietis Robertas su žmona, uošve ir dviem žaviais vaikučiais keletą dienų svečiavęsis puikiajame Druskininkų kurorte užsuko į „Druskininkų naujienų“ redakciją pasidalinti įspūdžiais. Liaupses, kaip gražiai žydi gėlės, praleisiu, nes tai jau ne kartą girdėta. Suklusau, kai svečias pradėjo pasakoti, kaip jam žingsniuojant pėsčiųjų taku Druskonio ežero pakrantėje teko skubiai trauktis nuo motorinės transporto priemonės be valstybinio numerio. Iškart supratau, kad pono Roberto vaikus išgąsdino naujasis mūsų savivaldybės pirkinys – dyzelinis traukinukas, vežiojantis turistus.

Formaliai žiūrint tas traukinukas tikrai yra motorinė transporto priemonė, todėl svečio teiginys, kad ją reikėtų ir registruoti, ir techninę apžiūrą atlikti ne iš piršto laužtas. Niekur neradau, kad Kelių eismo taisyklės motorinėms transporto priemonėms leistų važinėti pėsčiųjų takais: „Draudžiama važiuoti veja, šaligatviu, pėsčiųjų taku arba užvažiuoti ant jų, išskyrus tuos atvejus, kai užvažiuoti ant šaligatvio krašto leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai“.

Dėl važinėjimo pėsčiųjų takais traukinuko policijai niekas dar neskuba skųsti, nes gerokai įdomiau atrodo pati jo įsigijimo istorija. Druskininkų savivaldybės projektas „Kaimynus jungiantis ekologinis turizmas“ įtrauktas į projektų, finansuojamų pagal „Bendradarbiavimo per sieną Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos programą“. Gražioji ir ekologiškoji šio projekto dalis – Druskininkų dviračių takų atnaujinimas. Bet įsigytoji transporto priemonė, mano supratimu, su ekologija turi tiek pat bendrybių, kaip ir bet kuris senas „VW Passat“, vežiojantis dyzeliną bei cigaretes iš Gudijos. Tiesa, mano minėtasis pasatas labiau „jungiantis kaimynus“, nes traukinukas, kaip skelbiama, per sieną nevažiuos.

Tokia ekoveidmainystė jau netgi nestebina po to, kai ekologai viešai sukritikavo Druskininkų keltuvų per Nemuną projektą. Priminsiu, kad tas visiškai pramoginis įrenginys finansuojamas iš Klimato kaitos mažinimo programos lėšų. Projektą vertinusiems Aplinkos ministerijos ekspertams toks būdas gauti pinigų nepasirodė amoralus – kaip gi čia stabdysi tokio progresyvaus kurorto plėtrą.

Galite drauge su politikais juoktis iš tokio mano susirūpinimo klimato kaita ir sakyti, kad pinigai nekvepia, o svarbiausia juos paimti, kad tik Druskininkams būtų geriau. To gerumo pastaruoju metu mums jau per akis. Pakanka pasižiūrėti, kokį vaizdą transliuoja internetinė kamera iš tuščios arba pustuštės Druskininkų slidinėjimo arenos, pasivaikščioti tiltu, kurio remontas sustabdytas iki kitų metų, pasidomėti savivaldybės ir jos įmonių finansiniais įsipareigojimais.

Užtat pinigų valdančiosios daugumos žygdarbius šlovinančiam leidiniui nepristinga. Tuo metu, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas skelbė sprendimą, kad tas leidinys leidžiamas pažeidžiant Visuomenės informavimo įstatymą, keliuose Druskininkų krašto kaimuose prie stulpų ir stotelių įrengtos pašto dėžės jam platinti. Tarsi apsimestų nežinantys, kad leidinį labai greitai reikės uždaryti – ko ne puota maro metu?

Greičiau negu afrikinis kiaulių maras plinta kitas ne ką mažiau pavojingas užkratas, dažniausiai vadinamas druskininkietiška separatizmo liga. Toliau leidžiamas ne tik Druskininkų, bet ir Raseinių valdžios savigyros organas, sukurtas pagal druskininkietišką pavyzdį, nepaisant Žurnalistų etikos inspektorės išvadų ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo. Ir žinoma, viena pirmųjų žinią apie naują tokio organo numerį socialiniame tinkle „Facebook“ palaikino Druskininkų valdžios leidinio redaktorė, vis dar nenorinti suprasti, kad taip tarnaudama politikams nusižudė kaip žurnalistė.

Kartą išdavus esminius žurnalistinės garbės principus ir leidus save paversti laisvos žiniasklaidos naikinimo bei valdančiųjų politinių oponentų triuškinimo įrankiu, kelio atgal nėra. Mūsų juk čia, Lietuvoje, tiek mažai, visi vieni kitus pažįstam. Apsisprendus ignoruoti profesinės bendrijos nuomonę ir netgi Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos bei teismų išvadas, beliks visą likusį gyvenimą tarnauti politikams.

Druskininkų savivaldybės viešųjų ryšių specialistė Ramunė Šeštokienė po nepalankių jai Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijų sprendimų bent jau turėjo savigarbos išstoti iš LŽS. Su tuo ją ir sveikinu nuoširdžiai ir be jokių patyčių. Nes apsisprendimas neapsimetinėti žurnaliste – rimta moralinė pergalė. Propagandinio leidinio redaktorei dar viskas prieš akis: ir suvokimas, ką iš tiesų ji ten veikia, ir apsisprendimas nemeluoti, kad tai turi ką nors bendro su žurnalistika.

Į Jūrmalą neįleistą O.Gazmanovą priglaus Druskininkai?

Ne taip seniai, pasakodami apie būsimų Druskininkų kultūros ir kongresų rūmų investicinį projektą, mūsų kurorto politikai džiūgavo, kad pagaliau galės konkuruoti su Jūrmala ir susikviesti čia rusų estrados žvaigždes. Dėl skonio čia nesiginčysim, kam galvoje tebeskamba rusiškas popsas ir M.Zadornovo juokeliai apie bukus „amerikosus“ ir „pribaltus“, tokie argumentai vargu ar paveiks. Bet štai girdime, kad Latvija pirmoji iš Baltijos šalių uždraudė į jų šalį atvykti agresyvią antivakarietišką propagandą varantiems ir sovietmetį šlovinantiems atlikėjams. Tokiems kaip Olegas Gazmanovas, giedojęs apie „padarytus SSSR“.

Priminsiu, kad šiemet jau buvau apklaustas Druskininkų policijos tyrėjų, ar tikrai neketinau ir nekviečiau savo „Facebook“ draugų padaryti kažką blogo O.Gazmanovo koncertų lankytojams. Neketinau ir nekviečiau, todėl ikiteisminį tyrimą pagal gautą skaitytojo skundą pradėti atsisakyta.

Latvija, skirtingai negu Lietuva, į vadinamąjį juodąjį sąrašą neribotam laikui įtraukė Rusijos dainininkus Olegą Gazmanovą, Josifą Kobzoną ir Alą Perfilovą, kuri scenoje prisistato Valerijos vardu. Latvijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad šie asmenys „savo žodžiais ir veiksmais prisidėjo pažeidžiant Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenumą.“

Kadangi Lietuvos URM laikosi nuomonės, jog dabar „tam netinkamas metas“, Druskininkų politikų svajonės nesunkiai gali tapti realybe. Belieka tik rasti investuotoją, kuris Druskininkų savivaldybei priklausančios griūvančios „Nemuno“ sanatorijos vietoje pastatytų rūmus su 1500 vietų sale O.Gazmanovo gerbėjams. Neabejoju, kad kur nors Rytuose tokių investuotojų tikrai atsirastų, ypač po to, kai JAV ir ES dar labiau sugriežtino sankcijas Rusijai, o rusiškos kilmės kapitalas vakariečiams dvokia yrančiais numušto Malaizijos lėktuvo aukų lavonais. Reikia tik plačiau skelbtis, kad Druskininkai – tai toks beveik separatistinis regionas, kuriame Lietuvos įstatymai galioja pasirinktinai. Noriu – griaunu tvorą, nenoriu – negriaunu. Noriu – ir leidžiu politinės reklamos leidinį, imituojantį laikraštį, o su Lietuva santykius aiškinuosi teismuose.

Po to, kai Ukrainos palaikymo akciją mūsų mieste surengę neabejingi druskininkiečiai buvo apskelbti kurorto žlugdytojais, o ukrainietiškomis temomis pasiūlyta diskutuoti tik privačioje erdvėje (su žmona prie kavos), tapo aišku, kad separatistinė Druskininkų savivaldybė jau turi ir savo užsienio politiką. Todėl net ir tuomet, kai Lietuva ryšis pasekti Latvijos pavyzdžiu neįsileisti Putino režimą palaikančių dainininkų, Druskininkai galės atsiskraidinti juos tiesiai į planuojamą rekonstruoti tarptautinį oro uostą ir nepripažinti jokio nepageidaujamų asmenų sąrašo. Negi taip svarbu, neigti vienu įstatymu ar poįstatyminiu aktu daugiau, ar mažiau?

Rusofobais pravardžiuojami vietiniai disidentai, skirtingai nuo kurortą valdančių politikų ir jiems lojalaus verslo, sugeba mąstyti plačiau ir sekti pasaulio įvykius ne vien iš prorusiškų informacijos šaltinių. Todėl ir supranta, kad Rusijos konfrontacija su Vakarais ryt – poryt nesibaigs. Tai ne tas pats, kaip 1998-1999 m. Rusijos krizė, kai rublis krito, eksportas į Rusiją sustojo, bet netrukus vėl atsigavo. Ir juo labiau nepanašu į 2008 m. Pasaulio finansų krizę. Geopolitinė praraja tarp Rytų ir Vakarų dar tik pradeda vertis, traukydama ekonominius ir kultūrinius ryšius, dešimtmečiais draugiškai bendravusius žmones pastatydama priešingose fronto pusėse.

Vladimirui Putinui visai nerūpi išlošti tą keistą sankcijų ir atsako į jas žaidimą su Vakarais. Jam rūpi tik pačius rusus ant kuo trumpesnio pavadžio laikyti. Jis sąmoningai pasirinko konfrontaciją su Vakarais, nes vienintelė alternatyva - visuomenės demokratizavimasis, kuris jį nušluotų. Maidanas arba Gulagas ir jokių tarpinių pasirinkimo galimybių.

Kaip šiandien bepataikautumėm rusams, jų galimybės poilsiauti užsienyje pasibaigs anksčiau, negu mes pasistatysime Kongresų rūmus ir tarptautinį oro uostą. Jeigu šiandien nepulsime ieškoti naujų rinkų Vakaruose, o turistus aptarnaujančio personalo nemokysime vakarietiškų užsienio kalbų, paskui bent neapsimetinėkim, kad svečių iš Rusijos srautas pasibaigė netikėtai. Nesakykit, kad jums apie tai nerašiau, o jūs neskaitėte.

Nemokama vasara

Lietuvos bankas pranešė, kad trečiadienį visi gausime po SMS žinutę apie Europos Sąjungos Tarybos nustatytą lito keitimo į eurus kursą. Maniau, išsisaugosiu atminimui. Pranešimai apie sprendimą atkeliavo elektroniniu paštu, „Facebook“ draugai žinia pasidalino, o SMS telefone kaip nėra, taip nėra.

Negi mane, kaimietį, taip ėmė ir užmiršo? Bent kokie telefoniniai sukčiai būtų parašę, kad galėsiu išsikeisti litus palankesniu kursu, jei tik duosiu jiems į rankas suskaičiuoti banknotus ar bent elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus padiktuosiu.

Žmona iš tokio mano nusivylimo tik šaiposi. Sako, bankininkai ir taip žino, kad neturiu ko keisti į eurus, nes visus litus Balbieriškio automobilių „perekupams“ atidaviau už prancūzišką griozdą, kuris vos per mūsų kiemo vartus pratelpa, ir dar iš jos prisiskolinau.

Pasidžiaugsiu bent jau įsivaizduodamas, kaip visi, norėję „numirti prie lito“ politikai dabar matuojasi batus popieriniais padais ritualinių paslaugų krautuvėje ir derina karsto rankenų dizainą prie kaklaraiščių. Tautininkai galės už litą savo baltiškai-sarmatiškai-pagoniškas gedulingas mišias kur pakrūmėje atlaikyti, o Rolandą Paksą jo žmonai ko gero net į Česukų piramidę dvasios ramybės atgauti teks vežti. Jei kam vertėjo tuos SMS siųsti, tai būtent pastarojo paerzinimui. Ir ne vieną, o bent 5-6, po vidurnakčio, kad iki ryto kūkčiotų įsikniaubęs į pagalvę.

O kol nesibaigė vasara, galima guostis, kad gyvenime patys geriausi dalykai yra išvis nemokami. Kiekvieną vakarą, prieš saulės laidą, nueinu arba nuvažiuoju prie savo vaikystės svajonių ežero – Snaigyno. Besileidžiančios kažkur už net Veisiejų bažnyčios saulės spindulių nušviestos bangos prieš sutemstant visai nurimsta, o skaidrios gelmės ir smėlėtas dugnas primena, kodėl aš čia visada svajodavau sugrįžti. Vaikystėje tėvai mane prie jo atsiveždavo bent kartą per metus, paskui, jau gyvendamas Druskininkuose, stengdavausi aplankyti Snaigyną kone kiekvieną vasaros savaitgalį, o dabar, kai gyvenu vos už poros kilometrų nuo rytinio jo kranto, suspėju ir darbo dieną. Gerokai arčiau namų man yra dumblėtas ir meldais apaugęs Teirus ir kaimo turizmo sodybomis apstatytas Samanis, o nuo Ilgio pakilęs rūkas vakarais atslenka tiesiai į kiemą, bet nė vieno iš jų nemyliu taip, kaip Snaigyno.

Vakariniame jo krante šį pavasarį už Europos Sąjungos lėšas pastatytas metalinis apžvalgos bokštas – ko gero prasmingiausias europinių pinigų panaudojimo tame krašte pavyzdys. Kada bevažiuočiau pro jį Leipalingio – Veisiejų plentu, matau sustojusius automobilius ir sraigtiniais laiptais lipančius aukštyn pasidairyti po vaizdingas apylinkes ir nusifotografuoti pakeleivius.

Asmeninukes su Snaigyno vaizdu iš varnos skrydžio aukščio fone interneto socialiniuose tinkluose populiarumu lenkia tik kitas netoliese, prie to paties kelio, bet jau Druskininkų savivaldybės teritorijoje, esantis įžymus objektas – raudonomis aguonomis tirštai apaugęs ūkininko javų laukas Druskininkėlių kaime. Nepraktiški tie dzūkai, visas grožybes turistams dykai dovanoja, o koks turkas ar egiptietis tokioje populiarioje vietoje iškart pradėtų jei ne bilietus už braidymą po javus pardavinėti, tai bent suvenyrais ir gaiviaisiais gėrimais prekiauti. Štai čia prašom vos už eurą saugiai pastatyti automobilį, kad plentu pravažiuojantis vilkikas veidrodėlio nenudaužtų, o čia saldainiai „Raudonoji aguona“, o kaip jums tiktų marškinėliai su žydinčių aguonų lauko vaizdu... Dzūkiška verslumo dvasia pasireiškia geriausiu atveju prekiaujant grybais nuo automobilio variklio dangčio ties Leipalingiu, kur sueina keliai nuo Kapčiamiesčio ir Veisiejų.

Bet ir tie grybai per tokią kaitrą jau beveik kepti. Jei šilumos artimiausiu metu nepakeis lietūs, tai miškai visiškai išsausės, o stebėtinai anksti šiemet prasidėjusią grybapjūtę teks užmiršti iki rudens. Užuominų, kad vasara krypsta link pabaigos, jau ir dabar apstu: rytais vis liūdniau spindi rasa ant smilgas apraizgiusių voratinklių, o kelyje vis dažniau tenka lenkti per visą jo plotį neišsitenkančius javų kombainus. Bet kol vasara nemokamai dar negaili mums saulės, šiltų naktų ir netikėtų liūčių gaivumo, šitame krašte pasiutusiai gera džiaugtis gyvenimu.

Gins įsivaizduojamą teisę nesilaikyti įstatymų

„Druskininkai gins teisę skleisti informaciją,”- pareiškė Druskininkų švietimo centro direktorius Vytautas Gintutis po Vilniaus apygardos administracinio teismo priimto sprendimo, kuriuo jo, skundas „Dėl leidinio „Mano Druskininkai“ buvo atmestas. Gražiai pasakė, vaizdingai. Tarsi rūsti teisėjų kolegija ir baisioji Žurnalistų etikos inspektorė gviešiasi lipnia juosta užklijuoti burną jam pačiam, leidinio redaktorei Laimai, žurnaliste save įsivaizduojančiai savivaldybės tarnautojai Ramunei ir kitiems Druskininkų valdžios šlovingų darbų liudytojams.

Teisė skleisti informaciją juk priskiriama esminėms žmogaus teisėms, kurių varžyti niekam nevalia. Tik šiuo atveju ji visiškai niekuo dėta. Kiekvienas druskininkietis, pradedant pono V.Gintučio darbdaviu meru ir baigiant jauniausiu iš „keturiais komunarais” jo pravardžiuojamų opozicionierių,  turi neginčijamą teisę laisvai reikšti savo nuomonę viešumoje. Taip pat leisti laikraščius, žurnalus, kurti internetinius naujienų portalus, rašyti tinklaraščius, kelti į „Facebook” asmeninukes.

Tai kas ir kokią „teisę skleisti informaciją” tuomet ketina ginti?

Pirmiausiai, ne Druskininkai ir ne druskininkiečiai, o tik vienos šiuo metu Druskininkus valdančios Lietuvos socialdemokratų partijos vietiniai veikėjai ir jiems pavaldūs valstybės tarnautojai. Gins apskųsdami Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą Vyriausiajam administraciniam teismui už savivaldybės mokesčių mokėtojų pinigus samdyti advokatai. Gins savo teisę reguliariai plauti smegenis tiems patiems mokesčių mokėtojams už jų pinigus. Žurnalistų etikos inspektorės išvadoje, patvirtintoje Vilniaus apygardos administracinio teismo, tai labai aiškiai apibūdinta: „Per laikraščio „Mano Druskininkai“ leidybą buvo vykdyta akivaizdi kampanija, parengta pagal išankstinius nusistatymus ir tenkinant grupinius politinius interesus.”

Teismo sprendimo apskundimas leis dar keliems mėnesiams užtęsti Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo vykdymą, dar kurį laiką maitinti druskininkiečius propaganda, tikintis, kad iki 2015 m. savivaldybių tarybų ir merų rinkimų didelė jų dalis nespės susiorientuoti, kas čia iš tiesų vyksta. Bent jau ta dalis, kuri taupo kiekvieną centą ir neperka vietinės laisvos spaudos, nesinaudoja internetu ir neskaito, ką apie Druskininkų įvykius rašo populiariausi šalies naujienų portalai.

Kaip bevilkintų, Vyriausiasis administracinis teismas turėtų išnagrinėti apeliaciją dar šiais metais, o tada jau teks vykdyti sprendimą. Nors galime prisiminti ir kitokių pavyzdžių, kai 2012 m. Seimo rinkimų metu anuometinis Druskininkų savivaldybės administracijos vadovas Linas Urmanavičius geriau mokėjo baudą už teismo sprendimo nevykdymą, užuot atstatęs neteisėtai nugriautą kandidato į Seimo narius reklaminį stendą. Ar ne už tokį ištikimybės pademonstravimą, net ir aukojant savo reputaciją, jam buvo atsilyginta paaukštinant iki vicemero pareigų? Ištikimybės ne Druskininkams, o grupiniams politiniams interesams.

Tapatinti save su visais Druskininkais ir priskirti sau visus nuopelnus už kurorto sėkmės istoriją, pasiektą kantriu tūkstančių druskininkiečių darbu, yra bene svarbiausias viešųjų ryšių triukas, taikomas keletą pastarųjų metų. Tarsi meras savo rankomis būtų lyginęs asfaltą, sodinęs gėles privačiuose sklypuose ir privežęs poilsiautojų į sanatorijas. Paskaitykite Vietos savivaldos įstatymą: merai tik veda savivaldybės tarybos posėdžius, pasirašo jos sprendimus ir spaudžia rankas svečiams. Visus kitus darbus nudirbome mes patys, tai save už tai ir girkime, savimi didžiuokimės.

Toks pats beprasmiškas yra mūsų mero karas su aplinkosaugininkais dėl upėn įsibridusios sodybos tvoros. Teiginiai, neva pas mus kaime taip įprasta, nuo amžių taip tvėrėm ir tversim, nei aplinkosaugininkų, nei teismų neįtikins. Bet jie daro žalą mažiausiai teisiškai išprususiai visuomenės daliai, sudarydama klaidingą įspūdį, kad visi galime nesilaikyti Lietuvos Respublikos įstatymų, remdamiesi tariamomis paprotinės teisės normomis.

Dzūkijos kaimo žmonės nuo neatmenamų laikų pakrūmėse virdavo naminukę, o jos padauginę nevengdavo kumščiais užtildyti vis kažko nepatenkintą sutuoktinę. Mero pavyzdžiu pasekę kaimiečiai jau dabar gali ginčyti ne tik statybų reglamentus, bet ir Smurto artimoje aplinkoje užkardymo ir Alkoholio kontrolės įstatymus bei Baudžiamojo Kodekso straipsnius, numatančius atsakomybę už degtindarystę.

Net ir lengvatikis Premjeras, pamatęs teismų sprendimus, anksčiau ar vėliau praregės, kad klestinčio socialdemokratų valdomo Druskininkų kurorto, kažkada savo pavyzdžiu reklamavusio partiją, savivaldybės vadovas taip giliai įklimpo į skandalus, kad jau senokai kenkia LSDP įvaizdžiui. Vis daugiau A.Butkevičiaus aplinkos žmonių nedviprasmiškai stengiasi jam pasakyti, kad putiniški Druskininkų savivaldybės valdymo metodai ne itin dera su europietiškos socialdemokratijos vertybėmis.